Kodėl palikot antrą pusę?

Paskaitinėjau temą ir esu šoke - moterys , moterys, ir kas gi verčia taip kentėti?
Padaviau skyryboms vyrą po to, kai vaikas, devynių mėnesių, susirgo laringitu, o vyras, nakvojęs pas tėvus, pareiškė, jog "susitvarkyk pati" ir numetė ragelį. Atseit aš jam trukdau ilsėtis. Įsižeidęs negrįžo mėnesį, o kai grįžo kostiumo kelionei, pasiūliau susirinkti viską - jau tvarkiau skyrybų dokumentus. Pats paskutinis argumentas, dėl kurio priėmiau tokį sprendimą, buvo mano antrasis nėštumas - buvo tik dvi savaitės, kai vyras išėjo.
Praėjus nuo tos dienos ketveriems metams, atlaikius beveik trejų metų skyrybų maratoną (nebuvo dėl ko ginčytis, net bendro turto praktiškai jokio), net vaikų tėvystės nustatymus, dabar, kai jau ir jo pykčiai aprimo ir pagaliau lanko vaikus, aš tokia laiminga, kai jis išeina!
Moterys, gerbkit save. Nebarstykite perlų kiaulėms, turėkit tikėjimo ir pasitikėjimo savimi. Nė vienas vyras nevertas jūsų ašarų, juolab alkoholikai, girtuokliai ir paleistuviai. Gyvenimas gražus ir be vyrų, patikėkit.
Mano vienas vaikiukas lengvas neįgaliukas, dukrytė vėlai pradėjo vaikščiot, tad rūpestėlių buvo. Tačiau dabar gyvenimas eina į priekį - keliauju, kada noriu, kur noriu, lankausi kultūriniuose renginiuose, kada noriu miegu, kada noriu ne, kada noriu, gaminu, kada nenoriu - užsakau picą ir nereikia taikytis prie storos kiaulės, tupėjusios mano namuose ir aiškinusios, kaip man gyventi.

Gyvenimas yra ne tik vyro p... ir jo glėbys. Nebijokit permainų ir būsit laimingos.

Dėl tokių dalykų žmonės nesiskiria. Jei vyras sugebėjo taip pareikšti, vadinasi, problemų santykiuose apsčiai turėjote ir iki to.

Matau,kad dauguma jusu,mielos,mamos,daug iskentet del vyru,del nelaimingu santuoku.Gal atsiras kas pakomentuotu mano istorija ir pasakytu kaip is sono visa tai atrodo. Jau metai bus,kaip issiskyrem su vyru,3m.truko santykiu aiskinimasis ir barniai pastovus,kol abu nusprendem,kad gana jau.Jis per metus porakart isvaziuodavo i uzsieny,ir stengdavos papirkt mane pinigais ir dovanelem pradzioj,bet paskui pastebejau tai,kad jau jam neberupiu,o tik bando papirkinet mane,kas mane tik skaudindavo.Ir nebudavo tarp musu niekad kad nepasitiketumem vienas kitu.Yra pakankamai patrauklus vyras,todel moteru,merginu demesio netrukdavo jam,jis nuo manes palaipsniui atsalo,menesi karta uztekdavo manes kaip moters,daznai atstumdavo jei bandydavau prisiliest prie jo,pasakydavo kad jam dabar galva skauda tas ir anas,atrasdavo milijonus priezasciu,kad tik isvegt sekso, siltu akimirku,o buvo taip kad ir gimtadieni mano pamirso ir valentino dienos proga nepasveikino ,paskui pastebejau kad net erzinu kai kartu valgom,jis pradejo vienas valgyt nusineses prie pc ,praktiskai gyvenau su sienom,negirdedavo ka kalbu,jam neidomu budavo ir nuobodu.Daug kartu norejau pakalbet su juo kas yra,kodel taip elgias su manim,o jis i pc ilindes pastoviai zaidimus zaisdavo ir net juoktis pradedavo,kad taip paklausdavau,atsakydavo kad nieko nera viskas gerai.Tuos 3m.as tik egzistavau ir verkiau pastoviai,isivariau kompleksu,depresija,nes norejau ne karta nusizudyt,kad seima griuva,o yra 2 vaikuciai,kurie mane dievina.Aciu dievui,kad dabar turiu drauga ir jis man padejo atsigaut ir vel pasijust tikra moterim.Su vyru bendraujam ir esam kaip geri pazystami,nes issiskyrem geruoju,abipusiu sutarimu,viskas ivyko greitai.LINKIU VISOMS STIPRYBES .

Na ką čia komentuoti? Jis tiesiog Jūsų nebemylėjo, ir tiek.

Is pradziu tai toleravau,nes galvojau kad siaip jis taip elgdavos gal pavarges ir pan.greiciausiai kad ta meile dingo,gyveno su manim tik del vaiku.

Nėra reikalo kažkam kurti patogų gyvenimą. Kas už tai? Medalis, vaikų padėka, socministro raštas? Nebus. Tad ko stengtis?

Na taip,kam aukotis del vyro,kuriam taves nebereikia,kuris tik pasisaipo is tavo bedu,niekad neuzjaucia.Bet vistiek dabar ji kai pamatau sirdele sudreba,nors turiu drauga,kuris ivertina mane visom prasmem, kaip jis neivertindavo niekad.Visgi 10metu santuokoj pragyventa.Buvo tarpu kai dar klausiau gal gyvenam kartu,bet jis atsakydavo kad niekad su manim negyvens,nors priekaistu man jokiu neturejo,buvau ideali namu seimininke,jam tikrai nieko netruko.

Matyt turi laiko nutekėt, kad atsitraukęs žmogus suprastų, ką turėjo

Jeeeetau Nieko jis niekada nesupras! Tiesiog nepavyko pirma santuoka ir tiek. Kodėl manot, kad vyrai, metę pirmą šeimą, va būtinai kažkada verks dėl to??? Supras, ką prarado? O ką prarado? Rašote, kad buvote ideali žmona, mama... O tokių niekam nereikia! Patikėkit manim, pati pro visa tai praėjau: ir skirdamasis ex pasakė, kad esu ideali Cha cha cha, o kam to reikėjo? Bent jau jam tai tikrai ne Manau, su tokiomis "idealiomis" greit atsibosta (ypač, jei tuokėtės jauni), pradeda reikėti visokių "extrymų"

man daug kas sako ta pati,kad buvau jam per gera.bet dabar kai zino kad turiu drauga,pavydi ir pradzioj net bande kenkt kazkiek,bet dabar apsiprato. tik daznokai ji sapnuoju kad bandom taikytis vistiek dar dabar atrodo kad del vaiku vien taikyciaus su juo,paaukociau savo santykius su nauju draugu,galbut del baimes kad vel nebutu taip pat su juo kaip su buvusiu vyru.
Papildyta:

greiciausiai taip ir yra,jam buvo nuobodu su manim paprasciausiai,nes nieko netruko niekada jam,viskas budavo idealu is mano puses,jis tik parnesdavo pinigus ir prie kompo sededavo ilindes arba pas draugu,o be to dar nepaminejau kad yra vienturtis sunelis,kuris prisirises prie mamos ir jos daugiau klause nei manes o tuokemes kai jam buvo 24m,o man 19m.

Sveikutes, noriu papasakot ir savo istorija tik ji labai sviezia, idomu ka pagalvosit...
Tai va su vyru susituoke esam virs metu, auginam dukra o jau beveik menuo kaip gyvenu viena, padejau taska as, paklausit uz ka, sunku net pasakyt...draugavom apie 7 metus, jis jaunesnis nemazai metu, ir tiesiog labai prisirises prie mamos, iki vaiko gimimo sutariau ir as sju jo mama, bet po to viskas apsiverte aukstyn kojom, nes tiesiog as nebenorejau jos klausyt, ligoninej po gimdymo as ne karto negaledavau laikyt salia mazes, nes ateidavo jo mama ir sededavo ir visa laika laikydavo dukra ant ranku, ateidavo drauges aplankyt ir tai neiseidavo o sedeavo ir klausydavo, po ligonines man pora sav dar teko gulet ligoninej del komplikaciju, tad ziurejo vaika ji, grizus is ligonines du menesius gyvenom pas juos, nesakau tikrai dekinga kad paziurejo pirmas savaites, bet po to prasidejo..as vaiko niekad vakare patio neuzmigdziau, bijodavau kad suverks nes man iskart plesdavo is ranku, kasdien vis verkiau ir verkiau kol galiausiai pasakiau gana vaziuojam namo (as turiu buta), grizom buvo ramu kol neatvaziuodavo ir nepradedavo sakyt tu taip maitink tu taip daryk ir pan, o vyras manes niekad neuzgindavo, as pati tipo prisimastau jo mama juokauja ir pan, buvo toks kvailas ivykis kai kazkka sventem ir skau jo mamai duokit palaikyt dukryte man, jinai ziuredama man i akis, padave broliui, ir taip pastoviai, o jei ka vyrui sakydavau, sako tu per diena prisibuni duok tevam, bet juk svente visu, engaliu net keliu min dukros palaikyt, na bet cia smulkmenos, kazkada buvom sveciuose ir jau rengemes vaziuot namo, dukra padaviau bet kam palaikyt kol apsirengsiu, gryze namo man vyras pradejo aiksint ko as jo mamai nedaviau dukros, ji taip ziurejoo,o as net nepagalvojus padaviau kitam nes tiesiog norejau apsirengt, iki siol jis man sako kad as specialiai taip dariau, zodziu daug visokiu kabliuku randa, tai ko as per ilgai kieme bunu, tai anas tai tas...truko kantrybe ir pasakiau stop, nebenoriu nuolat kentet, nusibodo but tokioj kontrolej,,dar daug visko buvo, bet cia daug pasakot ir taip issipleciau, paskutiniu metu net nebevaziavau pas jo tevus, nes tiesiog nors viena pusdieni noredavau pailset visi to nesuprato ant manes sake kad specialiai nevarau ir pan, bet as jau pervargus vaika praktiskai auginau viena jis nuolat dirba, savatgaliai ir tai nebuna, nu nereikia man bankomato man vyro salia reikia o jei jau toks, geriau vienai...nzn ar po to nesigailesiu, bet juodai pavargau...
nekesdavau savaitgaliu nes visi su seimom o as pastoviai viena...
beje su jo mama paslijo santykiai kai pasakiau kad neiisiu dar i darba ir dukra dar paauginsiu o po to i darzeli...o norejo ziuret ji, tiesiog noriu seimoj gyvent ir suktis tryse o ne kad dar kazkas namie suktusi...

Suprantu JUs, kad pavargote emociskai, bet ar nepasigalesit, kadangi mao patirtis atvirkstine - seneliai neziuri mano pupos, per 3 metus, mes buvome atskirai tik 1 para kol mane operavo, ji visa laika su manim, o sneliai neturi laiko jos ziureti, tai vat man ir kila klausimas ar nepasigailesit ? juk smagu kai jums lasiviau galite iseiti ir t.t. o del tu kazkokiu nesusitarimu manau galima buvo nekreipti demesio ar su vyru pakalbeti, nes man tai labai menkaverte priezastis del skyrybu.