Kodėl palikot antrą pusę?

Didziuojuosi jumis,Moterys! Kiekviena esat verta paminklo ir pagerbimo. Uz stiprybe,nepasidavima,saves aukojima,motiniska meile.. Mano motina issikyre su mano tevu kai man buvo 2 metukai. Kodel? Todel,kad jam draugai buvo svarbiausia,ne seima..Kantrybe truko tuomet,kai "ponui" uzstojau televizoriu,tai stumtelejo mane. Motina pasake,kad jos vaiko niekas nestumdys. Ir nebestumde. Niekada

Sveikos, mano paskutinis lasas tai buvo kai po 2 metu bendro gyvenimo, pervedziau jam pinigu kad nuvaziuotu i sostine dirbti ( pati tuo metu buvau isvaziavus i uzsieni aplanyti seseri, o jis visus tuos 2 metus galima sakyt buvo bedarbis, na padirbdavo kartais bet neilgam o ir jei uzdirbdavo viena savite 100Lt tai kita savaite is manes 150 pasiimdavo) tai va tada jam draugas rado darba, turejo nuo pirmadienio vaziuot jau pasirasyt sutarti ir pradet dirbt, tai as tokia geruole pervedziau jam i saskaita paskutinius savo pinigelius kurie buvo atideti kad uz buta sumoketi, tam kad jis nuvaziuotu ir pradetu dirbti, ir ka? pirmadieni jis pradejo malti suda, vienu zodziu kad per daug neissiplesti tai trumpai: pasake man kad atsyt jis atvaziavo bet darbdavio taip ir nesulauke, o as is tam tiku saltiniu zinojau kad istikruju jis isvaziavo pas savo gimines pabaliavoti liaudiskai tariant. Ta ir buvo paskutinis lasas, grizus i Lietuva pradejau tvarkiti skyribu dokumentus, ilgiau nei menesi ikalbinejau ji graziuoju pasirasyti kad skiriames bendru susitarimu. Tiesiog pagalvojau apie tas istorijas kai zmones iskencia 10, 15 metu, nusprendziau kad nera cia ko kenteti, zinojau kad neks nepasikeis, ir kam gyventi ir kas vakara bijoti laukiant ir svarstant ar negris girtas ar neprades dauzyt i senas, o gal i net manes, pagalvojau - ko jis gali ismokinti gero musu vaika, o gi nieko.... taip vaikui reikia abeju tevu, bet juk as ir nedraudziu jam buti tevu, kad tik noras butu, prasom, bet jau matau as ta nora kai paklausiu kada pradesi elementus moketi,o jis pasako o is kur as tau gausiu pinigu..... Nera lengva ir venai bet bent jau nervai ramesni )) To ir linkiu visom kas kencia... sudekite visus pliusus ir minusus...

Palikau ji, po 3 metu draugavimo, nes suzinojau apie neistikimybe, o vaikui tik 5 menesiai

stiprybes tau

Aciu aciu. Butu sumkoka jai vaiko nebutu, bet kadangi uzimta jo auginimo, tai kaz kaip negalvoju apie buvusi. Tik mazius neramus tapo, kai persikelem i nauja vieta

O aš vyrą palikau po atrodytų elementaraus barnio, pavydo priepolio........Susikroviau daiktus ir išėjau su vaiku, nors jis maldavo ir prašė kad pasilikčiau..... Tačiau tikriausiai mūsų pabaiga atėjo pamažu: pavargau nuo jo užsiplieskimų, nervinių priepolių, jo nuolatinių žaidimų kompiuteriu, jo nenoro niekur kartu važiuoti, jo atsiradusios nemeilės mano šeimai, nepagarbos man, tingėjimo siekti kažko daugiau, dėl ryškių mūsų skirtybių, nesikalbėjimų šeimoje, o ir pokalbių temų nebuvimo, dėl to, kad visą vasarą ir dar anksčiau jaučiausi baisiai vieniša......., dėl buvusios neištikimybės, kurią.... atleidau ir dar atrasčiau n priežasčių........... Jo artimiesiems atrodo, kad palikau dėl mažmožių ir dėl trečiojo žmogaus, atsiradusio pas mane........... Visiems kitiems atrodo, kad reikėjo jau seniai tokį žingsnį žengti, kad tiesiog aš išaugau jį ir t.t., ir pan. Šiandien, praėjus trims mėnesiams nuo išėjimo, atrodo ilgiuosi jo, pasiilgau, gal ir tos problemos per menkos, kad reikėjo palikt ir išeit.... Bet praeina tos silpnumo akimirkos ir suprantu kad niekas nepasikeis jei gryšiu, nes jis ir dabar per tuos mėnesius rūpinosi vaiku tik fragmentiškai, kai bandžiau aiškinti priežastis kodėl palikau jį, tai jis net nesistengė jų išgirst............. Didžiausią problemą įžvelgiu savyje - tiesiog nesijaučiu psichologiškai saugi būdama be namų, nors žinau, kad užsidirbsiu ir nusipirksiu kažkada, neturėdama šalia to, prie kurio galėčiau prisiglaust, apkabint, pasiguost............ vaiką aš myliu be proto, bet man reikia žmogaus, kuris mane apkabintų ir padrasintų.... Vat man įdomu, ar yra panašių į mane vienišų mamyčių? Ir kaip joms sekasi nesuskysti, kai pasidaro silpna ir baugu dėl ateities............

o mane paliko... planavom vaikely ir labai jo norejom, bent jau as... o va gavosi taip kad uzteko jam viena karta nueiti i kluba ir vyras issimylejo is naujo... baigesi visos svajones ir laimingos grazios seimos piesiami portretrai... esu viena nuo pat pirmos dienos.. o dabar jau mums 8 menesiukai o musu mylimas tevelis net nepasidomi kaip mes gyvenam ir ar mums ko nors reikia.... labai gailiuosi tik vieno kad leidausi save zeminti iki 7 menesiu nestumo, leidau jam skaudinti ir mane o per mane ir vaikely ir dar klausiausi jo kvailu nesamoniu... tiesiog reikejo viskam padeti taska ta diena kai jis isejo ir pasake kad nenori su manimi vaiku, ir nebeisileisti kai jis mat gailedavosi ir sakydavo kad vaikas jam svarbiausias uz viska pasaulyje BUS...
tik niekada nesuprasiu is kur tokiu zmoniu atsiranda... cia juk gyvenimas, visiems visko pasitaiko, issiskyrei nu gerai, nieko cia nepakeisi, bet juk galima elgtis zmogiskai, padeti kiek gali, bet pas vyrus nors ir pas moteris nera kartais zmogiskumo, ypac kai labai negerai elgiesi su nesciaja ir jos vaikeliu... man cia yra bvaisiausias gyvenimo tarpsnis, nes norisi ramybes, dziaugsmo ir laimes, tiek ne daug, o vis atsiranda kazkoks nesubrendelis ir keliais zodziais sugadina bent jau visa diena...
Papildyta:




oi jauciuosi ir as taip... truksta man to zmogaus... norisi ir kad kas nors apkabintu ir palepintu... bet tiesiog gyvenu toliau, kai jau buna sunku tiesiog paverkiu viena ir vel viskas gerai, kitaip jau nebebus nieko nepakeisiu o ir kazin ar keisti ka nors noreciau... gyevnu tuo kad greitai turesiu didziausia dziaugsma ir man jis visas gyvenimas,,, o ir vienai nera taip baisu kaip maniau bus,,, susitvarkiau, susimoku viska pati ir leliukui viska pati susiperku, niekas nepadeda, bet po biskiuka krutu i prieky, stengiuosi nepasiduoti ir neisileisti blogu minciu, tikiu kad kada nors atsiras vyras kuris bus geras ir myles mus abu, ir viskas kas buvo kada nors pasimirs, ir tik nusijuoksiu kad del kazkokio tai kuris nevertas nieko liejau asareles...

Neverkyte!!!!!!!!!!!!! Neverti jie to!!!! Bukite laimingi, auginkite vaikucius. Man su vyru nepasiseke, uz tat sunu turiu nuostabu. Uz ka dekinga gyvenimui ir tam "vyrukui" virsuje

Merginos, as zaviuosi jusu drasa Jus esate tikrai labai stiprios. Galiu tik isivaizduoti kaip kartais truksta peties issiverkti, ar uznugario pasislepti, bet tikekite savimi ir viskas bus gerai.Tikiu.

Kokios eiles...
manoji kantrybes taure persipilde kai suzinojau, kad parsivede namo mergiote ir dalinosi su ja musu lova, aptikau liestus savo rubus ilga ten buvo istorija, bet viska suktai suzinojau, kad buvo pas mus kelias dienas su ta merga (as buvau isvykus) tada jo rubai skrido tiesiai i koridoriu, nes iseiti nenorejo ir visai apsurdiskai istorijai buvo padetas taskas dabar mes su dukryte laimingos

Mane taip pat paliko, pats prisipažino esąs neištikimas. Bet išsiskyrėm taikiai, dabar esam kaip geri pažįstami.

Smagu, kai liekama gerais pažįstamais, ar net draugais. Tačiau nevisada taip būna, aš pati augau su mama, o su tėčiu susitikdavom retai. Mama su tėčiu net nepasisveikindavo...