esame tikrai nuostabios, daug duodančios ir darančios, pasiaukojančios, dalinančios save daugiau nei gauname, tad neverta kankintis dėl tų, kurie nevertina ir nesikankina dėl mūsų.... visoms - protingų sprendimų ir būkite stiprios
mielosios - optimizmui pasikrauti paskaitykite "Ofelija mokosi plaukti" ir pagal jos "išmintį" - meskit šalmštą per bortą
esame tikrai nuostabios, daug duodančios ir darančios, pasiaukojančios, dalinančios save daugiau nei gauname, tad neverta kankintis dėl tų, kurie nevertina ir nesikankina dėl mūsų.... visoms - protingų sprendimų ir būkite stiprios
esame tikrai nuostabios, daug duodančios ir darančios, pasiaukojančios, dalinančios save daugiau nei gauname, tad neverta kankintis dėl tų, kurie nevertina ir nesikankina dėl mūsų.... visoms - protingų sprendimų ir būkite stiprios
QUOTE(_buterfly_ @ 2010 04 15, 09:06)
protu as viska suprantu, kodel kas ir kaip, nu bet sirdele taip spaudzia, kad kaukti norisi ir nera taip lengva kaip gali pasirodyti, manau kuri tai yra patyrusi tai supranta, koks jausmas kai sirdis plysta per puse...
pakalbejau su mama, kviete persikelti pas ja, sako istversim visi kartu viska...
bet ziauriai sunku, kai buvo ateities planai kuriami, ne siaip draugavom ir taip staigiai esu iskeiciama i draugus ir pijokystes
pakalbejau su mama, kviete persikelti pas ja, sako istversim visi kartu viska...
bet ziauriai sunku, kai buvo ateities planai kuriami, ne siaip draugavom ir taip staigiai esu iskeiciama i draugus ir pijokystes
Na, tai tu gal pakentek dar koki 10-15 meteliu, prigimdyk jam vaiku, tada jau per toki laika ne viena meiluze pakeis, dar ir sumusta ne karta busi, o tada jau skirkis, ne greiciau busi palikta, ir neturesi galimybes rinktis ka tau daryti, nes busi nereikalinga, depresuojanti, susiraukslejusi, ir gailesies toliau saves, kokia tu vargse.
Nesuprantu, kaip tau mama sako, kad kazkaip iskentesit, tai ji tau seniai turejo sakyti , kad siustum ji velniop.
jaigu isigysi profesija, sieksi karjeros, tai pagalvok ar su tokiu padugne galesi i zmones iseiti??
Ne, tikrai man taves negaila, tik gaila, kad esi kvaila ir niekas tau akiu neatmerkia. O sirdi skauda ne del jo, bet kad pacios saves gaila.
Saves gaileti nereikia, save reikia myleti, vertinti ir saugoti.
Taip kad niekas tau cia patarimu neduos, o jai ir patarines, tu ju negirdesi tol kol gailesi saves, bet pati juk leidiesi buti zeminama, ir, kad kojas i tave valytusi tavo meile...
Tikiuosi, kad viena diena susivoksi
QUOTE(jurgita79 @ 2010 04 24, 19:11)
Na, tai tu gal pakentek dar koki 10-15 meteliu, prigimdyk jam vaiku, tada jau per toki laika ne viena meiluze pakeis, dar ir sumusta ne karta busi, o tada jau skirkis, ne greiciau busi palikta, ir neturesi galimybes rinktis ka tau daryti, nes busi nereikalinga, depresuojanti, susiraukslejusi, ir gailesies toliau saves, kokia tu vargse.
Nesuprantu, kaip tau mama sako, kad kazkaip iskentesit, tai ji tau seniai turejo sakyti , kad siustum ji velniop.
jaigu isigysi profesija, sieksi karjeros, tai pagalvok ar su tokiu padugne galesi i zmones iseiti??
Ne, tikrai man taves negaila, tik gaila, kad esi kvaila ir niekas tau akiu neatmerkia. O sirdi skauda ne del jo, bet kad pacios saves gaila.
Saves gaileti nereikia, save reikia myleti, vertinti ir saugoti.
Taip kad niekas tau cia patarimu neduos, o jai ir patarines, tu ju negirdesi tol kol gailesi saves, bet pati juk leidiesi buti zeminama, ir, kad kojas i tave valytusi tavo meile...
Tikiuosi, kad viena diena susivoksi
Nesuprantu, kaip tau mama sako, kad kazkaip iskentesit, tai ji tau seniai turejo sakyti , kad siustum ji velniop.
jaigu isigysi profesija, sieksi karjeros, tai pagalvok ar su tokiu padugne galesi i zmones iseiti??
Ne, tikrai man taves negaila, tik gaila, kad esi kvaila ir niekas tau akiu neatmerkia. O sirdi skauda ne del jo, bet kad pacios saves gaila.
Saves gaileti nereikia, save reikia myleti, vertinti ir saugoti.
Taip kad niekas tau cia patarimu neduos, o jai ir patarines, tu ju negirdesi tol kol gailesi saves, bet pati juk leidiesi buti zeminama, ir, kad kojas i tave valytusi tavo meile...
Tikiuosi, kad viena diena susivoksi
labai gerai parasei
super 
QUOTE(jurgita79 @ 2010 04 24, 20:11)
Na, tai tu gal pakentek dar koki 10-15 meteliu, prigimdyk jam vaiku, tada jau per toki laika ne viena meiluze pakeis, dar ir sumusta ne karta busi, o tada jau skirkis, ne greiciau busi palikta, ir neturesi galimybes rinktis ka tau daryti, nes busi nereikalinga, depresuojanti, susiraukslejusi, ir gailesies toliau saves, kokia tu vargse.
Nesuprantu, kaip tau mama sako, kad kazkaip iskentesit, tai ji tau seniai turejo sakyti , kad siustum ji velniop.
jaigu isigysi profesija, sieksi karjeros, tai pagalvok ar su tokiu padugne galesi i zmones iseiti??
Ne, tikrai man taves negaila, tik gaila, kad esi kvaila ir niekas tau akiu neatmerkia. O sirdi skauda ne del jo, bet kad pacios saves gaila.
Saves gaileti nereikia, save reikia myleti, vertinti ir saugoti.
Taip kad niekas tau cia patarimu neduos, o jai ir patarines, tu ju negirdesi tol kol gailesi saves, bet pati juk leidiesi buti zeminama, ir, kad kojas i tave valytusi tavo meile...
Tikiuosi, kad viena diena susivoksi
Nesuprantu, kaip tau mama sako, kad kazkaip iskentesit, tai ji tau seniai turejo sakyti , kad siustum ji velniop.
jaigu isigysi profesija, sieksi karjeros, tai pagalvok ar su tokiu padugne galesi i zmones iseiti??
Ne, tikrai man taves negaila, tik gaila, kad esi kvaila ir niekas tau akiu neatmerkia. O sirdi skauda ne del jo, bet kad pacios saves gaila.
Saves gaileti nereikia, save reikia myleti, vertinti ir saugoti.
Taip kad niekas tau cia patarimu neduos, o jai ir patarines, tu ju negirdesi tol kol gailesi saves, bet pati juk leidiesi buti zeminama, ir, kad kojas i tave valytusi tavo meile...
Tikiuosi, kad viena diena susivoksi
oho koks spyris i uzpakali
beje zinoma kad saves gailiuosi, o kaip kitaip, tiek vargo ideta, tiek pastangu ideta i santykius, planu ir t.t. ir dabar viskas zlugo apie ka svajojau, tai cia manau kiekvienam sunku butu sunku susitaikytisu tuo ir gyventi toliau lyg niekur nieko
QUOTE(_buterfly_ @ 2010 04 26, 17:20)
oho koks spyris i uzpakali beje zinoma kad saves gailiuosi, o kaip kitaip, tiek vargo ideta, tiek pastangu ideta i santykius, planu ir t.t. ir dabar viskas zlugo apie ka svajojau, tai cia manau kiekvienam sunku butu sunku susitaikytisu tuo ir gyventi toliau lyg niekur nieko
beje zinoma kad saves gailiuosi, o kaip kitaip, tiek vargo ideta, tiek pastangu ideta i santykius, planu ir t.t. ir dabar viskas zlugo apie ka svajojau, tai cia manau kiekvienam sunku butu sunku susitaikytisu tuo ir gyventi toliau lyg niekur niekoPažįstamas, jausmas, bet, žinok, kaip greitai jis praeina!... Kai atsikvepi lengviau, kai pati sau pasidarai protingesnė, gražesnė ir kitokia -esnė, kai atsiranda naujų, dar smagesnių planų ir dar spalvotesnių svajonių, patikėk, ne ką blogesnių, nei buvo
Va, sakai, "kiek pastangų įdėta"... o rezultatas yra? Ne? Tai gal kitur tas pastangas dėk? O šitas "nurašyk į nuostolius"? Juk neverkiam suvalgyto maisto ar darbui sugaišto laiko? Tiesiog, viskas turi savo kaina ir tiek. Po to tapsi tik stipresnė Aš pati, kaip ir visos jūs, išgyvenau nepavydėtinų situacijų santuokoje (truko ~6 metus), bet, praėjus po skyrybų beveik 8 metams, nebesigailiu nei to košmaro, kuris buvo, nei skyrybų, juo labiau.
Tiesiog nebūčiau tokia, kokia esu dabar. O dabartinė sau aš visai patinku 
Ir dar, žinau, kad galimi ir pagarba, supratimu ir meile pagrįsti santykiai be jokių aukų.
O va mano ex galetu pasakyt (ir visiem is eiles pasakoja tai), kad cia man seima nerupejo, kad cia as varinejau visur ir su visais 
tik kazkaip ir vaikas priziuretas buvo, ir su vaiku eidavau.
tiesiog viena diena atsibudau - pradejau su senais draugais susitikinet, su vaiku vis varem ir varem kazkur po mano darbo. ex dirbdavo iki velumos. rytais NIEKADA per visa santuokini gyvenima nesikele su manim kavos isgert - miegodavo iki 10 val, ,,pratino" vaika prie rezimo - irgi iki 10 miegodavo, tik paskui i darzeli vesdavo...
laukiau tik kol atsiras proga iseit
tik kazkaip ir vaikas priziuretas buvo, ir su vaiku eidavau.
tiesiog viena diena atsibudau - pradejau su senais draugais susitikinet, su vaiku vis varem ir varem kazkur po mano darbo. ex dirbdavo iki velumos. rytais NIEKADA per visa santuokini gyvenima nesikele su manim kavos isgert - miegodavo iki 10 val, ,,pratino" vaika prie rezimo - irgi iki 10 miegodavo, tik paskui i darzeli vesdavo...
laukiau tik kol atsiras proga iseit
situacija: žmonai lūžta koja, ji įkalinta namie mažiausiai dviems mėnesiams, ir žmona par tą laiką sužino apie vyro neištikimybę....
mintys: skyrybos - toks dalykas, kad prie jų einama pamažėle... ši situacija tėra paskutinis lašelis kantrybės taurėje ir tiesiog galima juo užsikabinti kaip pagrindiniu motyvu skirtis... ir pvz., pagal šią situaciją, jei aš norėčiau išsaugoti šeimą ir susitaikyti su vyru, galėčiau atleisti tą neištikimybę, susitaikyti ir gyventi toliau, t.y. nesiskirti. tačiau žinau, kad kitaip nebus.
tad aš nenoriu nesiskirti, kad ir kaip skaudu... nes vyras sako "kas buvo, tas buvo, eikime toliau" - toliau kokia forma? aš sau, jis sau. jis negarantuoja, kad to daugiau nebebus, nesako, kad myli, nežino, kas jam svarbu ir ar jam iš vis svarbi šeima; jis teigia, jog jam jo gyvenimas ir laisvė yra svarbūs ir kad jis nori gyventi sau; kad niekad nepasikeis (aš jo ir nesiekiau keisti, nes tai absurdiška; tačiau norėjosi, kad šalia jo gyvenimo bent kiek rūpėtų žmona ir vaikas ir kad su jais taip pat leistų laiką), kad yra pakankamai egoistiškas šiuo atžvilgiu... Tai ar man dar beverta stengtis? Atleisti kaip ir galėčiau, tačiau... jei kitas žmogus visiškai nededa jokių pastangų, ar man beverta jas dėti?..
mintys: skyrybos - toks dalykas, kad prie jų einama pamažėle... ši situacija tėra paskutinis lašelis kantrybės taurėje ir tiesiog galima juo užsikabinti kaip pagrindiniu motyvu skirtis... ir pvz., pagal šią situaciją, jei aš norėčiau išsaugoti šeimą ir susitaikyti su vyru, galėčiau atleisti tą neištikimybę, susitaikyti ir gyventi toliau, t.y. nesiskirti. tačiau žinau, kad kitaip nebus.
tad aš nenoriu nesiskirti, kad ir kaip skaudu... nes vyras sako "kas buvo, tas buvo, eikime toliau" - toliau kokia forma? aš sau, jis sau. jis negarantuoja, kad to daugiau nebebus, nesako, kad myli, nežino, kas jam svarbu ir ar jam iš vis svarbi šeima; jis teigia, jog jam jo gyvenimas ir laisvė yra svarbūs ir kad jis nori gyventi sau; kad niekad nepasikeis (aš jo ir nesiekiau keisti, nes tai absurdiška; tačiau norėjosi, kad šalia jo gyvenimo bent kiek rūpėtų žmona ir vaikas ir kad su jais taip pat leistų laiką), kad yra pakankamai egoistiškas šiuo atžvilgiu... Tai ar man dar beverta stengtis? Atleisti kaip ir galėčiau, tačiau... jei kitas žmogus visiškai nededa jokių pastangų, ar man beverta jas dėti?..
QUOTE(sunny @ 2010 04 29, 00:29)
situacija: žmonai lūžta koja, ji įkalinta namie mažiausiai dviems mėnesiams, ir žmona par tą laiką sužino apie vyro neištikimybę....
mintys: skyrybos - toks dalykas, kad prie jų einama pamažėle... ši situacija tėra paskutinis lašelis kantrybės taurėje ir tiesiog galima juo užsikabinti kaip pagrindiniu motyvu skirtis... ir pvz., pagal šią situaciją, jei aš norėčiau išsaugoti šeimą ir susitaikyti su vyru, galėčiau atleisti tą neištikimybę, susitaikyti ir gyventi toliau, t.y. nesiskirti. tačiau žinau, kad kitaip nebus.
tad aš nenoriu nesiskirti, kad ir kaip skaudu... nes vyras sako "kas buvo, tas buvo, eikime toliau" - toliau kokia forma? aš sau, jis sau. jis negarantuoja, kad to daugiau nebebus, nesako, kad myli, nežino, kas jam svarbu ir ar jam iš vis svarbi šeima; jis teigia, jog jam jo gyvenimas ir laisvė yra svarbūs ir kad jis nori gyventi sau; kad niekad nepasikeis (aš jo ir nesiekiau keisti, nes tai absurdiška; tačiau norėjosi, kad šalia jo gyvenimo bent kiek rūpėtų žmona ir vaikas ir kad su jais taip pat leistų laiką), kad yra pakankamai egoistiškas šiuo atžvilgiu... Tai ar man dar beverta stengtis? Atleisti kaip ir galėčiau, tačiau... jei kitas žmogus visiškai nededa jokių pastangų, ar man beverta jas dėti?..
mintys: skyrybos - toks dalykas, kad prie jų einama pamažėle... ši situacija tėra paskutinis lašelis kantrybės taurėje ir tiesiog galima juo užsikabinti kaip pagrindiniu motyvu skirtis... ir pvz., pagal šią situaciją, jei aš norėčiau išsaugoti šeimą ir susitaikyti su vyru, galėčiau atleisti tą neištikimybę, susitaikyti ir gyventi toliau, t.y. nesiskirti. tačiau žinau, kad kitaip nebus.
tad aš nenoriu nesiskirti, kad ir kaip skaudu... nes vyras sako "kas buvo, tas buvo, eikime toliau" - toliau kokia forma? aš sau, jis sau. jis negarantuoja, kad to daugiau nebebus, nesako, kad myli, nežino, kas jam svarbu ir ar jam iš vis svarbi šeima; jis teigia, jog jam jo gyvenimas ir laisvė yra svarbūs ir kad jis nori gyventi sau; kad niekad nepasikeis (aš jo ir nesiekiau keisti, nes tai absurdiška; tačiau norėjosi, kad šalia jo gyvenimo bent kiek rūpėtų žmona ir vaikas ir kad su jais taip pat leistų laiką), kad yra pakankamai egoistiškas šiuo atžvilgiu... Tai ar man dar beverta stengtis? Atleisti kaip ir galėčiau, tačiau... jei kitas žmogus visiškai nededa jokių pastangų, ar man beverta jas dėti?..
Kazkoks skausmingai pazystamas jausmas... Atleisti. Atleisti galima daug ka, bet turi buti nuosirdi atgaila is jo puses. Jeigu zodziai "laisve" ir "mano gyvenimas" reiskia daugiau tai ka jau ir begalvoti.
As istekejau labai jauna ir gyvenu santuokoje jau beveik 14 metu. Paskutiniai 4 metai tapo kancia mums abiems. Ne, maniskis nesimuse, negere, nesivalkiojo su draugais, dirbdavo ir parnesdavo pinigu. Bet....visada jo pasoneje atsirasdavo "drauges", tai viena, paskui kita. Nezinau ar jis tikrai man buvo neistikimas (ta prasme neturiu jokiu irodymu, o be to savaitgalius praleisdavo namie), bet tai beveik nesvarbu, nes demesys man nutruko. Nejauciau jokios silumos ar rupescio. O dabar jis man sako, tai ir tu susirask drauga jei tau reikia
Galima sakyti man pasidare "salta" su juo gyvent, liudna ir skausminga. Meiles nebera.
QUOTE(Tomuko mamukas @ 2010 04 29, 15:06)
Kazkoks skausmingai pazystamas jausmas... Atleisti. Atleisti galima daug ka, bet turi buti nuosirdi atgaila is jo puses. Jeigu zodziai "laisve" ir "mano gyvenimas" reiskia daugiau tai ka jau ir begalvoti.
As istekejau labai jauna ir gyvenu santuokoje jau beveik 14 metu. Paskutiniai 4 metai tapo kancia mums abiems. Ne, maniskis nesimuse, negere, nesivalkiojo su draugais, dirbdavo ir parnesdavo pinigu. Bet....visada jo pasoneje atsirasdavo "drauges", tai viena, paskui kita. Nezinau ar jis tikrai man buvo neistikimas (ta prasme neturiu jokiu irodymu, o be to savaitgalius praleisdavo namie), bet tai beveik nesvarbu, nes demesys man nutruko. Nejauciau jokios silumos ar rupescio. O dabar jis man sako, tai ir tu susirask drauga jei tau reikia Galima sakyti man pasidare "salta" su juo gyvent, liudna ir skausminga. Meiles nebera.
taigi, panašus šaltumo jausmas... tik skaudu dėl tokios situacijos, bet matyt taip nutinka po ilgų santuokoje praleistų metų (mumi jau 10 m. kartu)... matyt, tokia realybė... As istekejau labai jauna ir gyvenu santuokoje jau beveik 14 metu. Paskutiniai 4 metai tapo kancia mums abiems. Ne, maniskis nesimuse, negere, nesivalkiojo su draugais, dirbdavo ir parnesdavo pinigu. Bet....visada jo pasoneje atsirasdavo "drauges", tai viena, paskui kita. Nezinau ar jis tikrai man buvo neistikimas (ta prasme neturiu jokiu irodymu, o be to savaitgalius praleisdavo namie), bet tai beveik nesvarbu, nes demesys man nutruko. Nejauciau jokios silumos ar rupescio. O dabar jis man sako, tai ir tu susirask drauga jei tau reikia
Galima sakyti man pasidare "salta" su juo gyvent, liudna ir skausminga. Meiles nebera.
yra tokiu moteru, kurios gyvena, net suzinoje, kad vyras salia turejo kita seima, ten vaika pasidare...
ir tai tu moteru teise.
yra tokiu, kurios nors ir nebuvo neistikimybes, lyg ir mylimos buvo, bet nepakente vyru lepsiskumo, memiskumo...
manasis tipo gerutis buvo visad, kaip jis man dar po siai dienai priekaistauja, kad as seimos nesaugojau ir kad man tai nerupejo... o kiek as jo feisbuke radau mergu kabinimu, forumu privaciu zinuciu kiek priskaiciau, visokiu mailu kur registracijos i sex pazintis ir pan... o jis man vistiek aiskina kad as valkiojaus.
nezinau ar taip sunku vyrui pasikeist, jei zmona pasako - tolstam, man reiktu kad apsitvarkytum, nes apsisikes visai, nesiprausi, nesiskuti ir tt... vyras - gerai. ir vel taspats.
o dar kai motina diriguoti pradeda
o po skyrybu priekaistauja, kad as pasaulio bamba save isivaizduoju ir pan. naturalu gi kad kiekvienas zmogus nori savo interesu ziuret... bet kai reik ir uz vyra galvot ir pan... kada nagus kirpt, praustis, skustis... kai vyras sedi visa diena namie ir net siemku lukstu nesugeba issinest, siuksles uz kompo monitoriaus deda, nes sunku subine iki siukslines nutempt
irgi atrodytu - gi reik prisitaikyt, reik suprast... bet ar tokio gyvenimo norim?
manau kad pacios sidry jei norim but laimingos - visos priezastys yra svarbios
ir tai tu moteru teise.
yra tokiu, kurios nors ir nebuvo neistikimybes, lyg ir mylimos buvo, bet nepakente vyru lepsiskumo, memiskumo...
manasis tipo gerutis buvo visad, kaip jis man dar po siai dienai priekaistauja, kad as seimos nesaugojau ir kad man tai nerupejo... o kiek as jo feisbuke radau mergu kabinimu, forumu privaciu zinuciu kiek priskaiciau, visokiu mailu kur registracijos i sex pazintis ir pan... o jis man vistiek aiskina kad as valkiojaus.
nezinau ar taip sunku vyrui pasikeist, jei zmona pasako - tolstam, man reiktu kad apsitvarkytum, nes apsisikes visai, nesiprausi, nesiskuti ir tt... vyras - gerai. ir vel taspats.
o dar kai motina diriguoti pradeda
o po skyrybu priekaistauja, kad as pasaulio bamba save isivaizduoju ir pan. naturalu gi kad kiekvienas zmogus nori savo interesu ziuret... bet kai reik ir uz vyra galvot ir pan... kada nagus kirpt, praustis, skustis... kai vyras sedi visa diena namie ir net siemku lukstu nesugeba issinest, siuksles uz kompo monitoriaus deda, nes sunku subine iki siukslines nutempt
irgi atrodytu - gi reik prisitaikyt, reik suprast... bet ar tokio gyvenimo norim?
manau kad pacios sidry jei norim but laimingos - visos priezastys yra svarbios
Šiaip, šitoj savo situacijoj iki minties apie skyrybas perskaičiau krūvas knygų, prižiūrėjau filmų, bendravau su psichologe, ir t.t., t.y. ieškojau būdų, kaip teisingiausia pasielgti... deja, iki pat šiol nesu tikra, ar tas sprendimas yra būtent TAS, tačiau aš idėjau nemažai pastangų, kad gal būt būtų viskas kitaip, kai tuo tarpu antra pusė - beveik nieko...
beje, tarpo tų knygų buvo ir knygos apie vyrus ir moteris: "vyrai iš marso, moterys iš veneros" ir "90 paslapčių apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris"... kvailokos knygos ir tikrai jų neperšu... Tačiau jose yra šio to gero ir supratau pagal jas, kad labai dažnai mes, moterys, į vyrus žiūrime kaip į moteris, t.y. kitą mūsų pusę, kad jie turi elgtis kaip kad mes elgiamės. O jie yra kitokie, TOTALIAI kitokie ir tiesiog su tuo reikia susigyventi, susivokti ir nebandyti jų pakeisti...
TAČIAU, kad vyrai myli moteris mažiau nei jos yra vertos, FAKTAS. Dažniausiai mes pačios juos mylim net labiau nei save, dažniausiai jais rūpinamės daugiau nei pačiomis savimi ir santykius tempiam labiau pačios nei jie... Tad reikia apsidairyti, ar nėra taip ir susidėlioti sau taškus. Aš juos ir susidėliojau - nenoriu viena irkluoti santykių valtelės, noriu, kad šalia esantis žmogus, tą darytų kartu su manimi...
beje, tarpo tų knygų buvo ir knygos apie vyrus ir moteris: "vyrai iš marso, moterys iš veneros" ir "90 paslapčių apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris"... kvailokos knygos ir tikrai jų neperšu... Tačiau jose yra šio to gero ir supratau pagal jas, kad labai dažnai mes, moterys, į vyrus žiūrime kaip į moteris, t.y. kitą mūsų pusę, kad jie turi elgtis kaip kad mes elgiamės. O jie yra kitokie, TOTALIAI kitokie ir tiesiog su tuo reikia susigyventi, susivokti ir nebandyti jų pakeisti...
TAČIAU, kad vyrai myli moteris mažiau nei jos yra vertos, FAKTAS. Dažniausiai mes pačios juos mylim net labiau nei save, dažniausiai jais rūpinamės daugiau nei pačiomis savimi ir santykius tempiam labiau pačios nei jie... Tad reikia apsidairyti, ar nėra taip ir susidėlioti sau taškus. Aš juos ir susidėliojau - nenoriu viena irkluoti santykių valtelės, noriu, kad šalia esantis žmogus, tą darytų kartu su manimi...
QUOTE(sunny @ 2010 04 30, 08:36)
Šiaip, šitoj savo situacijoj iki minties apie skyrybas perskaičiau krūvas knygų, prižiūrėjau filmų, bendravau su psichologe, ir t.t., t.y. ieškojau būdų, kaip teisingiausia pasielgti... deja, iki pat šiol nesu tikra, ar tas sprendimas yra būtent TAS, tačiau aš idėjau nemažai pastangų, kad gal būt būtų viskas kitaip, kai tuo tarpu antra pusė - beveik nieko...
beje, tarpo tų knygų buvo ir knygos apie vyrus ir moteris: "vyrai iš marso, moterys iš veneros" ir "90 paslapčių apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris"... kvailokos knygos ir tikrai jų neperšu... Tačiau jose yra šio to gero ir supratau pagal jas, kad labai dažnai mes, moterys, į vyrus žiūrime kaip į moteris, t.y. kitą mūsų pusę, kad jie turi elgtis kaip kad mes elgiamės. O jie yra kitokie, TOTALIAI kitokie ir tiesiog su tuo reikia susigyventi, susivokti ir nebandyti jų pakeisti...
TAČIAU, kad vyrai myli moteris mažiau nei jos yra vertos, FAKTAS. Dažniausiai mes pačios juos mylim net labiau nei save, dažniausiai jais rūpinamės daugiau nei pačiomis savimi ir santykius tempiam labiau pačios nei jie... Tad reikia apsidairyti, ar nėra taip ir susidėlioti sau taškus. Aš juos ir susidėliojau - nenoriu viena irkluoti santykių valtelės, noriu, kad šalia esantis žmogus, tą darytų kartu su manimi...
beje, tarpo tų knygų buvo ir knygos apie vyrus ir moteris: "vyrai iš marso, moterys iš veneros" ir "90 paslapčių apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris"... kvailokos knygos ir tikrai jų neperšu... Tačiau jose yra šio to gero ir supratau pagal jas, kad labai dažnai mes, moterys, į vyrus žiūrime kaip į moteris, t.y. kitą mūsų pusę, kad jie turi elgtis kaip kad mes elgiamės. O jie yra kitokie, TOTALIAI kitokie ir tiesiog su tuo reikia susigyventi, susivokti ir nebandyti jų pakeisti...
TAČIAU, kad vyrai myli moteris mažiau nei jos yra vertos, FAKTAS. Dažniausiai mes pačios juos mylim net labiau nei save, dažniausiai jais rūpinamės daugiau nei pačiomis savimi ir santykius tempiam labiau pačios nei jie... Tad reikia apsidairyti, ar nėra taip ir susidėlioti sau taškus. Aš juos ir susidėliojau - nenoriu viena irkluoti santykių valtelės, noriu, kad šalia esantis žmogus, tą darytų kartu su manimi...
pazistamas jausmas...
as irgi viena kalbejau ir iseiciuieskojau. pastangos trukdavo 2 dienas - ir viskas, nes per tas dvi dienas nepuldavau pas ponaiti i lova
ir vel nereik praustis, dantu valyt ir pan... tas apsileidimas ir buvo didziausia problema. gal kam juokinga pasirodys, bet kazkaip man asmeniskai ir fasadas svarbu - kad apipelijes nebutu ale visur siulymai ,,kaip padaryt vyra laiminga" ,,kas vyram patinka lovoj" ir pan
ir moterys turi darbe but pirmunes, namie - superturbo tarnaites, lovoj - prostitutes... nesamone kazkokia.manau tik tada kai jauciames lygiavertess su partneriu, nei jis menkesnis nei pacios menkesnes, tik tada gali buti normalus santykiai ir pagarba
