Kodėl palikot antrą pusę?

BRUDAS

Man panaši žiūriu situacija.. įsimylėjom vienas kitą, AŠ apipyliau jį dėmesiu, nes protą palikau kažkur uždurų, neiko nemačiau kol pradėjo lysti jo visokie melai... nepasitikėjau nuo... nors nebuvau pagavus su kita, tačiau per daug atrodė turi paslapčių, per du metus taip ir nesusipažinau su jo tėvais, o dabar laukiuosi ir niekas nesikeičia... savaitgali darbai ar reikalai... grišta vėlai vėlai... taip ir įsivaizduoju koks jis bus tėvas... iš vis galvoju, kai reiks gimdyt turbūt turės svarbų susitikimą... kai ėjau pas gine sužinot lyti du kartus laiką keičiau, kad su juo susiderinčiau... pakalusiu ką ryt veiks, o jis man: mažule žinai, kad aš negaliu taip i prieki planuoti laiko... juokinga ir skaudu... net nzn kaip čia reiks vienai viską vaikui susipirkti, nes jis tikrai neturės laiko tam...
Tai kantrybės nebera nė kiek, stabdo tik tai, kad nejauku prieš šeima, draugus, kad man taip nepasisekė ir vaiką auginsiu viena, kas kad jis atvažiuos panakvot...

jetau kaip as tave suprantu ir labai tave uzjauciu.. stiprybes tau, nepasiduok ir nesijausk pries nieka kalta.. juk cia tavo gyvenimas (dabar jau ne tik) todel turetum daryt kad tau butu geriau, o ne galvot ka draugai ar gimines pasakys..
man irgi buvo sunku, kai visi pradejo klausinet kas kaip kodel, bet as visiems tik atsakau taip isejo ir nesigilinu i kalbas..
dar karta tau stiprybes

Sveikos mamytes,

Kazkaip pradejau skaitineti jusu pasisakymus ir nusprendziau parasyti.
as nesu vienisa, bet kazkada buvau issiskyrus su saviskiu, na bet gyvenimas vel suvede.
Mano istorija irgi del issekusios mano kantrybes, bet tik dabar supratau, skaitydama daug ivairiu knygu, kad tai buvo ir mano kaltes.
Ne, nekaltinu saves, kad kazka ne taip dariau, o del to, kad tikejausi, kad jis pasikeis. Kalta buvau, del to, kad save per mazai mylejau, kalta del to, kad aukojau savo grazius metus...

dabar taip nera, dabar siekiu visko pati, dabar jis del manes pergyvena ir saugo ir jaigu susipykstam, randu drasos sau pasakyti, kad as esu stipresne uz ji, nes sugebu pati viska pasidaryti ir uz save pastoveti. Ne, ne jega, bet savo morale, savo patirtimi, savo pasitikejimu, kuri issiugdziau pati.

Noreciau visoms palinketi stiprybes, dideles drasos ir tikejimo savimi. As tikiu, kad jaigu zmogaus nera salia, reiskias jis jusu nevertas.
Na zinoma as nekalbu apie mirti. nepasiduokit, as tikiu, kad jus sugebesite..

Sveikos visos kurios jau praeje visas kancias ir kurios dar eina ar ruosiasi tai daryti...
As save priskiriu prie tu kurios ruosiasi
Be galo buvo sunku apsispresti, taciau pagaliau praregejusi pamaciau kaip ilgai as dar istveriau ir kodel nebuvau protingesne anksciau, kodel su siuo zmogum gyvenau istisus 5 metus
Del ko nusprendziau skirtis? Ogi pabodo jo girtuoklystes, vaiko neziurejimas, manes zeminimas. Jeigu per Kaledas sugebejo stumdyti, per veida trenkti, terorizuoti - visa tai buvo vaikucio akivaizdoj, jis salia stovejo ir verke kroklodilo asaromis Naujuosius taip pat sutikau viena, nes jis su draugais prisisvente ir nesulauke vidurnakcio... Kiek buvo jam sakyta kad negyvensiu su juo jei ir toliau gers, bet praeidavo 1,2 sav. ir vel viskas tas pats. Kelis kartus norejau nufilmuoti kaip jis elgiasi prisigeres, bet uzmate, norejo fotika atimti, kai as jam pasipriesinau, smaugti pradejo. Nuo to laiko atsisakiau sio sumanymo. Neperseniausiai taip isgasdino sunu (jam 1m.11men.) kad dabar jis bijo vienas iki kambario nueiti ir miega tik prie sviesos ir kad as salia buciau.
Pirmadieni einu su advokatu susitikti, tikiuosi viskas greitai, o jei ne vistiek ateis tokia akimirka kai busiu laisva
Norejau pasiklausti mamyciu : jei sutuoktinis piktnaudziauja alkoholiu, yra blaivintas ar galima traktuoti, kad del antros puses kaltes isiro santuoka?

šaunuolė,kad pasiryžai
taip galima,aišku gal reiks kokio išrašo,kad buvo blaivintas tada daug lengviau įrodyti

Na taip yra israsas, kad negali vartoti alkoholio, su anspaudais ir t.t.
Aciu uz jusu palaikyma

šaunu jums jis padės....
o šiaip šaunuolė,kad nekenčiat pati ir vaikučio neverčiat gyventi su geriančiu žmogumi
stiprybės jums

Pasiuliau skirtis, nes negalejau susitaikyti su begalinemis pazintimis. Dabar labai sunku su vaikuciu, bet dziaugiuosi, kad zengiau ta zingsni, nes skaudu buti apgaudinejamai. Stiprybes visoms besiskiriancioms.

sveikutes, skaitau cia viska su asarom akyse ir galvoju paprasysiu jusu patarimu.
as nesu istekejusi ir neturiu vaiku, tik gyvenu su saviskiu, gyvenam jau beveik 2 metus kartu. iki gyvenimo kartu viskas ligu buvo normalu, zinoma budavo visko, bet draugavom. pradejom kartu gyventi, issinuomavom buta, bet labai nedekingu metu, po puses metu prasidejo krize, netekau darbo ir t.t. zodziu taip, gavosi taip, kad teko iseiti pas jo mama pagyventi, per visa laika as studijavau dieniniame, dirbau pamainini darba, tai tekdavo is darbo tiesiai i paskaitas vaziuoti, is vieno miesto i kita, o gyvenam treciam mieste gryzusi padarydavau valgyti ir sesdavau mokytis, zodziu sukausi kaip sugebejau, o man tada buvo tik 21, na dabar tuoj bus 23, bet jauciuosi daug daugiau patyrusi nei bendaamzes. zodziu viskas lyg ir gerai, tik va beda kad atsalome, apie mylejimasi tai galima pagalvoti na karta per menesi, nes maniskis dirba ilgai, gryzta pavarges ir sminga tuoj miegoti, na gerai, su tuo galiu susitaikyti, nes jis dirba po 16val, mat ji sunys, as rudeni praradau darba, todel dabar sedziu namie, ruosiuosi univiero baigimuo, rasau darbus ir t.t. bet va maniskis... uzeina jam tokie periodai, kai iseina, prisigeria, prisiruko zoles, dar gryzes pasako "nelisk i akis", noriu pakalbeti, jis man "nenervink, atsok" ir t.t.", kuo toliau tuo labiau jauciuosi zeminama kaip reikalas. jis pastoviai nepatenkintas viskuo, viskas ji nervina, viskas uzknisa ir t.t. o as del visko lieku kalta, nes mat lendu i akis, apsimeluoja, sako kad uzsibuvo darbe, o istikro geria su draugais, noriu graziuoju kalbetis, nesikalba, piktuoju issaukiu viska- vel blogai, tyliu- jis laimingas savaitem nesikalba su manim ir trasioja. zinau, kad esu jauna, baigineju gana gera specialybe, zinau kad galiu pasiekti labai daug, bet uzeina tokie tarpai, kad atrodo jog jis mane tempia zemyn, nes skiriais musu poziuriai, interesai ir t.t. bet yra beda- esu labai prisirisanti prie zmoniu, atrodo kaip as dabar be to zmogaus, kaip as nematysiu, va tas dalykas labai stabdo. nebeturiu praktiskai draugiu, iseiti nera kur, nes tevams bankrotas, galvoju laukti kol isvaziuosim po mokslu i uzsieni, pakeisim aplinka, turesiu darba ir tada begsiu nuo jo, nes bus giminiu, bus ka pabegti, bet nebegaliu laukti, nebegaliu pakesti to saltumo, tos itampos namie, nors daznai yra viskas gerai. jam periodiskai kas pora men, po kelias dienas vat uzplaukia tokie zeminimai, isgerimai ir t.t. nebezinau ka daryti... zinau sakysite kad esu jauna, nesusituokusi, neturim vaiku, tai ko laukti, bet zinau, kad isejus is jo ne pyragai laukia, todel labai bijau. zinau jus esat daugiau iskentusios ir daug daugiau patirties apturejusios, gal ka nors patariste?

Mano patarimas gal nebus labai taktiskas ar teisingas, bet... o gal pakentek iki kol mokslus baigsi? Na, jei gali, aisku. Nes kitaip...na, kur tu desiesi, jei tevam bankrotas, nei valgyt turesi uz ka, nei studijas baigsi. O studijos tau dabar turi buti pirmoje vietoje. Jos gali buti tavo ateities garantas. O kai baigsi studijas, tada ir nuspresi kas toliau. O gal ir vyras pasikeis.

deja, vakar pats pasake, kad nori skirtis...