Kodėl palikot antrą pusę?

Atsakant į temos klausimą man paskutinislašas turbūt buvo viešas išėjimas su meiluže kažkur, man apie tai pranešant. Nėščiai. Bet....tai tik paskutinis lašas -iki to jau buvo pilna taurė visokių "gėrybių". ir nemeilės, ir žeminimo, ir smurto, ir visiško durnumo. Tai ir padaviau skyrybom. Šeši metai(jau septinti)sėkmingai gyvenu viena. Nors sunku labai- bet tikrai gyvenu geriau nei santuokoje.

Sveikos, sedžiu ir skaitinėju jūsų išgyvenimus. Tiek daug panašumų į manuosius... Pusantrų metų gyvenu su mintimi, kad reikia baigti santykius, kurie tikrai neturi jokios ateities. Kartu mes 4,5m. Buvau išėjusi, bet va kvailutė patikėjau juo ir sugrįžau. Iki šiol negaliu sau to atleisti, kad vėl žengiau beprotystės link. Mano situacija yra tokia, kad gyvenam jo bute, taigi nejausdamas sąžinės graužaties, bet kada gali priminti, kad tai jo namai. Ir ta tiek įkalė į galva, kad ir jaučiuosi, tarsi būčiau pastoviai tik svečiuose. Pradėjau mokintis, tai pasidariau jo nuomone visai nenormali. Pagarbos nėra nei lašo, nei man, nei mano draugėms, nei mano mamai. Ką jau kalbėt apie meilę... Pas mane meilės manau taip pat nebeliko, liko tik baimė likti vienai ir pradėt viska iš naujo. Nesiryžtu, bet suprantu, kad jau laikas. Nebegaliu gyvent su žmogumi, kuris per visus gyvenimo metus išsunke iš manęs visą energiją, pasitikėjimą savimi. Liko tik sugadinti nervai, isterijos, ašaros ir nemokėjimas bendrauti. Netgi su savo dukryte nebesusišneku... Dar vienas dalykas: jis LABAI mėgėjas išgerti. Kol negeria kitoks žmogus, o kai paragauja tai visiškai pakvailsta. Jau ir ranką ne kartą yra pakėles, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad dukrytė klykia. Bet, deja, net nesupranta kad per gėrimą gali mus prarast, net nesiruošia ką nors keisti. Atrodo, kad tik dėl to ir gyvena, dėl progos pabaliavot su draugeliais. Nesu aš angeliukas, bet bent jau suprantu, kad pridariau klaidų ir noriu jas taisyti, kad mano dukrytė neužaugtų matydama tik barnius ir skausmą ir nejusdama tiek meilės, kiek ji yra verta, nes aš jau nebemoku parodyt jai, kad ji yra man viskas. Noriu išeit tiek dėl jos, tiek dėl savęs. Bet niekaip nesuprantu, kodėl taip sunku pasiryžti...
P.S. na ir daug prirašiau.. sorry, jei ne visai rišliai papasakojau, tiesiog nesu pratus išsakyt savo mintis raštu. Tik norėjau nors maža dalelytę išsipasakot, kad bent valandėlei geriau pasidarytų....

Vaje, tau visai kaip man.. Pas mus irgi tas pats - pjankės, namo negrįžinejimai parom, draugai visada svarbiau už šeima.. Bet man irgi be galo sunku apsispręst.. Kai jo nėra, pykčio apimta regis pasiryžtu.. O kai grįžta, elgiasi lyg niekur nieko, vis kažkokia durna viltis atsiranda kad viskas susitvarkys, kad dar įmanoma šeimą išgelbėt, juk vis dėlto DU VAIKAI , mažasis vos išgirdęs, kad durys atsidaro šaukia te-te.. Suprantu, kad jis nepasikeis, bet niekaip negaliu atsisveikint su laimingos šeimos iliuzija, svajoju apie atostogas prie jūros, ir niekaip negaliu įsivaizduot, kaip atostogausim be tėčio.. Jei ne mažyliai, 100 kartų jau būčiau jį palikus.. Vieną kartą sukroviau daiktus ir išmečiau iš namų. Tai kitą dieną atėjo ir stovėjo visą rytą po langu, įleidau - sėdi iki vakaro, galvojau išeis, o jis net nesiruošia. Verkt pradėjo, kad lauke nakvojo, o jau šaltoka buvo, lapkričio mėn.. Žodžiu pasijutau monstru ir priėmiau atgal.. Susitaikėm, atseit iš naujo pradedam... Manot kasnors pasikeitė? Nei savaitė nepraėjo, kaip vėl savo ėmėsi..

Va ir dabar jau para kaip jo nėr, ir nemanau, kad šiandien grįš.. Dar atsiuntė brolį šortų paimt - į pirtį matyt ruošiasi vaikinas.. Bijo pasirodyt - pasiuntinius siunčia. Nedaviau šortų..

Skaitinėju apie skyrybas supermamoj.. Ir galvoju ką daryt... Galvoju surašyt skyrybų sutartį, ir jam grįžus iškart tėkšti ant stalo - pasirašyk.. Nes jei kalbom pradėsiu, jis vėl viską užglaistys, iki kito karto..

Ex.. Sunku mums čia visoms..

Labai panaši mano situacija.. tik jis man neprikaišioja, kad aš svečiuose- daugiau aš visada jam primetu tai.. Apie mamą, net nemoku apsakyt, kaip man skaudu kiek jis mano mamą skaudino.. aš turbūt didžiausiam priešui tokių žodžių nesu ištarusi, kokius jisai ne tik, kad mano mamai, bet jau ir už jį vyresniam žmogui.. Bet vis tik nesiryžtu... o tikrai reikėtų...

Kazkaip tikrai smagiau kai galima čia su jumis pabendrauti Man gal nebūtų taip skaudu jei jis prisidirbęs atsiprašytų ar bent kaltas pasijustų. Galiu tik pasvajot... Aš taip pat pasvajoju apie smagų laiko praleidimą tryse, bet.. Jis mudvi keičia į draugus. Jei ka bandau pasakyt, tai jo atsakymas tik "nep*** proto".

Va va, čia typ - top mano brangiausias

As tai kaip uzhipnotizuota minties kaip ir kur išeit. Gal ir žiauru, bet dar viena iš daugelio priežasčių, kodėl noriu tai padaryt, tai noriu kad ir jam skaudėtų, noriu kad liktų vienas, nes be mudviejų daugiau nieko artimo neturi (išskyrus draugus).

Tai ir eik, jei tik turi kur! Pamokyk jį. O dėl draugelių tai žinok jie greit pasidaro nebereikalingi. Aš kai sąvąjį buvau išgrūdus, pas juos kažko nebėgo guostis. Po langais verkė atsistojęs. Bet tik kol įsileidau. Greit prie savo grįžo.. Nereik jų gailėt. Ir puoselėt vilčių, kad ims ir pasikeis. Gal ir būna stebuklų, bet šiaip žmonės taip greit nesikeičia.

Pas mus su tavim žiuriu labai panašios situacijos.. Tik kaip supratau pas tave vienas vaikiukas, pas mane 2. Tai tau lengviau biški

Aš tai norėčiau, kad mane kas už rankos išvestų Pačiai taip sunku ištrūkt iš to užburto rato.. Kai pareiškiau širyt (jau grįžo iš gastrolių), kad skiriamės, nei vieno žodžio nepasakė. Matyt mano, kad aš nerimtai... O aš rimtai, jau pradėjau dokumentus pildyt. Tik kažko toks sunkumas ant širdies, jaučiu kad visas pragaras dar tik laukia.. Išeit žiemą neturiu kur, nei jis neturi, butas kur gyvenam nei mano, nei jo, tai galvoju kraustytis šiandien su lova į vaikų kambarį ir miegot atskirai. Nors ramiau bus, širdies nedraskys nieks, nereiks miegot po viena antklode šiknas atsukus.. O rytoj pat tvarkyt skyrybų dokumentus, kol ryžtas neatslūgo vėl O gyvenamosios vietos problema išsispręs pavasarį..

manuoju atveju skyrybos yra iš noro padėti tašką tokiam varginančiam gyvenimui a lia vienai.... tiesiog po 10 metų kartu abu su vyru supratome, kad nebegalime daugiau taip gyventi, kaip gyvename, t.y. santuokoje ir kartu... tiesiog gerbdami vienas kitą nutarėme skirtis, kad po tų skyrybų vis dar galėtume pažiūrėti vienas kitam į akis, bendrauti kaip draugai ir juo labiau rūpintis bendru mūsų vaiku...
be to, visus tuos metus suvokiau, kad abu mes šeimos sąvoką suvokėme skirtingai - man norėjosi gražių sekmadieninių šeimyninių popiečių, tėčio ir vaiko dienos, vakare - kad bendrautų su vaiku ar/ir manimi, kad rūpėtų kažkokia pagalba namie žmonai, vaikui, kad pats tobulėtų ir norėtų vis geriau su šeima gyventi... tačiau nuolatinis vyro pesimizmas, kad tipo aš ubagas gimiau, ubagas mirsiu ir tikrai geriau negyvensiu, jo mamos auklėjimas, kad ne tik pietus paduoda, bet dar ir lėkstes surenka ir niekad nieko nereikalavo namie daryti davė savo - užaugo žmogus, kuris nieko nesiekia, netrokšta, yra pesimistas ir net nepadeda... o į priekaištus sustvarkyti, išmesti šiukšles po savęs nuo stalo (pvz., saldainius valgant viską palikti ar maistą ir pan.), prisižiūrėti žiūri kaip į proto knisimą.... pavargau viską daryti pati pradedant pinigų uždirbimu, vaiko prižiūrėjimu nuo-iki ir baigiant buitimi, butu ir pan... pasidarė sunku, o galiausiai, ir pavargau. nuoskaudomis švaistytis nenoriu, todėl norisi ir norisi skirtis. jei galiu viską pati daryti, tai galėsiu, matyt, ir toliau. o vyra nakčiai šiais laikais galima ir pasisamdyti, ir tai - bus daug mielesnis ir smagesnis na, pasišaipiau kiek

daugelis čia perskaitytų istorijų tai lyg maži manosios atspindžiai. buvo visko. bet su kiekviena diena pastaruosios metus stebėjau kaip viskas lyg sniego gniūžtė vis didėjanti ir greitėjanti nuo kalno rieda. o kaisužinojau kad laukiosi antro supratau kad jau tikrai laikas skirtis.

paskutinis lašas kaip dabar pagalvoju buvo jau seniai, bet kažko kaip ir visos delsiai, tik pastaruoju metu vis savaitei kitai pas mamą pabėgdavau arba prašydavau jo kur išvažiuoti.
jei žmogus sėdi be darbo, tuo didžiuojasi, vos prabilus kaip gyventi teks geriausiu atveju liepia čiauptis ir vagia ir taip varganus paskutinius pinigus tam kad bambalį nusipirkt...

vieną dieną tranzuodama parduotuvėn (mašinos nėra o jam paskutinių pinigų patikėti bijojau) radau jam dienai darbo. gryžo po jo girtas kaip tapkė. įžengęs pro duris kaip musulmoas sulinko prie židino ir lūžo. atsipeikėjęs bėgo ieškoti savo slėptuvės, kur paslėpė alų apkaltino kad paėmiau. papriekaištavau, kad jei man pasidarytų bloga(per pirmą nėštumą beveik visą laiką rezidavau patologiniame) jis net vaiko pasižiūrėt negalėtų. o be reikalo prasižiojau...
ko vertas vien pareiškimas,"tau į ligoninę važiuot neteks, turu du kirvius". vienu žodžiu dvyliktą valandą nakties spaudžiant aštuoniolikos laipsnių šaltukui visa supilta šulinio vandeniu, per sniegą basa bėgau pas kaimynus pagalbos nes mano telefoną jis kiekvieno konflikto metu atima, vieną PASKANDINO PAMAZGOSE, O KITĄ SUKRAMTĖ .

iškviesta policija ilgai nesirodė, kone valandą laukiau ir nervinausi dėl dukrelės nes jai man pabėgant buvo isterijos priepolis, žinojau kad neskriaus jos, bet...

pikčiasia kad jo ėvas buvęs mentas, teisininkas, tad jis žino kaip elgtis atvykus pareigūnams. tiesiog auksinis avinėlis. policija su juo pasikalbėjo lauke, ir jau ruošėsi išvykti, tai pamačiusi pareikalavau palaukti kol apsirengsiu ir vaiką aprengsiu. pareikalavau gražinti telefoną, deja nepavelgiau į piniginę, pasirodo pats dar turėdamas šimtinę savo uždirtų ištuštin ir manąją, paskutinius penkiolika litų...

tai vat sėdžiu pas mamą, rnku skirybų dokumentus, išgirdę mano ištoriją už taikais skirybas paprašė tik trijų šimtų. bendru sutarimu tik todėl einu, kad noriu greit ir pigiai

jis dar tebeįsivazduoja kad "yra galimbė susitaikyt" ir toliau išsidirbinėja, visiems bendriems pažystamiems ir savo giminei pareiškė kad vaikas ne jo, sutinka skirtis tik jei prsiimsiu visas paskolas (ir taip viskas ant mano galvos buvo, iš kur pas bedrbį pingai). žiauriai sunku, visi vaiko pinigai išeina kad po truputį atmušinėčiau paskolą už namelį ir skolas kur per jį atsirado, jei ne tėvai visai p***iec būtų, bet džiaugiuosi be galo, ypač kai neskambinėja kad pakoliotų ir pagrasintų "atsimink kur mano tėvas dirba"(dirba jis teisme, kur skirsimės teisėjo padėjėju).

na ir istorija labai uzjauciu ir linkiu stiprybes bei kantrybes tiek del saves, tiek del vaikuciu

julioske, užjaučiu tave, kad tu žinotum kaip.. užsileidai ant galvos lodorių, kaip ir mes visos čia, tik tavo dar įdomesnis.. jei jau smurtauja, gąsdina, tai čia jau paskutinis lašas tikrai.. nesugalvok tik grįžti pas jį! Dar , jetau kaip sunku tau dabar, įsivaizduoju.. Gerai, kad tėveliai dar padeda.. Sėkmės ir stiprybės tau, mes čia visos su tavim