Oi merginos noriu ir as pasisakyt.
Issituokusi jau gal kokie 6 metai. Ir drauge nesenai pasake kad ir gerai padariau (nors kai skyriaus sake gal neverta, gal susitaikysiu). Dabar jos zodziai skamba taip: gerai ir padarei, daugiau pasiekei viena gyvendama nei butum gyvenus su juo.
O santuokos taure truko neatlaikiusi nastos. Apie serganti vaika viena, vaistu vaikui ir viena. Namu remontu viena, buities visi rupesciai tik man, papildoma moneta kita ir ateiciai ir as stengiausi. Jo zodziai buvo "as uzdirbu nejau tau neuztenka, sedek namie?" Norejau rubelio naujo tai sakydavo pirkis - o is kur pinigu paimti kasnio saskaita? i skolas lysti? Norejau mokslus baigti, tai uosviene pakomentavo - as turiu aukstaji pedagogini bet va nedirbu, tai kam jis tau reikalingas? Nesimokyk, pinigu nesvaistyk.
Paskutinis lasas buvo kai paprasiau atskirai pagyventi ir jam ne pas tevus lekti o isisnuomoti, tai to nepadare ir noro po to neparode i seima gryzti. Ir gerai.
O dabar tai yra taip kad per tuos metus spejau ir aukstaji baigti ir dirbu pagal specialybe, ir papildomai noriu dar uzsidirbti. Namus tvarkausi po truputi, buti grazinu. Atsirado pasitikejimas savimi, meile sau, noras gyventi ir sypsotis.
Vakar vat su vaiku ziademe (PASITIKEJIMO ZAIDIMA). Nuosatabu matyti ir suvokti kad vaikas manim pasitiki, ir sunku suvokti kad man sunku kitais pasitiketi (net ir vaiku), bet vaikas mane to moko. Esu begalo sunui dekinga (10 metu), ir tevams zinoma didziulis aciu. Be ju pagalbos butu buve labai sunku.
Taip kad merginos moterys jaunos mamytes jei sunku ir atrodo daugiau nera jegu, reikia zengti ta viena bet tvirta zingsni. Tiketi kad atsiras zmogus kuris pades, parems, paguos. Nebutinai tai turi buti vyras. Gali but ir drauge ir tevai ir dar bala zino kas. Svarbu tiketi geresniu ir zinoti kad taip ir bus kaip galvoji, kaip svajoji, kaip nori...
Taigi bukim laimingos budamos su vaikas ir be ju.
Sveika Irma, tavo istorija tikrai ikvepia pasitikejimo savimi, kaip tau taip pavyko atsikelti, kaip zengei pirmuosius zingsnius...