QUOTE(Mili @ 2015 06 03, 12:10)
a buvot tame Disneilende? Vaikai atsimena kaip didžiausią košmarą - pinigų plovimas ir nervų gadinimas, nieko daugiau.
kalbant dėl kelionių, mano tėvai neturėjo galimybių mane vežioti, tik 18 (sulaukus pilnametystės ) pirmą kart Lietuvos sieną kirtau. Tad prisivažinėju dabar su vaikais tiek, kad kartais net ateina mintis, kad o gal šiemet likti namie, nors kartą savo užaugintų braškių prisivalgyti... o be vaikų, tai pilna komandiruočių, nes, deja ar valio, iš to susideda darbo didžioji dalis.
bet kaip anksčiau minėjau, asmeniškai man, didesnis vaikų ,,kiekis" ir lemė, kad visko stengiamės turėti daugiau: galimybių, lėšų , kelionių, sėdynių mašinoje, erdvės namuose ir t.t. Mane vaikai ne riboja, o motyvuoja.
kalbant dėl kelionių, mano tėvai neturėjo galimybių mane vežioti, tik 18 (sulaukus pilnametystės ) pirmą kart Lietuvos sieną kirtau. Tad prisivažinėju dabar su vaikais tiek, kad kartais net ateina mintis, kad o gal šiemet likti namie, nors kartą savo užaugintų braškių prisivalgyti... o be vaikų, tai pilna komandiruočių, nes, deja ar valio, iš to susideda darbo didžioji dalis.
bet kaip anksčiau minėjau, asmeniškai man, didesnis vaikų ,,kiekis" ir lemė, kad visko stengiamės turėti daugiau: galimybių, lėšų , kelionių, sėdynių mašinoje, erdvės namuose ir t.t. Mane vaikai ne riboja, o motyvuoja.
Buvau disneilende 1998 metais, būdama devynerių - LABAI patiko, įspūdžiai visam gyvenimui. Joks nervų gadinimas ar tuolabiau košmaras