Ar gimdyti ketvirtą vaikelį?

#529
QUOTE(_una_ @ 2015 06 02, 23:53)
Gal jums ir baisu, bet aš nemanau, kad vaikams būtina apskristi aplink pasaulį dar iki pilnametystės, ar jiems didelis skirtumas maudytis Raudonojoj, Juodojoj ar Baltijos jūroj, o gal vietiniam ežere. Bet tikrai žinau, kad trys mano vaikai jau turi magistro diplomus, vienas bakalauro, mažoji mokosi mokykloj ir visi tikrai yra laimingi žmonės, ypač, kai susirenka kartu, o algos mūsų visada buvo vidutinės, vadinasi tai nėra kliūtis dovanoti vaikams galimybę susikurti savo gyvenimą, kokio jie norės.
Ir dar žinau, kad neturiu tokio globalaus mąstymo, kaip tamsta, kad dėl kinų, afrikiečių ar indų, kurie dar nežinia ar norės kada gyventi Lietuvoj, saviems vaikams atimčiau gyvybę.

Tai taip nebūtina. Daug kas nebūtina. Gali vaikui iki pilnametystės naujų batų nepirkti, sunešios brolių seserų, o kai užaugs pats įsigys naujus smile.gif čia ir išsiskiria požiūriai, nes vieni tėvų norą vaikus auginti kuo komfortabiliau laiko vos ne išpindėjimu, nes "o tai kam reikia keliauti? Gali namie sėdėti. O kam naujus rūbus pirkti? Gali senus nešioti" ir pan. O man atrodo, kad LABAI didelis skirtumas yra tarp buvimo prie ežero ir buvimo prie viduržemio jūros ar atlanto vandenyno. Kelionės - didžiulė patirtis ir dovana kiekvienam, jos neįtikėtinai plečia akiratį ir suteikia daug laimės, įspūdžių, ir man tikrai būtų skaudu, jei aš su vyru keliaučiau, o vaikams liepčiau palaukti iki pilnametystės, nes nėra pinigų visai šeimai kur į Maroką ar Portugaliją nuvykti. Ir man tai be jokių abejonių būtų didelis argumentas, kodėl neplanuočiau didelės šeimos. Gal vieniems tas nuolatinis gyvenimas susispaudus ir save visapusiškai varžant priimtinas, bet man tikrai ne, nes nenorėčiau iš savo vaikų atimti tokios dovanos, kaip pasaulio pamatymas.
Atsakyti
#530
QUOTE(Nura @ 2015 06 03, 08:20)
Kelionės - didžiulė patirtis ir dovana kiekvienam, jos neįtikėtinai plečia akiratį ir suteikia daug laimės, įspūdžių


Pvz., Valdorfo mokyklose net būna užduotys vaikams, namų darbai - kartu su šeima aplankyti tam tikras, tarkime, istorines vietas, ir nebūtinai Lietuvoje (žinoma, į Maldyvus skristi nereikia). Pilys, istorinės mūšių vietos, kiti objektai. Ir žinoma, tas kainuoja - degalai, nakvynės, maistas ir t.t. Įėjimai į lankomus objektus neretai būna mokami, ir kt.

Pvz., keturių amenų šeimai pusdienis (kelios valandos) Anykščiuose, įkaičiuojant degalus iš Vln, atsiėjo maždaug 75 eurus. Tai - pora lankomų objektų, vasaros rogutės, labirintas, kuklūs pietūs, degalai. Tai čia- nedidelei 4 asmenų šeimai, be nakvynės, keletas smagių valandų gryname ore.
Atsakyti
#531
Būtent, viskas kainuoja net ir per daug neišlaidaujant. O jei nori vaikams tolimesnius kraštus parodyti, ne tik Lietuvą, tuolabiau. Yra skirtumas vieną, du vaikus nusivežti į disneilendą ar Paryžių ar keturis, penkis.

O šiaip FLight jums didžiausi mano komplimentai 4u.gif 4u.gif Esate tikra supermama, jūsų vaikams tikrai pasisekė, kad turi tokią puikią mamą, kuri leidžia jiems tiek daug pamatyti ir patirti bei nemano, kad vaikui iki pilnametystės sėdėti namie yra labai faina ir smagu. Šaunuolė 4u.gif
Atsakyti
#532
QUOTE(Nura @ 2015 06 03, 09:26)
O šiaip FLight jums didžiausi mano komplimentai 4u.gif  4u.gif


Ačiū 4u.gif , bet tai komplimentas ir mano tėvams taip pat. wink.gif Aš tiesiog perėmiau šį požiūrį bei praktiką.
Atsakyti
#533
QUOTE(FLight @ 2015 06 03, 08:57)
Dėl šito galėčiau kiek paprieštarauti - meilė kelionėms paprastai perduodama tėvų vaikams.

Iš asmeninės patirties sakyčiau, kad tai įgimtas dalykas, nes du maniškiai entuziastingai organizuojasi keliones, o du linkę net į rankas krentančių atsisakyti.
QUOTE(Nura @ 2015 06 03, 09:20)
Kelionės - didžiulė patirtis ir dovana kiekvienam, jos neįtikėtinai plečia akiratį ir suteikia daug laimės, įspūdžių.

Nesu tikra, kad nekeliaujantys yra siauro akiračio. Tenka bendrauti su labai lėkštais keliautojais, išmaišiusiais pasaulį nuo rytų iki vakarų. Kartais paprasta kaimo močiutė turi daugiau išminties, nors toliau rajono centro nebuvo išvažiavusi. Įspūdžių kelionės tikrai suteikia, o dėl laimės ir akiračio tai jau ne kiekvienam. Tarkim jūsų minmas disneilendas tai tikrai akiračio pakraštys mirksiukas.gif .
QUOTE(FLight @ 2015 06 03, 10:20)
Pvz., Valdorfo mokyklose net būna užduotys vaikams, namų darbai - kartu su šeima aplankyti tam tikras, tarkime, istorines vietas

Pvz., keturių amenų šeimai pusdienis (kelios valandos)  Anykščiuose, įkaičiuojant degalus iš Vln, atsiėjo maždaug 75 eurus. Tai - pora lankomų objektų, vasaros rogutės, labirintas, kuklūs pietūs, degalai. Tai čia- nedidelei 4 asmenų šeimai, be nakvynės, keletas smagių valandų gryname ore.

Faktas, kad gyva istorijos pamoka giliau įsės į galvą nei vadovėlinė. Mane šiurpina moksleivių nenoras niekur važiuoti, jau kelinti metai mokytoja skundžiasi, kad mokiniai neišjudinami, va kaip tik dukros klasė praėjusią savaitę važiavo į Anykščius ir nė vienas berniukas nevažiavo (tikrai ne dėl pinigų trūkumo).
Atsakyti
#534
O ką pasakyti apie šeimą, kurie gali sau leisti viską (na, tikrai turtas pavydėtinas ir man net neįsivaizduojamas mintyse), o vaikai (kol kiti važiuoja į Maldyvus ir taškosi prabangoje, bei semiasi neįkainojamų įspūdžių kelionėse) savo paauglystės vasaras leidžia dirbdami kavinėse Palangoje (virtuvės pagalbiniai darbininkai)? biggrin.gif
Ir nešioja savo vyresnėlių skudurus nepergyvendami, ir pinigai mokslui užsienio universitete tėvų paskolinti, o ne nupirkta šviesus rytojus čia ir dabar?
Man tai savotiškas ubagų mentalitetas yra viską duoti ir kad vaikai kuo labiau blizgėtų, t.y.verstis per galvą, dažnai ne pagal galimybes, kad tik "nenuskriausti" vaikų.
Turim išteklių naujiems rūbams, kelionėms ir dar daug kam. Bet man tai tuštybė į tas tolimas egzotines keliones vežtis mažus vaikus, būtinai pirkti naujus skudurus, batus ar žaislus (kai to šlamšto pilni namai ir viskas laikina) ir rūpintis vien tuo, jog pupuliukui nieko netrūktų ar nebūtų prasčiau nei pas kitus. Vaikams reikia visai kitų dalykų, ką net ubagai tėvai gali suteikti, jei tik supras kas svarbiausia.
Atsakyti
#535
QUOTE(Rasma @ 2015 06 03, 10:05)
O ką pasakyti apie šeimą, kurie gali sau leisti viską (na, tikrai turtas pavydėtinas ir man net neįsivaizduojamas mintyse), o vaikai (kol kiti važiuoja į Maldyvus ir taškosi prabangoje, bei semiasi neįkainojamų įspūdžių kelionėse) savo paauglystės vasaras leidžia dirbdami kavinėse Palangoje (virtuvės pagalbiniai darbininkai)? biggrin.gif


Pasakyčiau, kad viskam yra savas metas.
Jei tėvai renkasi patys keliauti, o vaikus palikti uždarbiauti - iš vienos pusės, vaikas pratinamas prie darbo, iš kitos pusės, vaikas netenka galimybės pabūti kartu su tėvais, patirti bendrų įspūdžių bei iššūkių.
Mano nuomone, pratinti prie darbo tikrai įmanoma ir kitais būdais - ne vien kelionių ir bendrų šeimos atostogų sąskaita.

Ir mes čia diskutuojame nebūtinai apie tolimas egzotines keliones - tiesiog bendrai apie keliones, keliavimą kartu su vaikais.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo FLight: 03 birželio 2015 - 10:10
#536
Disneilendą paminėjau tik kaip pavyzdį, nes šiaip pasaulis didelis ir čia tiek nuostabių vietų, kurias galima pamatyti, kad tik esant galimybei būtinai, tai reikėtų daryti mirksiukas.gif Tiesiog sakyti, kad vaikui jokio skirtumo, ar atostogauti prie ežero, ar prie vandenyno, sakyčiau absurdas, nes aš dar pati pamenu iš savo mokyklos laikų, kad vaikai, kurie visas atostogas leisdavo tik pas tą pačią močiutę ar namie, pavydėdavo ir liūdnai klausydavosi klasiokų įspūdžių, kurie lankydavosi užsieniuose. Tuolabiau, kai per pamokas mokydavomės ir skaitydavome apie svetimus kraštus, tai žingeidumas ir noras pamatyti visa tai gyvai tik didėdavo. Šiaip, jei man 8metei tėvai būtų pasakę, kad "palauk iki pilnametystės, kol tą aną pamatysi", tai tikrai būčiau labai nusiminusi, nes ta pilnametystė tokiam amžiui atrodo toli kaip senatvė, o vaikai smalsūs ir įspūdžiai, patirtiami kelionėse, be galo praturtina.
Visada yra išimčių, bet tai ir yra išimtys, nes dauguma keliaujančių, pasaulio matančių žmonių turi kur kas platesnį suvokimą apie viską. Beje, mano kolegės mergaitė (1,5 metukų) būtent po pirmosios kelionės į Ispaniją nuo įspūdžių gausos pradėjo neįtikėtinai daug ir daug rišliau kalbėti, apie kitus pliusus net nekalbėsiu. Labai gaila tų vaikų, kurių tėvai mano, jog jų akiračiui pilnai užtenka vietinio kaimo.
Atsakyti
#537
Subjektyvi, pritariu, 1800 eu gausiai šeimai nėra daug, ir sąlyga buvo, kaip rašiau, turėti nuosavą būstą. Tačiau ekonomistai 1000 lt mėn asmeniui šeimoje skaičiavo Vilniuje, o ne provincijoje. Ši suma bent jau leistų negalvoti už ką nupirkti pavalgyti ar bazinius rūbus. Dėl kelionių ir didesnių kažkokių dalykų - taip, reikėtų susidėslioti prioritetus.

Una, tu teisi dėl kelionių, mano vienas vaikas visur važiuoja visada, jam tik keliauti, jau ir po užsienį varinėja (su klase, muzikos mokykla...), o kitas vaikas - niekur nevažiuoja, nemėgsta keliauti net Lietuvoje, o užsienyje pabūna tik šeimos kelionių dėka. Nors ir tai, zyzia, kad mieliau liktų namie. Taip kad čia tikrai charakterio dalykai. Mes abu su vyru labai keliaujantys, tai gal kaip tik galvoju, gal kartais mes jį pertampėme visur, nes tai pirmas mūsų vaikas ir tikrai labai daug kur nuo mažų dienų vežiotas. g.gif Kelionė jam nėra kažkas tokio vau, kaip buvo mums su vyru, mokyklas baigusiems sovietmečiu.
Papildyta:
QUOTE(Rasma @ 2015 06 03, 11:05)
O ką pasakyti apie šeimą, kurie gali sau leisti viską (na, tikrai turtas pavydėtinas ir man net neįsivaizduojamas mintyse), o vaikai (kol kiti važiuoja į Maldyvus ir taškosi prabangoje, bei semiasi neįkainojamų įspūdžių kelionėse) savo paauglystės vasaras leidžia dirbdami kavinėse Palangoje (virtuvės pagalbiniai darbininkai)? biggrin.gif
Ir nešioja savo vyresnėlių skudurus nepergyvendami, ir pinigai mokslui užsienio universitete tėvų paskolinti, o ne nupirkta šviesus rytojus čia ir dabar?
Man tai savotiškas ubagų mentalitetas yra viską duoti ir kad vaikai kuo labiau blizgėtų, t.y.verstis per galvą, dažnai ne pagal galimybes, kad tik "nenuskriausti" vaikų.
Turim išteklių naujiems rūbams, kelionėms ir dar daug kam. Bet man tai tuštybė į tas tolimas egzotines keliones vežtis mažus vaikus, būtinai pirkti naujus skudurus, batus ar žaislus (kai to šlamšto pilni namai ir viskas laikina) ir rūpintis vien tuo, jog pupuliukui nieko netrūktų ar nebūtų prasčiau nei pas kitus. Vaikams reikia visai kitų dalykų, ką net ubagai tėvai gali suteikti, jei tik supras kas svarbiausia.


drinks_cheers.gif thumbup.gif
Atsakyti
#538
As esu viena su dviem vaikais.
Todel pagristai jauicuosi "daugiavaike", ir kaip juokauju savo draugams, kurie turi du vaikus: "Vat jei jus, pilna pora, turit du vaikus, vadinasi as, viena budama turiu keturis smile.gif ...arba jus teturt (po) viena vaika".
beje, ju vaikai - palyginus ramios mergiotes, o manieji abu - bernai.
Taipogi turiu pora krikstavaikiu, uz kuriuos jauciuos moralsikai ir finansiskai atsakinga visgi. (taip nusprendziau.)


Kazkda, maniau, sukakusi 40+, isivaikinti dar viena....bet dabar tikrai "psichines ribos" daro savo...


Ziuresim.... smile.gif


Beje, turejau kazkada dilema....
ilgus metus po skyrybu dar bendraudavom su ex ( sex su ex, kaip sakoma ax.gif - buvau kitose temose rasiusi)...ir vienu metu maniau, esanti pastojusi....
Situacija nebuvo is lengvuju...moraliskai permeciau savo gyvenima, ivairias vizijas...susikurius buvau sau puokste planu ir visa kita.
Visgi linkau i "ne-aborta", as siaip teoriskai apskritai pries abortus... paskui atsiminiau ir siaip situacijas, kuomet viena moteris, atsisakiusi antro vaiko, del "psichiniu jegu ribos", po keliu metu avarijoj neteko ir pirmojo vaiko.
finalas - JOKIO vaiko.
ne visiems taip buna, ne visiems.
taciau... pagalvojau: o jei pasidarysiu valyma, pulsiu i "moraline krize" (visgi tam tikri moraliniai isitikinimai), ir isvis, bus ironija, jog apimta depresija, nepadarysiu tos "puokstes" planu, del kurio ir buvo vaiko atsisakyta... bigsmile.gif
zodziu, mintyse istariau TAIP ---...ir viskas pasibaige atejusiomis menesinemis, del kuriu taip dziaugiausi, nes moraliai nebuvo "isvaliusi vaiko-kliuties", tiksliau, kabojau ant ribos...
Atsakyti
#539
Given, jūs irgi super mama thumbup.gif 4u.gif O turėti bernus labai super, kai užaugs jausitės kaip tarp mūrų ąžuolų! bigsmile.gif
Atsakyti
#540
QUOTE(Nura @ 2015 06 03, 09:26)
Būtent, viskas kainuoja net ir per daug neišlaidaujant. O jei nori vaikams tolimesnius kraštus parodyti, ne tik Lietuvą, tuolabiau. Yra skirtumas vieną, du vaikus nusivežti į disneilendą ar Paryžių ar keturis, penkis.



a buvot tame Disneilende? irnesakyk.gif Vaikai atsimena kaip didžiausią košmarą - pinigų plovimas ir nervų gadinimas, nieko daugiau.

kalbant dėl kelionių, mano tėvai neturėjo galimybių mane vežioti, tik 18 (sulaukus pilnametystės tongue.gif ) pirmą kart Lietuvos sieną kirtau. Tad prisivažinėju dabar su vaikais tiek, kad kartais net ateina mintis, kad o gal šiemet likti namie, nors kartą savo užaugintų braškių prisivalgyti... o be vaikų, tai pilna komandiruočių, nes, deja ar valio, iš to susideda darbo didžioji dalis. Tad nežinau, kaip čia galėtų derėti tėvų pavyzdys ir kelionių aistros. o vaikams tai jau pasidarė kaip ir įprastas dalykas - na, kur šiemet keliausim?

bet kaip anksčiau minėjau, asmeniškai man, didesnis vaikų ,,kiekis" ir lemė, kad visko stengiamės turėti daugiau: galimybių, lėšų , kelionių, sėdynių mašinoje, erdvės namuose ir t.t. Mane vaikai ne riboja, o motyvuoja.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Mili: 03 birželio 2015 - 11:13