QUOTE(Subjektyvi @ 2015 05 28, 08:36)
Šiaip jei jau tiems trims vaikams vertybių pakako ir laiko, sveikatos, energijos paduota, tai gal jau nereikėtų tiek teisti dėl to ketvirtojo, kad būtent jam nesiryžta.
Aš galiu klausti, o ko penkto negimdai.QUOTE(_una_ @ 2015 05 28, 10:27)
Mano tėvų draugai, lygiai kaip mamuto paminėti, turėjo po du vaikus ir lygiai taip pat senatvėje su pavydu kalbėjo, kaip maniškiams gerai, kad užaugino daugiau ir kaip gaila, kad jie nesiryžo. Tetos, dėdės (dabar jau a.a., taigi tikrai po saulėlydžio, kada daromos viso gyvenimo išvados) labiau mylimi ir prižiūrimi buvo tie, kurie turėjo daugiau negu du vaikus (beje, vaikams irgi lengviau buvo našta dalintis), o dvivaikiai lyg tyčia dar po vieną vaiką prarado dėl nelaimingų atsitikimų, o su likusiuoju daugiau vargo ir patys rėmė, nei pagalbos sulaukė.
Iš mano močiutės šeimos 8 vaikų palikuonių užaugo tik 3, du dėdės ir dvi tetos (dar du mirė jaunuoliai, 18 ir 24 metų) taip ir liko nevedę bevaikiai (dėl karo,pokario, lagerių ir kt.). Bet dukterėčios prižiūrėjo, slaugė, rūpinosi kaip tėvais, nes jie buvo savi. Dukterėčios darbe stebėdavosi moterys - kaip tu čia leki pas tą tetą, dėdę, oi, laidotuvės taigi ne tėvų, o tetų, dėdžių, kam ten būti nuo iki? Taip kad priklauso ir nuo auklėjimo, įskiepyto požiūrio, supratimo.
