Ar gimdyti ketvirtą vaikelį?

Labai tolerancija kvepia, kai supermamytės protas "neišneša", jog kažkam didingų meno kūrinio kolekcionavimas gali būti daug didesnė vertybė ir saviraiška nei stebukliukų auginimas Vartykitės kaip norite, bet tos stereotipinės mamos, kurios masiškai pašiepiamos soc. tinkluose, būtent ir negeba suvokti, jog bet kokia savirealizacija, ar tai būtų motinystė, ar karjera, ar dar kažkas yra vienodai vertinga ir tolygu. Tiesiog skirtingiems žmonėms priimtina skirtinga savirealizacija.

neabejotinai pagyventi sau irgi reikia. Mes su MB turim tradicija naujus metus sutikti dviese vis kitame uzsienio mieste. Vaikam buna mokykloje atostogos, tai pabuna su seneliais. Tik kol vaikai krutimi maitinami sia tradicija sulauzom- arba liekam namie, arba vezames maziausiaji kartu. Kai kuriais metais tokias atostogas istesiam net iki 10 dienu rimtesnei pazintinei kelionei, pvz. po Andaluzija. Kita kelione per metus butinai buna vasara su visais vaikais. O siaip dar irgi visokiu isvyku buna ivairiais variantais. Vaikai jau ir vieni vazineja, pvz su muzikos mokykla i konkursa Italjoje ar pan.

Vienu zodziu reikia laiko tik sau ir daugiavaikiam. Gi jie irgi zmones. Visokiu kelioniu reikia. Su vaikais ir be. Visos jos fainos.

Del darbo galiu pasakyti, kad kol vaikas mazas, nelanko darzelio, mazdaug iki 1,5 m., galima dirbti tik kai vaikas miega ar kas nors ji ziuri- vyras, kiti vaikai. Ar buna kartais uzsizaidzia vienas, tai as tada greitai prie kompo slenku ☺ tai toks laikas ir nieko cia nepadarysi. Bet net per tas tris vaiko dienos miego valandas galima padaryti labai daug. Taip as pvz dabar parasiau per 4 men 2 mokslinius straipsnius. Tiesiog labai susikoncentruoju tam trumpam laikui ir dirbu maksimaliai. Manau realiai tokiu intensyvumu negaleciau per diena isdirbti pvz 5 valandu. Pervargciau. Tai tos 3 val. Ar kartais 2 jei vaikas prasciau miega man pats tas. Ir apskritai. Kolegos skundziasi, kad nera ikvepimo, nesiraso. Man taip nebuna. Visada rasosi, nes zinau, kad kitos progos parasyt neturesiu. O kai bunu su vaiku kaip jau sakiau mintyse apmastau ka ir kaip toliau tirti. Tai kai sulaukiu naujo vaiko miego, vel sedu su didziule jega.

Chi chi, bijau, kad anūkai užgrius nė nespėjus atsipūsti Skirtumas tarp mano mažiausio ir vyriausio visai solidus, juk ir man pačiai jau čia pat, eee, ženklus jubiliejus ir tai ne trisdešimtmetis Kita vertus, bus tarpas, čia iki anūkų, kai vyresnėlis jau nebesiskaitys kaip vaikas - taigi, tada pabūsiu nebe daugiavaike, tik dvivaike mama



Pagalvojau, kur matau ženklų privalumą (sau asmeniškai) turėti daugiau vaikų. Jei auginčiau tik vieną, man kiltų didelė rizika sudėti į tą vaiką pernelyg daug lūkesčių, vilčių. Labai gali būti, kad iš vienturčio labai daug tikėčiausi, investuočiau į jį daug (lavinimas, etc). Vaikas augtų spaudime (nebūtinai garsiai išsakytame) tų vilčių nepateisinti. Dabar, kai vaikų trys, jie auga šia prasme labai laisvi.

Bet kad man (ir ne tik man) vaiko - žmogaus veidas neužgožia kitų dalykų, viskas gyvenime harmoningai ir visapusiškai. Ir su vaikais sėkmingai žiūrime į įdomius pastatus, jų vidų naršom, į paveikslus, vaizdus ir dar daug ką. Ten mintis buvo visai kita, man labai įdomu, į ką žiūrėti ne bereikšmis dalykas.

Na, anūkus galima palikti auginti vaikams .

Tą patį privalumą jaučiu labai stipriai, ypač lygindama aplinkinių požiūrį į užaugusių vaikų pasirinkimus (studijų, šeimos, būsto, darbo ir pan.). O jei savo lūkesčius į vienturtį sukrauna abu tėvai, tai baisu ir pagalvoti. Kita vertus, esu labai dėkinga savo tėvams, kad mus tris užaugino, nors susituokė vėlai ir sveikatos problemų turėjo. Kai teko tėvus slaugyti, laidoti, brolio ir sesers parama labai padėjo. Ir šiaip, iškilus problemoms gera žinoti, kad yra žmonių, kurie nieko nepagailės, kad tau pagelbėtų.

Tai čia dar neaišku, kaip viskas susiklostys, dabar pasaulis atviras, gal tuos anūkus tik per skypą (ir suaugusius vaikus) matysiu.. (nors aišku, smagiau būtų, jei visi šalia). Bet jei reikėtų pagalbos (dėl anūkų auginimo) - žinoma padėčiau. Padėti ir auginti - du skirtingi dalykai, beje.

jei jau taip įdomu....
na kai šalia mažas žmogutis už rankos tampo, nes į tualetą nori, tai pastatas labai jau nereikšmingas man atrodo. Čia gal off-topic iš mūsų praeitų metų kelionės - pusę garsiausių Vienos pastatų aplankėm būtent lėkdami į tualetą, nes mažajai pilvukas ,,durniavo". Ir ką, labai gražūs pastatai. Bet man buvo gražiausia tai, kas buvo įdomiausiai ir padarė įspūdį ir vaikams - Rožių sodai. Ir beje, visai pritariu, SUBJEKTYVI kad į pastatus galima labai įdomiai ir sėkmingai prisispoksoti kartu su vaikais, ir niekad nesusidūriau su tuo kad vaikas žiūrėt ,,trukdo, zyzia, tampo ir t.t." ir dėl to kelionė nebemiela atrodo. Gal, kad ,,ekskursijų" tikslas nr. 1 būna vaikams parodyti pasaulį ir kartu su jais pasižiūrėti, o ne ŠIAIP pasižiūrėti.
Vėl sakysit kad painiojos? na tiesiog aname poste ne iki galo parašiau, kad žiūrėjimas į negyvus pastatus, kai gyvo žmogaus šalia būtiniausi poreikia nepatenkinti galima traktuoti kaip egoistiškus. Bet čia gi vėl - klijuočiau etiketes?...
Papildyta:

čia ateičiai: Močiutės ir seneliai ,mylėkime, branginkime ir lepinkime savo anūkėlius - jie už mus atkeršys mūsų vaikams už visas bemieges naktis, trukdymus susikaupti, kaprizus ir t.t.
Papildyta:

na tai žinoma, kažkokio garsaus žmogaus dažų patepimas ant drobės yra didesnė vertybė nei gyvas žmogus!!! ir asmeninė karjera, postas, aplinkinių pagarba yra žymiai žymiai vertingesnė nei savas vaikas!!!
Ane?...

Cia Mili, kaip paziuresi.
Kazkaip istrauki viska is konteksto.
Svarbu VISKAS.
tam tikru periodu svarbiausia mazas vaikas. Bet...kita vertus, "buk tokia mama/tetis, kuriuos vaikas didziuotusi".
kodel vaikai su dzugesiu ir pasididziavimu sako kieme kitiems vaikams: mano tetis - policininkas... ateis ir tau i galva (nors ir retai mato savo teti).
ir panasiai...

Vaikai uzauga ir mato, ar tevai vien jiems viska po koju sudejo, ar dar gyveno idomiai. ka tokia dukra gali justi, jei vien mamos pajuodusias akis matys?
Ji gal pagalvos: aciu, as jau vaiku pati nenoresiu turet.
Beje, ir kas is dabartines kartos emigravusiu vaiku i uzsieni ivertino mamu bemieges naktis? ivertino, bet retas. gal mamos (ypac tradicinio kirpimo) kaip tik ir nenorejo, kad ju vaikai emigruotu, o toliau kurtu cia testines seimas... zodziu, vaizdelis gali buti nekoks. as viska dariau, o taves finale nera

nekalbu apie apleistus didziu zmonu vaikus, kurie tevus matydavo dazniau per tv nei realiai.
bet tikrai reik ismokti sveiko balanso visame kame.
ir jei kelionese vaikas trukdo, tai realiai trukdo. tas palyginimas su drobe - pats nesamoningiausias. tuomet bet koks darbas gali buti panasiai sulygintas - bet koks darbas yra susnis popieriu pries gyva verkianti vaika, ar ne?
kita vertus, tik sis darbas ir padeda mums isgyventi su vaiku.

O jūs viską savo gyvenime skirstote į lentynėles pagal "vertingumą"? Tiesiog dermė neįmanoma?

O ir šiaip vertinant objektyviai - gal ir yra tokių žmonių, kuriems karjera, postas ir aplinkinių pagarba yra svarbiau už dar negimusį ir net nepradėtą vaiką. So what? Koks Jums nuo to skirtumas ? štai ko aš nepagaunu - kodėl jus taip nervina tai, jog kieno nors kito prioritetai yra kitokie

na ačiū už klausimą, net pati susimąsčiau kodėl gi mane tai taip erzina, nors šiaip savo emocijas priimu tokias kokias jaučiu ir viskas. Ir šiaip jau niekam nuo to neturėtų skaudėti - niekam į akis nesakau, kad tavo toks ar anoks požiūris nepatinka.

bet šiaip nepatinka toks požiūris todėl, kad žmonės, net nepatyrę vaiko auginimo, susidaro kažkokias išankstinės nuostatas, pasiskaičiuoja, kiek tas vaikas jiems kainuotų ir atmeta kaip kokią prekę parduotuvėje kaip neįperkamą ar prabangos dalyką. Vat čia tai yra vertinimas.
Taip esu primityviai tradiciška - susitikau žmogų, įsimylėjome, kol buvom per jauni - pabendravome, vėliau susituokeme ir sekantis - ar logiškas ar instinktyvus žingsnis - buvo vaikas. Ar visiems taip turi būti? Tikrai ne, visaip gyvenimas susiklosto. Bet, kai susiduriu su žmonėmis, kurie gyvena susituokę, yra jauni, turi pagrindą po kojomis ir sako, ne mums finansai dar neleidžia vaikų turėti.... nu vat užknisa ir viskas. Arba dar geriau, turi jau du, pastoja ir davai einu ,,valytis" nes trečio tai jau niekaip neišauginsim... Žinoma, tai kiekvieno reikalas, bet tai neprivalo man patikti.

O į lentyneles aš dėlioju savo patirtį ir savo nuostatas. To neįmanoma nedaryti ir galit neįrodinėti kitaip, nebent esate psichologinė anomalija.

Bet tai, kad jums "nepatinka", "užknisa", etc., yra kažkokių jūsų vidinių problemų dalykas, o ne tų žmonių. Ir tikrai Jums pačiai reikėtų labai gerai pagalvoti, kodėl jus šitaip negatyviai veikia dalykai, niekaip nesusiję su jumis. Juk visiškai jūsų neliečia, kas ir kaip mylisi, gimdo/negimdo, kuo gyvena ir kuo mėgaujasi, kol nelenda į jūsų daržą.

Mili, kadangi pas jus labai skirtingo amžiaus vaikai, tai suprantama, kad sudėtinga pataikyti ir visus sudominti viena ar kitokia kelionės tematika, kryptim. Nes paprastai kelionės organizuojamos taip, kad mažiukų nevarginti, o ir kelionėse vaikams rodoma tai, kas pagal jų amžių, kas jiems suprantama ir adekvatu. Nereikia norėti, kad mažas vaikas įvertins architektūrą ar potėpius, tad tas miestų rodymas yra toks sąlyginis, ypač visai mažiems. Nei jie ten ką prisimins gyvenime, nei įvertins. Bet jei jums konkrečioje kelionėje įvyko nelabai maloni patirtis, tai tik vienas iš gyvenimo momentų, buvo tai buvo. Žinoma, kad jei vaikas susirgo, tai rūpestis juo tuo metu svarbiausias dalykas, o ne kiti. Tad komentaras buvo neteisingas, čia jūs tiesiog netikusių aplinkybių auka, o ne visų kelionių reziumė, kur pasitaiko pastatai, paveikslai ar pan..
Papildyta:


Bet kodėl gi tokia nuodėmė ir taip blogai skaičiuoti? Ypač žinant savo realias finansines galimybes, perspektyvas, sveikatos būklę, ypač jei šeimoje yra neįgaliųjų, gyvenamąjį plotą ir laiko sąnaudas? Kodėl gi blogai pagalvoti apie tai, kaip gyvens du vaikai ir kaip gyvens trys? Jei tarkim bus du, tai gyvens žymiai geriau, kokybiškiau, jiems bus daugiau dėmesio, pramogų, geresnio maisto, sveikatos priežiūra, nes vaikų sveikata bei rūpestis įvairiais dalykais labai svarbus pamatas visam gyvenimui. Tai gi, paskaičiuoja, kad jei du, tai išsivers geriau, o jei trys, tai realiai kenčia visi. Ir tėvai taip pat. Nes ir taip aria nepakeldami galvos, tai ars taip, kad visai nepakels nieko.

Nes realiai tai prisigimdyti juk daug proto nereikia, jei pasiduoti tik tam instinktui.