Ir aš saviškį, jei taip galima sakyt radau, oi, atsiprašau, jis mane rado internete
Įsidėjau draugės įkalbėta anketą, bebūnant šią vasarą Šventojoje gaunu sms'ą-kad nori susipažinti. Nežinojau, ką žmogui atsakyt, neskol poilsiavome neturejau interneto, tai buvo mandagus, paklause ar galim bendrauti sms, paskui paklause ar gali man paskambinti ir taip rasinejomes ir skambinomes berods penkias dieneles-issipasakojom per ta laika viska, kas buvo idomu. Keista, bet kai pirmasyk kalbejomes telefonu, tai truko ilgiau nei pusvalandi, bijojau, kad nebus ka kalbet su svetimu zmogumi, o kalbos liejosi kaip per sviesta, lyg pazinotume vienas kita jau ilgai ilgai. Susitikome po savaites realiai, kaip tik šią rugsėjo pirmąją-tokia sisimintina data gavosi. pries tai aisku apsikeiteme nuotraukomis el. pastu (nes jo anketa buvo be foto). Ir ka-pasimatymas buvo nuostabus, jis kaip ir pradzioje telefonu, taip ir naturoje pasirode labai galantiskas, mandagus, dzentelmenas( manau naturalu, kad gavau geliu, o kad pries sedant i automobili atidaro man duris, tai irgi maloniai nustebino), bet ne saldus, o man tai labai patiko. Juolab, kad as turiu dukteri ir poziuris i ja man taip pat labai patiko. is turi sunu,kuris gyvena su jo buvusia zmona ir mane suzavejo, kaip jis rupinasi savo vaiku. O labiausiai pakerejo jo paprastumas-zmogus ir nebiednas ir grazuolis mano akimis, o kuklus ir paprastas kaip reta siais laikais. Zodziu tikome vienas kitam, patikome, bendraujame, telefonu saskaitos abiems jau virsijo limitus, teko prasitest
Esu laiminga iki begalybes. Nors buvau pati didziausia skeptike tokio pobudzio pazintyse. Tikiuosi busime kartu amzinai
Sekmes visoms ieskancioms savojo vyro
