Norėčiau įsivaikinti

Taip šnekėti visai neabsurdiška. Kai vaikas yra tavo vyro - iškilus problemoms vyras (protingas vyras) nekaltina (nes pats yra to vaiko bent jau "fizinė" dalis), ir nepalieka mamai vienai spręsti tų problemų. O jei įvaikintas "prieš vyro valią" vaikas sukelia problemų - tada saugokis.

[quote=noraL,2006 05 25, 11:51]
jokiu budu neitikinek..tai per daug svarbus zingsnis,,tam turit subresti abu..
pasiimkit laikinai globai..ir matysit kaip seksis...

sveikutės.štai man pasisekė su vyru.jis man pasiulė pasiimt mergaite.naktį pazadino mane,sako ryte vaziuosim.ir dabar turim mergytę.tik dar laikinai.ateitis parodys kaip bus toliau.o šiuo metu viskas ok./p.s-aš vis persileidziu.dabar gydausi.tad problema ne vyre.o jis pirmas zengė tokį zingsnį.dziaugiuosi ir didziuojuosi savo vyru.

Sveiki. Ilgą laiką tik skaičiau tai, ką jūs rašote šiame forume ir įvaikinimas.lt. . Daug visokių jausmų sukildavo, dažnai net apsiašarodavau. Dabar pati nusprendžiau parašyti, nes jausmai jau visai prismaugė Tiesiog noriu pasiguosti, pasidalinti savo mintimis. Mano situacija tokia: su vyru gyvenam jau 12 metų kartu, savų vaikučių nepavyksta susilaukti, gydėmės visokiausiais būdais. Vieną dieną pasakiau stop, nebegaliu kimšti savęs visokiais medikamentais, prievartauti savo organizmą. Reikia susitaikyti, sakau, su tuo, kad nėra ir greičiausiai nebus, nebent stebuklas koks. Bet motinystės instinktai vis vien lipa per kraštus. Na įsigijau šunį, labai myliu, lepinu, net per daug. Bent į šunį galiu tuos savo jausmus nukreipt. Aišku galiu būt nesuprasta daugumos dėl šuns, bet yra kaip yra. Karts nuo karto ateina mintis įsivaikinti. Na negaliu susitaikyti su tuo, kad pasensim be vaikelių. Ta mintis vis stipresnė ir stipresnė. Suprantu, kad gali būti sunku, bet atrodo, kad aš net tų sunkumų noriu: noriu bemiegių naktų, "ožiukų" ir t.t. Gal mano norai egoistiški. Man net atrodo, kad aš jau myliu tą vaikutį, kuris vis dar pakeliui į mano namus. Problema - vyras. Jis kategoriškai atsisako net svarstyti įvaikinimo klausimą. Suprantu, kad neturiu teisės jį spausti. Nors pradžioj panašiai dariau, vien tik išsakydama savo norus, bet neklausdama jo.Visgi esam dviese, jį myliu. Tada tiesiog pasakiau, kad nespausiu jo, bet pasiūliau tiesiog diskutuoti apie įvaikinimą. Ir abiem kažkiek atlėgo. Taigi tokia mano istorija. Ačiū, kad išklausėte.

Sveika, rutike,
perskaiciau tavo pasisakyma. Jame tiek daug meiles. Labai grazu. Ir negalejau neatsakyti.
Siaip jau esu tos nuomones, kad kiekvienas is musu turime patys surasti savo tiesas, subresti ir suaugti savo atradimams. O ka gali pasiulyti kitas, pasalinis, zmogus? Pasakyti, kaip elgtis? Patarti? Nesu tikra. Na, gal tik draugiskai, is sirdies paplepeti, pasidalinti savo atradimais, bet tik tiek. Stai su tokiom intencijom ir rasau.
Rasau, nes noriu pasakyti, kad suprantu tave ir tavo sirdgela. Ne, tik neskubek sakyti "Tu turi 5 vaikus, is kur tau zinoti, kaip as jauciuosi?"
Manau, kad motinystes instinktas duodamas kiekvienai is musu, ir kiekviena jaucia ta nenusakoma ilgesi ir meile trapiai mazai butybei, uz kuria norime buti atsakingos. Ir stai vienos gimdome, kitos - ne. Bet tas ilgejimasis pazistamas visoms. Todel ir dristu sakyti, kad suprantu tave (tik pazvelk, kokio ilgesio esu apimta - turiu 5 vaikus ir dar vis negana )
Taigi, 5 kartus nuramdziau savo ilgesi ir 5 kartus tapau laimingiausia mama pasaulyje. Bet gimdziau tik 3 kartus. Ne todel, kad daugiau nebuciau galejusi. Tiesiog, kai atejo pirmas, antras, o po to trecias vaikelis, supratau, kad nebesvarbu, is kur ateis kiti. Is tikruju, nesvarbu buvo nuo pat pradziu, bet as to dar nezinojau. Juk vaikus gimdome ne del to, kad zut but pamatytume juose pacius save, savo fizinius bruozus, melynas akis ir juodus plaukus kaip tecio ar apgameli, visai toki pati kaip ir mamos. Visai tai labai miela ir net gali atrodyti svarbu. Taciau as manau, kad daug svarbiau juose, musu vaikuose, izvelgti ta meile, kuria tik tevai gali padovanoti savo vaikams, pamatyti, kaip juose atsikartoja tos vertybes, kurias mes patys puoselejame, kaip jie tesia musu pradeta kelia ir visa tai pavercia savo meile savo vaikams, savo vertybemis ir savo keliu. O ju vaikai perduos savo vaikams. Ir taip amzinai.
O genetika? Kas perduodama tokio svarbaus, esminio, be ko negalima butu rasti laimes? Tik pazvelk : plaukai visu vaikaiciu jau seniai nebe melyni, o akys - ne juodos. Jus buvote liekni ir auksti, o jusu vaikaiciai - garbanotais plaukais ir strazdanoti...
Cia turiu sau pasakyti "Stop, jumila. Uzsukai cia tik nuosirdziai paplepeti, o ne irodineti savo tiesas." Na, tikrai nenoreciau brukti savo nuomones. Tiesiog papasakojau savaja istorija.
Gal dar kas nors papasakos. Ir dar. Tavo vyras jas paskaitys. Abu kartu ieskosite savo tiesu. Ir viena diena, tikiu, ramybe vienu ar kitu keliu ateis i jusu namus ir sirdis. Is visos sirdies to linkiu, rutike

Ka tik perskaiciau, ka cia ryte buvau parasiusi. Na ir suskeliau, net paciai tapo juokinga:



Na, zinoma, as turejau omeny juodus plaukus ir melynas akis...

Nezinia kuo prasikaltau (ar pati ka pridirbau), bet issisiunte tik puse mano zinutes O visgi labai noreciau pasakyti viska, ka ketinau, taigi:

lyg ir turejau omeny juodus plaukus ir melynas akis...tiesiog rasiau labai isijautusi.
Bet dabar pagalvojau, kad taip gal net geriau, neveltui gal ranka suklydo, nes butent tai ir norejau pasakyti, kad genetika - tai dar ne viskas, kad tai gali buti netgi visiskas juokas, kaip tie melyni plaukai. Nelygu kam suteiksi reiksmes, o kam - maziau. Tebunie tad si klaidele tarsi galimybe i viska pazvelgti keik lengviau ir ... nusisypsoti ateiciai
Linkejimai rutikei.

Ačiū jumila už Tavo šiltą palaikymą. Man jis labai svarbus. Ir iš tikrųjų rašiau ne tam,kad sulaukčiau patarimų, tiesiog norėjau pasidalinti tuo, kaip jaučiuosi, papasakoti savo istoriją, nes tas skausmelis kartais tampa toks nepakeliamas

Malonu, kad atsiliepei, rutike
Ir atleisk, man kvailai, jei tau pasirode, jog savo ankstesne zinute pradejau nuo priekaistu. Gink dieve, as ne tai turejau omeny, na, kad niekas cia tau patarti negali ar panasiai. Atleisk, jei pasijutai nejaukiai.
Tas pasvarstymas balsu buvo skirtas man paciai, nes as labai norejau tau atsakyti, bet nebuvau tikra, ar turiu teise ka nors irodineti ir patarineti. Visgi neislaikiau
Bet juk gyvenime taip nutinka, kad kartais vienas atsitiktinis zodis, netiketa mintis ar jausmas pakreipia viska kita vaga. Is pradziu net neitari, kad rami tavo gyvenimo upe jau pakeite krypti, o uz sekancio vingio taves laukia netiketi atradimai. Nes tas zodis, mintis ar jausmas, i kuriuos is pradziu net neisiklausei ir numojai ranka, jau pasejo tavyje sekla ir subrandino kazka naujo. Jie pakeite tave ir niekas nebebus kaip anksciau. O gal reiketu sakyti, kad viskas tesis, tik nusviesta naujo zinojimo?
Butent to as ir tikejausi, issakydama savo mintis. Kad galbut jus su vyru cia rasite tai, ko ieskote, gal kazkieno isbarstytu seklu, ir jumyse subres naujas pazinimas.
Parasyk, rutike, kaip jums seksis

Zinai, perskaiciau tavo istorija ir tiesiog likau suzaveta, kad Lietuvoje dar yra tokiu graziu ir siltu zmoniu. Suprantu, jog tau norejosi tik issipasakoti, kad pasidarytu lengviau ant sirdies ir jog nenori jokiu patarimu, bet as nuo visos sirdies tau palinkesiu, kad issipildytu tavo svajone tureti vaikiuka, kad ir isivaikinta - manau, vaikutis, gyvendamas jusu seimoje, tikrai bus laimingesnis nei vaiku namuose, o jus abu galesite savo siltus jausmus nukreipti ne tik i jusu suni, bet ir vaika ir uzauginti ji sauniu, padoriu zmogumi. Sekmes jums abiems ir tvirtybes! Po tiek visokiu gyvenimo isbandymu jus abu tikrai nusipelnet tikros seimynines laimes!

Labai suprantu, nes mano vyras masto panašiai. Beje, aš irgi

sveikute.labai gaila taves.zinau ka reiskia noret vaikucio ir jo neturet.bet tu net neisivaizduoji kaip uzpildo ta tustuma vaikas,kad ir ne savas.kazkaip uzsimirsti apie tuos gydymus ir kaip mano atveju tuos prarastus dar negimusius vaikucius.viska pamirsti,nes yra ji musu mergyte su savo juokais ir oziukais.nors musiske jau didele 11m ir turim ja tik 4men.bet jau pasijaute kaip pasikeite atmosfera namie.pasakyk savo vyrui,kad verta pabandyt.stai arteja velykos.paimkit vaikuti praleist sventes.paimkit sventem,savaitgaliais.nieko jis neatims is jusu o tik dades.argi tu neissiverki ant vyro peties?argi jis nemato ir nesupranta kaip tau sunku?gal jis nori kad tau stogas pavaziuotu nuo to galvojimo.nes man tikrai irgi buvo sunku,jei buciau negalejusi issiverkt pas vyra,pakalbet su juo butu tikrai nuvaziaves.nors mes turim gana didlius sansus turet savo.mat as persileidziu.bet mes dar tik pradejom tirtis.stai kita men.darys histeroskopija ir gal ras priezasti.ir vistiek mes pasiemem vaikeli.o ka gal uz gera darba dievas ir sava duos.na paprasyk vyro paiimt velykom.ten greita procedura.paziuresit.o gal ir jam patiks.o ir tave tikrai pamatys laimingesne.na negi jo tokia kieta sirdis,kad nesuprastu kaip tau skauda.as manau kad mylintis zmogus padarys viska kad jo meilei neskaudetu.to zodzio net neimanoma pavadint skausmu.tai lyg kazkas plestu tave is vidaus,ir plesia visad.kai miegi,valgai,skaitai,ziuri tv,net ir tada kai mylies nes vis tikies kad uzkibs,ir skaudziai pergyveni ir pasislepus verki kai ateina vel menesines.issakyk vyrui jausmus gal si karta jis tave supras.