Norėčiau įsivaikinti

tik jau nereikia erezijų skleisti. Pati vaiko atsisakymo procedūra yra labai aiškiai numatyta, ir yra labai aiškūs keliai/ Mano vaiko įmotė vaiko atsisakė ir grąžino per mėnesį. Pareigos išlaikyti nenunyksta? o atsisakyti- prašom.
Ir ne ji viena. Ir apskritai idijotų įsivaikinančių ir grąžinančių įtėvių tai tik daugėja/ Baisiausia yra kita, kad net gi nėra apribojimo kiek kartų gali tai padaryti. Įsivaikinti, mesti, vėl įsivaikinti. Net jei tas įvaikis iš įtėvių atimtas teismo keliu.
Per pusmetį apie įtėvius tiek sužinojau, ir kiek jie visko gali ir kaip jie gali, ir kiek jie padaro, kalbėt apie tai visai nenoriu- viskas viduje verda tiesiog.

jei neklystu, tai ta pati procedūra ir biologinių atsisakant. Įsipareigojimai finansiniai vaikui išlieka. Tai kodėl erezijos.
Globojamą (laikinai)vaiką gali tiesiog nuvežti ir palikti. Tokios globos pas mus be tvarkos gali tęstis keletą metų. Nuolatinė globa naikinama ar perduodama teismo keliu, taip pat globotojui nepalikdama jokių pasekmių. vat įvaikinimas pasekmes įvaikintojui palieka tokias pačias kaip ir biovaikų turėtojams ir su jais nesusitvarkantiems.
Tai gal ne visai erezijos...?? Klausimas buvo apie finansinius įsipareigojimus.

Jei apie įtėvius, teko susidurti - bėda ta, kad žmones tam nepasirengę, nėra testavimo rimtos sistemos, patikėję rožinių svajonių išsipildymu susiduria su visai kitokia negu svajonės realybe. Tada būna visko: neapykantos įvaikiams, nervų ligų (tiek įtėviams, tiek įvaikiams) ir kt.. ne visi turi galimybę susidoroti su situacija, o pagalbos beveik jokios, net informacijos nėra, kur tokios galų gale už pinigus ieškoti, yra tokių, kurie nepajėgia ir nebenbori ieškoti... pati, įtariu, taip pat esi susidūrusi...
Aš puikiai pamenu savo "isterijšką pagalbos paiešką" pirmais mėnesiais ir globos namų auklėtojų žodžius po metų atvykus aplankyti " kasdien laukėme, kada atvešit"( skambindavau joms kasdien - bent taip apmažindama panikos priepuolius iš nežinojimo, ką daryti ir kaip elgtis)
Tikrai nenoriu svarstyti globos ir įvaikinimo privalumų...globa gal normalesnė tuo, kad dirbtinai, kažkieno sprendimu nėra perkūrinėjami ryšiai tarp žmonių. Niekam prieš nieką aiškintis nereikia, tiesiog taip yra, kaip yra. Įvaikinimas nėra toks natūralus ir tolygus procesas, čia reikalingos didesnės pastangos neiškreiptam ryšiui palaikyti...na tiek to, inenoriu postringauti...

Sunute, suaugusiam pagalbos kiek nori. Savaites begyje kiekvienas besikreipęs ją gali gauti. Nebranda, o svaičiojimas rožinėm svajonėm tai visišai ne vaiko, o suaugusiojo problemos. Nėr tokio testavimo, kad subrendusį nuo nesubrendusio atskirti. Tokius gyvenim as rūšiuoja. Yra testai ligonį nuo sveiko atskirti. Niekas neturi nieko ruošti. Tau reikia, tu eini ir ruošiesi pats. Įvaikis yra tas pats vaikas, kaip kad būtum pagimdęs. Jei taip negali- neimk. Rožinėm svajonėm remiantis iš viso nieko daryti nereikia- apie įvaikinimą jau neklabant.
Tiek, kiek teko kalbėtis su globos namų psichologėm, kad įsivaikinti ateinančios poros turi pačios labai daug vidinių problemų, neišspręstų ir net nesprendžiamų. Kad vaikas yra imamas kap sutuoktinio išlaikymo šalia savęs garantas. Globėjų, kaip taisyklė atvirkščiai.
Ir tai, kad įtėviai iki pačio vaiko pasiėmimo taip ir nepasidomi dažniausia kas tas vaikas, kaip biologinis vienetas apskritai, yra didžiulė garantija to, jog įvaikinimas bus nesėkmingas.

Gali gauti, bet neturi informacijos apie tai, kur gali gauti (susidūriau su to nežinančiais, o ir man patarti niekas negalėjo, net profesionalai psichologai su prof. titulais. Dabar pati šį bei tą žinau ir patariu, jei kas klausia ). Testai asmenybės brandumui yra. Juos taikyti šiuo atveju laabai reikėtų. Toliau viskas taip taip taip daugybę kartų...

tai jau priklauso nuo to ko kas ieško. Jei žmonės ieško laisnių, titulų ir pavardžių, o ne pagalbos- tai tiems padėt labai sunku, o jei žmonės pagalbos ieško sau ir dėl savęs- tai tokią pagalbą rasti paprasčiau nei paprasta.

Alfija - nepamiršk, kad Lietuva - ne vien Vilnius... Jeigu apskrities centre pagalbos galimybės nedidelės, tai rajono centre gali būti, kad išvis jokios realios..

užsimingdama apie titulus, norėjau pasakyti, kad net specialistai psichologai mažai domisi įvaikinimo/globos procese iškylančiomis problemomis, net negali nurodyti tuo besidominčių jaunųjų kolegų. Dabar Vilniuje jau atsiranda. Yra jaunų, daug gero norinčių merginų "brigada". Iki tol rimtai buvo gilintasi tik apskritai į probleminių vaikų problemas. Įtėviai/globėjai ir jų problemos buvp paliktos likimo valiai. Provincijoje taip yra iki šiol.

Po laipsnių kiekvienas "tituluotas"

P.S.
alfija, atsimeni, kaip paniškai ieškojau pagalbos ir pas tave. Galėjai bent nuorodas į žinomas įstaigas atsiųsti. Aš tada net vaikų raidos centro nežinijau...vat nieks per tris paskaitukes (kokios tada buvo) nesuteikė informacijos. Nieko, radau besiblaškydama, na ne per savaitę, per kokias tris. O tavo "šaltas dušas" laabai šauniai išblaivė. Ačiū dar kartą.

nepamirštu. Bet už tat tu man visam tam procese toks šviesulys, rimtai. Pagal tai kaip ir ką tu darei, tie vis ižingsniai. Pagarba.
Papildyta:


Suaugusio žmogaus psichika- tai visai ne tas pats kas vaiko, tai viena. Suaugusio žmogaus psichiloginės problemos įveikti padės bet koks specialistas, jei tik tas suaugęs ateis ir sugebės suformuluoti kokios gi jis pagalbos nori. Jei jis pats nežino ko jis nori, jei jis niekaip negali sutikti su tuo, kad savas problemas reikia spręsti- tai kas čia gali iš viso padėti.
Matai, Sunute, tu iš manęs gavai tą pagalbą, kurios prašei- už savus sprendimus reik atsakyt pačiai. Tu pasiėmei vaikus ir pradėjai nuo to, kad nežinai nie kam tau jų reikia, nei kodėl, nei kokioj formoj- ar negalėčiau pasaryt- ką tau daryti. Ne negalėčiau. Ir niekas žemėje negali. Tai jei tu viską statai nuo kojų ant galvos, tai reik pirmiausi suvokti jog tai yra tavo asmenybinės, gilios ilgai nespręstos problemos, įvaikinimas/globa jas paaštrino, bet nesukūrė. Niekas nepasakė- tai ruošiesi kažkokiam žingsniui tai iš anksto ir domėkis- kas kaip, nu nors į polikliniką užsuk, arba nusipirk telefonų knygą. Knygą apie vaiko auginimą apskritai. Žmogus paprastai iki įvaikinimo eina kelerius metus- ir per tiek laiko niekou tai taip ir nepasidomėti, o laukti kol kažkas sukramtys ir paduos- tai apie kokias čia, apie kieno problemas kalbam?

Vat bet koks specialistas tikrai nėra pajėgus spręsti problemų, kurios iškyla įtėviams (ar išryškėja anot gerb. alfijos) adaptacijos procese (čia patys specialistai taip teigia). Na nebent psichiatrai - tei tai visas problemas išsprendžia, net savo, nes to, dažniausiai, ir siekia pasirinkdami profesiją , nors ko gero ne visiems pavyksta. O jei rimtai, tai, žinoma, vaiko paėmimas yra ir imančiųjų ir imamųjų problemų sprendimas, tik tas derinimas dviejų problemų kartais būna laabai sunkus.
Vat bėda ir yra ta, kad domiesi, ruošiesi, link to eini kokį ketvertaą metų. Buvom visiškai garantuoti, kad 99, 9 proc. viską žinome, bet realybė pasirodė kitokia...laabai mūsiškiai skyrėsi nuo tokio pat amžiaus šeimos vaikų. Į šeimos vaikus ėmė panašėti tik gal po pusmečio...O dėl mano problemų, liko tos pačios, nes jų nejaučių kaip ir nejutau, o tos kurias jaučiu, mažos buvo mažos liko ir vaikai nei pridėjo, nei atėmė.Vat mūsų visų bendrų problemų daug atsirado. Visi mokomės, visi sprendžiame ir šis tas netgi sekasi. Naivu tikėtis, kad kitų kramtyta ko nors verta ir skanu...greičiau ...fiii. Bet va, kur maistas padėtas, būt gerai sužinoti, jei uoslė nėra itin jautri, ar alkis užklumpa per staigiai

psichiatrai yra medikai. Būtų labai kvaila sakyti jog stomatologui dantys negenda, o chirurgui nereiks jokios chirurginės pagalbos. Psichiatrai, kaip ir likę medikai gydo labai ar nelabai aiškias ligas. Tai jei oris kažką pasakyt, tai reik žinot bent apie kalbi.
O toliau tai jei žmogus niekaip negali susivokti net per n metų, kad pravartu apsilankyti tose globos namuose, bet kuriuose ir pasikalbėt su ten dirbančiais žmonėm kokios tų problemos, kuo tie vaikai skiriasi, kas kaip- tai kokia ten tarnyba ir kokia galybe nuvesti. Įvaikinimas yra labai sena procedūra- šimtmečius skaičiuojanti- reik pačiam ir dėl savęs padaryti labai daug, prieš pradedant rėkti- nėra pagalbos. Ir negali būti tokios pagalbos, nes čia yra šeimos gyvenimas. Man yra visiškai aišku kas yra čia, specialistai kurie mandagiai atsisakė padėti- reiškia specialistai puikūs. Jų motyvacija atsisakyt- supantama.

Aš tai manau taip. Jokie kursai, jokie specialistai, jokie testai ir t.t. neišmokins kaip globoti ar įsivaikinti, jei tai nėra pas žmogų viduje. Jei tai nėra subrandinta pačio žmogaus. Aš turiu pavyzdį, savo vyrą, kai pagalvoji, nebuvo jis jokiuose kursuose, nesimokė, neskaitė psichologinių straipsnių, nėra ir teisiškai įpareigotas auginti Fėją, bet priėmė ją į savo namus ir širdį ir augina savo vaiką. Aš gal daugiau panikuoju negu jis. Jam ji yra jo vaikas su visais pričiūdais, reikia bara, reikia glaudžia. Kai aš susinervuoju jau ko, ai sako, ko tu čia nori, pažiūrėk kokie kiti vaikai, mūsų auksas dar palyginus, ir aš nurimstu. Jis augina savo vaiką ir jį myli. O meilė daro stebuklus.

Tai kad ir šiaip gyvenime, vat kas kur ir ko moko tėvus, kurių vaikai gimsta su sunkiais apsigimimais, su sunkiom ir ypač retom ligom, apie kurias iš viso jokios informacijos, ir specialistų nei už jūrių marių nėr. Arba tu tai priimi, arba tu nepriimi. Kaip Vistik sako- arba širdyje yra- arba nėra, ir viskas.
Yra labai lengvas nuo savęs nusimetimas- o sistema bloga, o nieko neišmokė, o neatrinko. Maždaug nori šunį mušti, tai lazda visada atsiras. Kažkas kažko nepadarė. Globoti ir įsivaikinti tai čia ne prievolė, čia niekas nieko mokyti ir nuolat gelbėti ir neturi. Kaip tik dabar Vilniuje nemokami kursai kam reikia ketvirtadieniais- apie savivertę ir jos pakėlimą, vaikams globojamiem/įvaikintiems. Nežinau ar dar priima ir užrašo, bet tikrai žinau kad man tai skambino ir klausė- ar domina. Nemokami.