Norėčiau įsivaikinti

sveikutes, saulutes.... vis galvojau, kad viena taip kenciu, pergyvenu, bet pasirodo musu kencianciu daug... nors taip noretusi buti prie tos besidziaugiancios daugumos.... bet... paskaitinejau jusu istorijas ir jose atradau savaja... jums gal ir nuobodu bus skaityti, nes girdeta, skaityta, bet... is kito zmogaus lupu ir sirdies.... pries savaite persileidau penktaji karta... priezastys aiskios ir nors daktarai dar sako bandyti, bet vilciu maza ir tai tik saves alinimas ir kova su vejo malunais... nes, kaip suprantu, vienintelio atifosfolipidini simdroma gydancio daktaro praktikoje as 2-oji ir jo tardiciniai gydymai, kurie kitoms padeda, man jau nebepadejo antraji karta, nes mano tas simdromas kombinuotas... nezinau ar dar verta ieskot kitu daktaru, kitokiu gydymu... dar eisiu pasitart su vienu ginekologu, bet ... jie nedrista pasakyt, kad viskas, tu niekada neturesi, o sirdele ta jaucia...
ne vienas jau patare imt globot ar ivaikint vaikeli, bet as vis sakiau, kad ne, nes turejau klasioke is vaiku namu, kuri buvo labai mylima, gerai ir graziai auklejama, kol..... dvyliktoje klaseje budama pasigimde dukra, kuria po vidurines paliko savo pagyvenusiai ir nelabai sveikai imotei ir pati prapuole uzsienyje... dabar jau atsiradusi ir nezinau, ar pasiemus ta dukrele ar ne.... bet mane sis pavyzdys vis atbaide... dar girdejau panasu pavyzdi... gal kas galit papasakot, kaip ivaikinti vaikuciai uzaugo dorais zmonemis ir pateisino iteviu lukescius... ir man paciai kazkaip baisoka tu genu pasekmiu... kai savas taip padarytu, tai kaltintum save, o kai ivaikintas- tai teks grauztis nagus, kad isivaikinai... ir dar man baisoka, kad suauges vaikas suzinojes visa tiesa apie savo tevus nesugalvotu ieskoti savo tikruju tevu... na gal jie nebutu geresni uz mus, jei paliko savo vaika vaiku namuose... cia daug nerimo, daug svarstymu... vyras iki siandienos irgi nenorejo jokiu globu ar ivaikinimu, bet kai as vakar pazliumbiau, paisterikavau, kad man sunku, kad jis manes nesupranta, kad jis su manim nekalba- cia toks jo budas... as jauciuosi vienisa, nors ir tuedama vyra, o man taip norisi ka nors myleti, pasiguosti, atiduoti savo siluma... myliu ir vyra, bet norisi kazko mazycio, trapaus, kuri stebetum , kaip auga, kaip zaidzia, kaip tau padeda, kaip parnesa is mokyklos gerus (keleta ir blogu ) pazymius, studijuoja, parveda marcia ar zenta, sulauki anukeliu, kartu sventi sventes, tave uztaria, globoja.... ai, tai tik idile- aisku, butu visko, bet juk visko buna ir su savais vaikais... zodziu, vakar pazliumbiau, paisterikavau ir vyras siandien grizes is darbo man ir sako, zinai, gal ir imam globoti koki vaikeli.... svyciu siandien laime ir mano noras sustiprejo, pamirsau visas abejones... zinau, kad globai pritartu ir musu tevai...nes jau jie patys mums taip siule... tik neisivaizduoju nuo ko pradeti... patarkit, turincius globotinius, merginos, mamos, moterys... ar galima imti globoti vaikeli gyvenant 1-o kambario bute? kur pirmiausiai kreiptis? ar jau is karto zingsniuoti i vaiku namus? kiek laiko tvarkomi dokumentai? na pradziai tiek.... susisieksim veliau... pasisklaitinesiu dar ivaikinimo puslapi... aciu merginos, kad priimat i draugija ir labai lauksiu patarimu ir palaikymo...
Papildyta:
vyras dabar laiko ant ranku kaifuojancia musu kate, kuri ji labai myli, ir visas svyti, kad mane siandien nudziugino.... dar pazadejo, kad ryt Kaune pasiziuresim naujos sekcijos, kurios as jau seniai noriu.... nu zodziu, laimes diena man nusvito.... nors viskas dar tik planai ir norai, bet svarbiausia, kad pagaliau abu to paties norim, o ne as viena....
na, o musu katyte, kurios vardu as cia dangstausi, labai miela, sauni ir islepinta, kaip cia Ritule rase apie savo suni.... padarem mes is jos vaika, bet ji tokia nenori mums buti .... Nors, kai tik vyras grizta is darbo su savo darbiniais rubais, isliuogia i ji iki krutines ir .... zinda... juokiames, smagu.... zinoma, daug smagiau butu vaikelis... is meiles katei, matau kad vyras myletu ir vaikeli... na, bandysim... tik patarkit nuo ko pradėti... Iš anksto dėkoju

sveikute.neziurek i kitus,nesiklausyk pasakojimu.buna kad ir savi vaikai padaro daug blogybiu uzauge.mes pasiemem didele mergaite jau su savo harakteriu ir ka.jei nores iseis zmogumi,nenores jos pasirinkimas.bet bendraujam kalbam daug apie gyvenima ir kas teisinga o kas ne.o nueit turit pirma i vaiku teises,pasakyt kad norit globot savaitgaliais,per sventes.ir kokio amziaus norit ir butinai kad butu sutvarkyti dokumentaliai viskas.kad atimtos mamai teises.gausit 8lt maistpinigiu uz kiekviena pas jus praleista diena.tik kazin ar maziuku rasit.jei norit leliuko,dabar jie deficitas.o mes kazkaip ejom noredami 5,6 metu mergaites.bet tokio amziaus buvo tik berniuku,tai paemem 11metu mergyte.ir nesigailiu.kaip ji man padeda.gera jautri mergaite.na turi oziuku,bet pas koki vaika ju nera.nemanau kad vieno kambario butas turi dideles reiksmes.svarbu,kad turetumet pajamu.jums gal pasiulys koki vaika vaiku teises arba nusius i vaiku namus ir ten rodys o jus galesit rinktis.na kazkaip negalima taip eit ir rinktis lygtai,bet globos namai noredami surast tevelius vaikams nusizengia tam istatymui.po to atvaziuoja vaiku teises paziuri kaip gyvenat ir duoda leidima pasiimt vaika.bereikia tik nueit i globos namus ir pasirasyt sutartele,kad saugosi vaika tom dienom kai bus pas jus.ir viskas vedies namo.o jei sutarsit mazdaug po puses metu galesit pasiimt pastoviai globai,mazesnius gal iskart duoda bet jau bus daugiau tada popierizmo.mes irgi dar tik savaitgaliais imam.bet jau renkames popieriukus pastoviai globai.tada gausim tuos 500lt.galesim daugiau ka nupirkt mergaitei.nes jau ateina tas amzius,kad visko reikia ir visko nori.bet kaip as jai dabar sakau dar per mazai metu turi.o ji pamate kad kazkas auskara nosi,bamboj turi ir jai reikia.jau plaukus irgi reik dazyt.sakau paauk biski tada svaik,o dabar gyvenk vaikiska gyvenima.tad sekmes tau.parasyk kaip seksis.ir kai bus sunku kai vyras neisklausys butinai parasyk,turi issiliet.mano pirmas vyras irgi manes nesuprato,o issiliet nebuvo labai kam,budavo labai sunku kiek atsimenu.bet dabar turiu auksa,jis net supyksta jei as jam neissakau kada ka jauciu ar kaip jauciuosi.manau kad svarbiausia seimoj myleti viens kita ir girdeti.

na, va... jau pasistudijavome ivaikinimo puslapi ir zinome nuo ko pradeti... tik, kaip mano vyras sako, dar biski reikia susitupet su ta mintimi.... o as lauksiu, kad jus man padetumet su ta mintimi ,,susitupet".... oi kaip norisi greiciau... bet nereikia skubet darant toki zingsni... svarbiausia pradet ir sutikt geranoriskus zmones, kurie padetu siame procese... as visur bijau piktu zmoniu, sefu, daktaru... mane jie atgraso... na, duok Dieve, tokiu nesutiksim...

Jei nors vienas iš jūsų nors truputį abejoja - geriau dar palaukit. Tai nėra lengva, tai daug sunkiau nei su biologiniu vaiku (turiu omenyje - iš pat pradžių, tol, kol paimtas vaikelis netaps savu). Tik kai abu būsite 100 proc. įsitikinę, kad to norite ir tą padaryti galite, tik tada verta pradėti. Kitaip būsite nelaimingi ir jūs, ir vaikas.

O pradėkite ne nuo vaikų namų (dėl daugelio priežasčių, dabar jų nevardinsiu, bet jei pasiskaitinėsit šį forumą, rasite visus atsakymus), o nuo Vaikų teisių apsaugos tarnybos. Arba galite pasikalbėti ir su Įvaikinimo tarnyba, ten dirba labai malonios moterys, mielai jums patars. Be to, ten kartkartėmis rengiamos įvairios paskaitos įvaikinusioms šeimoms (artimiausia - balandžio mėn.), į kurias susirenka šeimos su savo įvaikiais. Gal jums leis ten dalyvauti, pamatysite, kad įvaikinti ar globojami vaikai niekuo nesiskiria nuo biologinių , mes juos lygiai taip pat mylime. Ir jei užaugę pridarys kokių nors "kiaulysčių" - ką gi, spręsime jas ir pergyvensime dėl jų lygiai taip pat, kaip tą darytume, jei taip pasielgtų mūsų pagimdyti vaikai. Nors su savo dukryte aš susipažinau tik prieš metus, ji man jau seniai sava, mielas jos kvapas. Juokinga, bet aš kartais ir pamirštu, kad jos negimdžiau .

O dėl genų - tai ir jūsų pagimdytame vaikelyje gali "išlįsti" kokia nors jūsų niekada nepažinto prosenelio "dovanėlė". Kaip sakoma, bijai vilko - neik į mišką. Sėkmės

Sveiki
Aš norėčiau padrąsinti Sidrutę. Žinoma, mintys turi susigulėti. Ir net kai nutari tvirtai, ir jau pradedi procesą, - dar ne kartą užklumpa abejonės, nerimas. Bet juk taip būna kiekvienai mamai.
Beje, tas procesas (kalbu apie įvaikinimą) trunka ne taip jau trumpai - individualiai, bet kartais tai būna net daugiau nei 9 mėnesiai Taigi įvertinkite ir tai, todėl siūlau kai tik apsispręsite, kad kito kelio nėra, ir abu trokštate realizuoti tėvystę - neškit prašymą ir reikalingus dokumentus į VTAT. Jau prieš renkant dokumentus turite žinoti ką norėsite daryti su vaikeliu - globoti laikinai, nuolatinai ar įsivaikinti. Taip pat jau reikia žinoti kokio amžiaus ir lyties vaiko norėtumėt. Galiu pasakyti, kad kūdikiai ir mergaitės - "deficitas" - t.y. jei tikrai norite būtent tokio vaiko - jo reikės ilgiau palaukti.

O kol mintys susigulės - skaitykit internete (tik būkit budrūs, nes kiekvieno nuomonė į tuos pačius dalykus gali būti skirtinga, skirtingai vertinamos situacijos ir jų priežastys). Jei skaitote anglų kalba, - daug nuorodų rasite įvaikinimo tarnybos forumo puslapiuose.

Taip, įvaikintą vaiką auginti sunkiau, nes reikia ir jį supažindinti su savim, ir patiems su juo susipažinti. Įvertinti jo patirtą netekties stresą (jis svarbiau nei genai) ir žinoti ką su tuo daryti.... Tai gali tęstis ne vienus metus. Bet nieko neįveikiamo nėra, reikia tik norėti ir turėti žinių (čia mano nuomonė, žinau kad ne visi su ja sutiks ). Ir tikėtis, kad lydės sėkmė.
Jos aš ir linkiu jūsų šeimai

aciu, Vitvituke, uz padrasinimus... as siame forume randu daug palaikymo ir padrasinimo. kokios jus visos supratingos. Ejau vakar i musu vaiku teisiu apsauga pasikalbeti- tai nieko neradau, gal ten pietu metas papuole. parasiau e-maila - irgi tyli. prie progos vel uzeisiu, taip noretusi greiciau pradeti, paskui ir tas laukimas butu kitoks... mes kantrus... palauksim... kaip kad jau ir 10 metu laukem savu vaikeliu... dabar net graudu, kai uzklystu i foruma, kuriame su merginom diskutavom del savo konkrecios neisnesiojimo priezasties. man tas gydymas nepadejo, joms gal ir pades. jos ten kaifuoja.. .bet as noriu jau dziaugtis savo pradetu nauju zingsniu, kad vistiek kazkada turesim savo globotini... kad ir kiek teks laukti. O kad ziniu reikia tureti, tai as pritariu, nes truputi susiduriau su amziaus tarpsniu psichologija, o cia dar reikia tureti omenyje, kad tokiam vaikui dar sunkiau... bijau, kad tik neislepinti per daug is to begalinio noro, nes tai irgi labai negerai. ka as cia svaigstu- dar tai toli sviecia... O vat noreciau patarimo, kokio amziaus vaikeli geriau imti... mes taip galvojam nuo 1 iki 2, 3 metuku. ar tokio amziaus irgi dar deficitas? ar galima imti tik is savo miesto globos namu? del lyties taip pat sunku apsispresti. kaip ir daugumai, noretusi mergaites,- meilesne, svelnesne, mamai pagalbininke, bet kai pagalvoji, kas bus, kai prades bresti... bet ir su berniukais visokie pavojai paauglysteje - tik jie pigiau ,,kainuoja"... bet ne tame esme... jei galvosim apie visokius pavojus, tai nieko nebus. niekas nuo ju nepasaugotas... ka savi vaikai kartais prikrecia... tiesiog pas mus giminej daugiau berniuku ir man jau anytele seniai suokė, o kad jus turetumet mergaite... o kad mes is vis nieko neturim... tai va lyg ir mergytes norisi... VYrui nesvarbu... laukiu tolimesniu patarimu ... dekoju is anksto

Na, sveika
Tiesioginių patarimų aš nesiruošiu čia dalinti Viską turit nutarti PATYS.
Galiu tik apibendrintai parašyti, kas iš jau buvusių SM ir įvaikinimo tarnybos puslapiuose diskusijų man galvoje susidėliojo.

Yra keletas būdų, kaip atrasti savo vaiką. Vienas - mintyse susikurti trokštamą "portretą" (lytis, amžius, išvaizda, kt), ir atkakliai tokio ar panašaus siekti, laukiant kol tokį vaikutį pasiūlys.

Kitas būdas - tiesiog pasikliauti likimu, ar kokiais tai "ženklais". Na, beveik neturėti galvoje jokių išankstinių "portretų" ir laukti kol pasiūlys - (likimas ar) įvaikinimo tarnyba. Ir tuomet paklausti savo širdies

Žinoma, yra ir daugiau visokių tarpinių variantų tarp šių dviejų kraštutinumų. Aš asmeniškai savo vaiką radau antruoju keliu, ir labai piktinausi, kad rašant prašymą turėjau taip konkrečiai viską surašyti - amžių, lytį.... Bet dabar suprantu, kad yra tas pirmasis būdas, kai tėvai labai konkrečiai žino - ko nori. Man atrodė, kad čia kaip ir gimime - turi likti kažkas paslaptyje. Bet jeigu tvirtai žinai, ko nori...

Tai va taip. O vaikus gali siūlyti iš visos Lietuvos (bent jau įvaikinti). Pirmumas yra to rajono tėvams, bet šiaip jau sąrašas tėvų yra vienas.

Dar užstrigo Sidrute tavo pasakymas, kad berniukai pigiau kainuoja.... O jų dviračiai (paprasti ir plius BMX), riedučiai, snieglentės, riedlentės, šaudymo lankai .... nuplėštos kelnės kas savaitę ?

aciu tau uz nuosirdu atsakyma ir patarimus... as pripratus gyvenime kantriai laukti, tai taip ir cia teks... pagal tavo pasiulyta antraji varianta... laukiu dabr laisko is vaiku teisiu apsaugos, laukiu antradienio, kai vel eisiu i miesta ir ten galesiu uzeiti.... vsi tiek kazkada sulauki ir geru dalyku... bus matyt, kaip bus...
dar karteli aciu

Mes taip pat ne vienerius metus negalejome susilaukti vaikelio. PO nepavykusio dirbtinio apvaisinimo nusprendeme isivaikinti vaikeli. Is pradziu labai buvo baisu, kai pasiule vaziuoti susipazinti su vaikeliu labai apsidziaugiau, taciau kuo labiau taksi artejo prie kudikiu namu, tuo labiau drebejau is baimes. Nezinau ko bijojau, gal is susijaudinimo drebejau.Is pradziu man buvo svarbiausia, kad vaikelis butu sveikas. O kai paemiau ant ranku maza mergyte(kuri dabar guli salia manes ir geria pieneli), tenorejau vieno-tureti ja.
Isejau is vaiku namu su skaudancia sirdimi, nuvaziavau i bazinycia, tikejausi nusiraminti. Vakare sedau i taksi ir lekiau atgal pas ja. Jauciausi taip lyg palikau ten savo vaikeli.
Manau reikia tai pajausti sirdimi. As pamilau ta megaite is karto. Paskendau jos melynu akiu juroje. Nebuvo nei vienos dienos, nei vienos minutes, sekundes, kad gaileciausi skubejusi. Mes turime nepaprastai grazia, gera, svelnia, protinga dukryte. Nors daug visko girdejome apie ja pagimdziuse moteri. Kad ji ne viso proto ir t.t. Bet manau jos visos ne pilno proto jei palieka savo kudikelius. Mus gazdino, kad gali mergytei persiduoti, bet manes tai negazdino, nes kaip jau rasiau, man svarbiausia buvo ja tureti.
Net nebenoriu daryti (na bent kol kas) dirbtinio apvaisinimo, noriu atiduoti visa meile dukriukui.
Visos baimes dings kai sutiksi savo vaikeli.
Sekmes tau Sirdele

aciu uz toki nuosirdu palaikyma... kai paskaitau, tai norisi kuo greiciau savo... o kokio amziaus emete? kaip suprantu, nediduke? is kokiu kudikiu namu?

Sveikute, labai graziai aprasei, o skaitydama atpazinau save, net keista pasidare...mes visai negalvojom apie isivaikinima, turim savo du vaikelius, ir galim tureti dar daugiau, bet atsiduliau su sunum i ligonine, ir ten pamatem ja-grazuole mergyte, o kai suzinojau kad ji is vaiku namu, sirdis panoro ja tureti.Pamilau ja beproto, ir jauciuosi lygiai taip pat kaip tu- atrodo kad palikau ligonineje savo vaika, per asaras kelio nematau, nei valgyt nei miegot galiu, o jau sirdi tai tiesiogine prasme skauda, labai pergyvenu ir man lygiai taip pat nesvarbu ar ji sveika ar ne, nes as jau ja myliu ir visa kita neturi reiksmes, tik va nezinau ar ja galima ivaikinti, suziniosiu si treciadieni, nezinau kaip islauksiu...net lankyt negaliu jos, bijau kad prisiris prie manes labai, o jei negalesim isivaikint trauma vaikui bus, o man irgi ((( dar suzinojau kad ji is sutrikusio vystymosi vaiku namu, ir sveikatos kortele storoka, tai reiketu matyt daznai ligoninese su ja praleisti, gal teks iseit is darbo, na bet nenoriu taip prisisvaigt, gal jos negalima ivaikint...
sekmes jums, ir stiprybes visom apsisprendime, as niekada negalvojau kad tai mane taip staigiai palies, galvojau gal kazkada isivaikinsim, bet atsitiko taip, kad per diena viskas apsiverte aukstyn kojom, man niekas nesvarbu, nei svajones persikelti i nauja nama, nei geresne masina, skudurai ar blizguciai, as tik noriu kad ji turetu namus, noriu buti jos mama.

Musu mazyle buvo septyniu menesiuku.
I kuriuos kudikiu namus jums pasiulys vaziuoti priklauso pagal gyvenama vieta. Ir vaikeliai taip pat siulomi pagal gyvenama viena, Paciai nepatarciau vazineti po kudikynus, nes paskui pamatysi koki angeliuka, o paaiskes, kad jo ivaikinti negalima. Skaudes labai.
O jau nuneset paraiska del ivaikinimo?

Papildyta:


Musu mazyle taip pat labai sirgo, jau parsivezem su plauciu uzdegimu. Ir korteleja buvo irasas, kad neatitinka koreguoto amziaus, kad menesiu atsilieka. Bet kaip gi tie vaikuciai gali neatsilikti jei su jais niekas neuzsiima. Paduoda valgyt, pampersa pakeicia, paguldo, tiek to bendravimo, tiek to demesio jiems. Musu mergyte net apsiversti ant sonelio nemokejo, o po menesio musu namuose stipriai atsigavo, o stai dabar net daudelyje daluku lenkia savo bendraamzius. Taip kad nebijok to atsilikimo, jis isnyks kai mergaite bus apsupta meiles, demesio. Nuosirdi meile visas ligas isgydo.
Dideles dideles sekmes tau treciadieni. Nuosirdziai linkiu, kad tavo svajones igautu sparnus. Sekmes ir butinai parasyk kaip sekesi.