Nekalbiuku klubas ... - 2

Bijau, kad yra. Apie mokyklos atidėjimą, tai aš čia šiaip, iš kažkokio moteriško solidarumo, nes kas gi gali žinoti, kas per tuos 4-5 metus pasikeis mūsų "kieme" ir "ant Lietuvos" . O Liūto nekalbėjimas nėra fizinis defektas, mano supratimu. Jis ir girdi, ir gali tarti žodžius (nes gi tarė , jis kalbėjo: antis, obuolys, šuo, katė, karšta, dega-"nededega" (nebedega..), mama, tėtė, mamo (namo...) ir pan.). Tiesiog tų žodžių mažėjo, kol visai nunyko, elgesys neprimena eilinio, sveiko, "normalaus" (nepatinka tas žodis man..) 3-mečio elgesio: jis nereaguoja į vardą, paprašytas nepaduoda daiktų, jei jau kur lekia lauke, tai gali užkimti berėkdama - nesustos, nebijo nei DIDELIŲ šunų, nei mašinų, nei būti paliktas vienas (net jei aplink žmonių visai nėra) vaikų aikštelėj (mamos nepasigenda, vapa sau, laipioja ir viskas dzin...), savisaugos instinktas irgi toks... eeee... kaip čia pasakius - nedidelis . Jo puiki pusiausvyra: nenusidrėbs bet kur užsikoręs, lipdamas, spėju, savo galimybes apskaičiuoja, nes jei jau kur kariasi, tai pats ir nulipa. Dar visai nerodo noro savarankiškai daryti tai, ką jo bendraamžiai bando patys: rengtis, autis, plaut rankas ir t.t. Bet visa tai galima suversti "tokiam jau būdui". Blogiau, kad jis nebesikreipia į mus su vyru niekaip, žodžio "mama" neišpeši, iš surikiuotų meškinų, šunų, antinų eilės paprašytas nieko nepaims, net nesuprantu, ar jis nesuvokia, ar tik apsimeta, nes ir pas neurologę, ir pas vieną logopedę atrodė ypač prastai - tooookio lygio ignoravimas, kad tos net suabejojo Liūto klausa, jis visiškai nereaguoja į nieką, kai jį kalbina nepažįstami žmonės, į akis nežiūri, tik ir taikosi pabėgti, pasidaro l. aktyvus, visai nepasiduoda jokiai drausmei, stačiai sukvailėja vos tik ko nors kas nors paprašo ar bando pamokyti. Knygas varto vienas, dabar gal tik pradeda šiek tiek leisti parodyti kas kur yra (buvo laikas, kai tas knygutes pats mums nešė...), kieme laipioja vienas, vaikų nesišalina, bet ir nesidomi itin. Kol jis namuose, matau tik paprastą "ožį", išlepintą vienturtėlį su savais "nučiuožimais", bet kai būna proga pastebėti bendraamžių būryje ir palyginti, išsigąstu. O kai dar pašaliniai žmonės vis paklausia ar jis tikrai girdi, nes gi neatsiliepia niekaip, tai ir visai bloga pasidaro

Antradienį važiuojam į VRC. Gal prašviesės. Man... Nes kai paskaitau apie visokius autizmus, ir priderinu keletą požymių saviškiui, tai.... brrrrr....

Liūdna , bet tikrai yra ko nerimauti .

Kažko labai gero neverta tikėtis .

Dabar galioja Švietimo įstatymas ir Specialiojo ugdymo įstatymas. Ketinama šiuos įstatymus "sulieti" į vieną katilą ir išleisti naują įstatymą. Ministerijai pateikta daugybė rekomendacijų, viena iš jų - kad vaikas eitų į pirmą klasę, kai jam iki tų metų rugsėjo 1-os sueina 7-neri. Žinia, kad daugybėje visokių įsakymų, poįstatyminių aktų ir t.t., ir pan. rašoma, kad "Vaikas eina į mokyklą, kai tais kelendoriniais metais sueina 7-neri". Visus juos reiktų koreguoti, o tai mūsų valdžios protams persunkus galvosūkis. Taigi, mažai tikėtina, kad bus atsižvelgta į šitą rekomendaciją.

Tai ir neaiški priežastis, kodėl nunyko žodžiai?

o Liūto poelgius tai aprašei taaaip tiksliai, kaip manęs kad apie mano vaiką klausinėjo, kad tikrai, panašu būtų į autistuką.
Manasis gal vienu momentu buvo kažkiek ignorą uždėjęs ant visko, bet greitai "susitvarkė". Turėjom autizmo diagnozę, bet kad ji man baisiai nepatiko, aš kreipiaus į kitą VRC, ir tie "nuėmė" net neprašyti, nes jiems pasirodė blogiausiu atveju alalikas, tik ne autistas. O dokumentuose galioja paskutinė diagnozė.
tik jau kai į darželį nešiau pažymą, tai vaje vaje.. surašė visas turėtas diagnozes įtariu, ėjo pusė darželių specialistų pasižiūrėti kas čia per "ligonis". vaikas kaip vaikas, pasirodo

Labai panasi ir mano sunaus istorija. Bet daugiau kaip metus ji leidau darzelyje i abilitacine grupe ir jis padare didele pazanga. Paaiskejo, kad jis nera tikras autistukas, nebent labai labai lengvo laipsnio, bet kaip sako jo spec. pedagoge, tai tokiu visokiu bruozu galim kiekvienas savyje surasti. Kai pradejo lankyti darzeli, tai beveik nieko nekalbejo, o dabar sneka istisai, kartais ne viska ir as suprantu, bet kai paprasai pakartoti, tai pakartoja jau aiskiau. Kai turi noro, tai kartoja reklamas per tv, dainuoja kartu su radija ir pan. Nuo rudens jau prades lankyti paprasta darzelio grupe ir tkiuosi, kad tarp kalbanciu vaiku jis vel padarys pazanga. Man patiko viena neurologe, ji paziurejo ir pasake, kad is tiesu nezinot ka auginat: gal su laiku ir islys kokios problemos, o gal cia genijus uzaugs.

man rodosi, kad vienas dalykas kai velai pradeda kalbeti, o kitas kai kalba dingsta. Blogiau is tiesu yra antrasis, nes tai vienas is labai dideliu autizmo pozymiu. Taciau netgi jeigu ir autizmas ji labai dirbant galima nugaleti.

O nuo kelių metų, Nekalbiukų mamos, susirūpinot Jūs? Kada kilo įtarimų, kad vaikams "kažkas ne taip"?
Klausimas visoms

Čia paskaičius apie tas abilitacines darželių grupes toks klausimas kilo (gal ir ne į temą...)

as susirupinau ,kai manaji buvo kokie du metai ir devyni men...Nuejom pas seimos gyd, tas pasiunte pas neurologa , tas pas psichologa....zodziu....ir jis man pasake,kad jai kalba veluoja ,retas atvejis,kad ji ima ir atsiranda reikai ja lavinti..ir pradejom.....

Mano sunui nuo pat gimimo raida truputi velavo, bet siaip viskas buvo gerai. Gime jis 37 sav., bet truko brandumo. Kai jam suejo 2,4 m. uzsiimiau rimtai, nes jis sake tik kelis zodzius,bet viska sugebedavo parodyti jei ko noredavo arba pasiimdavo pats. Bet siaip visos konsultacijos ir pan. prasidejo tik nuo
3 m., nes iki tol niekur musu nepriime. Dabar jau elgciausi kitaip, nes jau zinau kur ir kada galima kreiptis.
Kiek man teko susidurti , tai ir as supratau, kad kai sustoja kalba vystytis yra blogas zenklas.

Na, taip, kalbos dingimas yra tikrai prastas ženklas...
Buvom pirmojoj konsultacijoj VRC Žvėryne. Nieko konkretaus nepasakė, mažoka informacijos iš to vieno kartelio, bet l. blogai nebuvo: papaišė, pažaidė, padėliojo, pasukiojo ką ir kuo reikėjo, kol dar visai viskas nebuvo atsibodę, tai ir komandas visas vykdė (užsuk kriauklėj vandenį, nulipk, ateik...), bet galų gale vis tiek toj nelemtoj kriauklėj išsimaudė ir dar ežerą pritaškė . Gydytoja neišgąsdino, bet pasiūliusi rinktis dienos ar stacionaro programą, pripažino, kad iš stacionaro būtų daugiau naudos. Dabar beliko sulaukti to išganingojo skambučio apie pradžią VRC ir iškaulyti skyriaus vedėjos, kad išleistų nakvoti į namus (man būtini vakarai namie, kitaip bankrutuosiu - kompas pats darbo už mane nenudirbs...)

Ai, dar liepė aplankyti genetikus ir vėliau gal net smegenų tyrimą pasidaryti. Ar jums šitie "takeliai" pažįstami?

O tas darželis į kurį taikom patekti - "Žibutė" Lazdynuose. Gal kuri ką žinote apie jį? Jis ne logopedinis, yra spec.grupės vaikams su regėjimo problemomis. Bet ir logopedė (iš VRC) ir psichologė dirba. O mūsiškis (tas arti ir pagal gyv. vietą...) nepriima (rrrr...).
Jau nebežinau, ar čia vasarą - atostogų ir kelionių sezonu - verta viską versti aukštyn kojom ir pradėti kitą gyvenimo psl., ar neverta...


Ir, čia jau ne į temą, bet tam VRC per už durų prasėdėtas 20 min. tiek visko spėjom prisižiūrėt.... Taip graudu....

Mes Kaune VRC lankemes, tai man is ten isejus buna prasta nuotaika. Mano sunus daro pazanga ir atrodo viskas turetu buti gerai, bet kazkaip pati aplinka mane ten slegia. PPT mane geriau nuteikia.

Davė poliklinikos logopedė tos PPT tel., bet dar nebuvom. Man kazkodel pasirodė iš pavadinimo ir apibrėžimo, kad tai ne ugdymo įstaiga, maniau, tik dėl spec. darželių, m-klų ar šiaip kokių būtinų popierių ten einama... Turbūt klystu? Kas tai per kontora?
Šiandien užregistravom į darželį saviškį, tai jokių pažymų iš jokių PPT neprašė , nors ir darželis toks "biški" spec. ir grupė speciali (su regos sutrikimais, mums lyg ir ne "į temą", bet pavaduotoja patikino, kad yra turėję ir su autizmo svelniais požymiais, ir keletas jų auklėtinių VRC nuolat lankosi...). Šiaip darželis paliko visai neblogą įspūdį, nieko prabangaus , bet švaru ir vaikai grupelėmis zujo tai į sporto salę, tai į baseiną, tokį optimistišką vaizdą sukurdami. Mūsų Liūtas jautėsi net per drąsiai savo būsimojoj grupėj, nors ten jo amžiaus vaikų ir nėra (grupė mišraus amžiaus, jauniausi turbūt apie 3,5 - 4m.) Žiūrėsim, pliusas tai ar minusas. Aš jau net ašarą dėl savo naminio lepūno nubraukiau, nemaniau, kad taip liūdna vaiką į daržą priduoti

O tam VRC, tai liūdna dėl tikrai sunkių ligoniukų. Reikia storo "kailio", kad tokie vaizdai (20-metė gražutė mama laikė iš pažiūros sveiką, mielą kūdikėlį, geriau įsižiūrėjus, stiprėjo nuojauta, kad tai Dauno sindromas, o kai dar pasakė, kad mergytei ne 5-6 mėn., o visi 10...) nepaliestų širdies.