Meksika - Puslapis 24 - Kelionių fotoreportažai

SUSIPAŽINKIT - FRIDA

1925-ųjų rugsėjo mėnesio septynioliktosios vakaras Mechike. Tik ką nevaldomas tramvajus įsirėžė į medinį miesto autobusą, ir po gatvę išsibarstė žmonių kūnai. Tarp sužeistųjų – sunkiai sužalota mergina strypo pervertu kūnu.

Tai aštuoniolikmetė Magdalena Carmen Frieda Kahlo y Calderon, su draugu važiavusi po paskaitų namo. Vėliau gydytojai stebėsis, kaip ji liko gyva: nustatyti dubens kaulų, stuburo, šonkaulių lūžiai, į vienuolika dalių skilę dešinės kojos kaulai, išnarintas petys. Avarijos pasekmes moteris jaus dar 29 metus – tiek jai liko gyventi po tragiško nutikimo, negrįžtamai pakeitusio būsimosios žymiausios Meksikos dailininkės, pasaulyje žinomos Fridos vardu, gyvenimą.

Praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų, Frida vis dar gyva Meksikos kultūroje. Apie ją kuriamos kino juostos, jos gimtinėje Fridos atvaizdas puikuojasi dailės salonų vitrinose, atvirukuose, ant krepšelių ir maišelių, degtukų dėžučių, puodelių ir dekoratyvinių lėkščių. Biografinė dokumentinė juosta susukta Vokietijoje 1982 metais, pirmasis meninis filmas apie Fridą sukurtas 1984-aisiais, antrasis, sulaukęs didelio populiarumo ir atgijusio susidomėjimo šia neeiline menininke – 2002 metais su viena populiariausių Meksikos aktorių Salma Hayek.

Neabejotinai pats gyviausias Fridos nemirtingumo įrodymas – muziejus Mechike, Coyoacano miestelyje, kur menininkė gimė1907-ųjų metų liepos 6 dieną, užaugo (pati ji mėgdavo nurodyti kitą gimimo datą – 1910 06 10. Neįtikinama, kad tokiu būdu ji bandė ¨pasijauninti¨ trimis metais, tačiau labiausiai tikėtina, kad revoliucijos dailininkė, gyvenusi audringais Meksikos atgimimo metais, pasirinko šią datą bandydama susitapatinti su Revoliucija), ten pat atsisveikino su gyvenimu tik atšventusi keturiasdešimt septintąjį gimtadienį.

Muziejus – „Mėlynasis namas“ tebesaugo tuometinę dvasią, nes tepraėjus metams nuo Fridos mirties, jos vyras Diego perdavė šį namą Meksikos valdžiai, kad jame būtų įrengtas muziejus.

Išlipusi metro stotelėje ¨Coyoacan¨, žingsniuoju iki šiol nematytos vietovės gatvėmis. Akyse dar stovi internete rastos koordinatės – visai netoli turėtų būti Frida Kahlo muziejus. Atvirai, niekada nesidomėjau šia menininke, net per kino teatrus praūžusio filmo ¨Frida¨ nemačiau. Bet pragyvenus Meksikoje pusantrų metų ir daugmaž susipažinus su šios šalies kultūra, gėda būti negirdėjus apie žymiausią 20 amžias Meksikos menininkę, kuriuos gyvenimo biografija įspūdinga ne mažiau nei jos kūryba.

Pasiklysti neleidžia mėlyni informaciniai kelio ženklai su užrašu „Museo Frida Kalho“. Trumpam susimąstau ir net išsitraukiu fotoaparatą įamžinti, nes suabejoju, ar tikrai taip rašoma ši pavardė. Vėliau išaiškės, kad buvau teisi – muziejuje radau visus paveikslus pažymėtus Kahlo pavarde, o dokumentinio filmo titruose sušmėžuoja dar vienas variantas: Khalo. Įdomu, kaip Mechiko savivaldybė sugebėjo nukabinėti visą rajoną klaidingomis informacinėmis lentelėmis...

Ėjimo nemažai, bet mėgaujuosi didžiulių Coyoacano (actekų kalba tai reiškia kojotų vieta) medžių vėsa ir bandau įsivaizduoti, kaip daugiau nei prieš penkiasdešimt metų aptrupėjusiais šaligatviais vaikštinėjo to meto žymūs žmonės: Trockis, Kahlo, Diego Rivera. Įsivaizduoti sekasi, nes senais kartono lakštais apkalinėtos vitrinos, apiplyšę ir nublukę renginių plakatai ant sienų nelabai primena likusią Mechiko dalį ir tai, kad jau 21 amžius. Laikas čia tarytum sustojęs.

Suradau Londono gatvę ir einu sekdama namo numerius, ieškodama ¨mėlynojo namo¨. Jis išdygsta prieš mane visai netikėtai, išnyra lyg iš niekur. Pasidaro šiek tiek juokinga – aš juk baiminausi, kad jo nerasiu...

Neįmanoma nepastebėti ryškių ryškiausios mėlynos spalvos dviejų aukštų namo, stovinčio dviejų gatvių sankirtoje, ir besitęsiančio iki sekančio namo tokios pat spalvos mūrine aukšta tvora. Abejonių dėl pastato populiarumo nekyla ir dėl šalia besibūriuojančio užsieniečių (atpažįstu neklysdama!) būrio.

Virš siauro įėjimo didelėmis raidėmis užrašyta Museo Frida Kahlo, o tik įžengus – lyg sargybinis kelią pastoja butaforinis dviejų metrų žmogėnas, iš stilizuotų plakatų ant sienų žvelgia kažkur matytos moters tankiai suaugusiais antakiais žvilgsnis. Apsidžiaugiu – štai ir prasideda, sveika atvykus į meno pasaulį.

Aukšta siena atitvertos teritorijos kieme – tikras botanikos sodas su aukštais kedrais, krūmynais ir gėlėmis. Frida, likimo dažnai izoliuota nuo išorinio pasaulio dėl ligų, mėgavosi gamtos kampeliu. Visai šalia čiurlena vanduo, žvilgsnį patraukia į vidinę mūrinės tvoros sieną kažkokiu būdu įtaisyti ąsočiai, nišose pasislėpę senosios Meksikos dievų skulptūrėlės, bemaž kiemo vidutyje stūkso kelių metrų aukščio tikrų tikriausia piramidė su preispaniškojo laikotarpio lipdiniais. Mėlynojo namo sienoje spalvotais akmenėliais išdėlioti žodžiai „1929-1954 šiame name gyveno Diego ir Frida“. Nuo čia prasideda kelionė po įspūdingą Meksikos menininkės gyvenimą.

Pirmasis Fridos namo kambarys pasitinka ant visų sienų iškabintais paveikslais ir dideliu židiniu, iki pat viršaus nukrauto statulėlėmis bei molinėmis figūromis. Paveiksluose – daugiausia žmonių didelėmis liūdnomis akimis veidai, portretai. Kai kurie darbai, piešti pieštuku ar anglimi, nepabaigti – prie galvos trūksta kūno, kai kurių detalių.

Rodos, pirmasis Fridos namų kampas yra skirtas susipažinti su jos vaikyste šeimos rate – viename paveiksle randu visą šeimos genealoginį medį, kitame – Fridos tėvai su vaikais, pačia Frida, ir turbūt seneliais, sklandančiais debesyse. Kelių šeimos narių veidai nepabaigti piešti - tušti, vienas – visai užbraukytas.

Be Fridos, migranto vengro-vokiečio Guillermo Kahlo ir Amerikos indėnės-ispanės Matilde Calderon y Gonzales šeimoje buvo dar trys seserys, dvi vyriausiosios – iš pirmosios vyro santuokos. Trečioji gimė Frida. Sutuoktinių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, vėliau Matilde prisipažino Fridai, kad tekėjo už jos tėvo tik todėl, kad jo vokiška kilmė jai priminė kadaise nusižudžiusį jos mylimąjį. Tarp dukros ir motinos nebuvo ypatingo dvasinio ryšio, motina niekada pati nemaitino kūdikio – prieš besilaukdama Fridos, moteris buvo praradusi naujagimį sūnų, dėl to, išvarginta ir nusilpusi po nėštumų, atidavė dukrą maitinti indėnei žindyvei.

Likimas negailėjo Fridos jau vaikystėje: būdama šešerių, susirgo poliomielitu. Dėl to tinkamai nesivystė jos dešinė koja – ta pati, kuri avarijos metu buvo daugiausiai sužalota. Nepadėjo pastangos sąžiningai mankštinant kojos raumenis. Liga jos koją paliko ploną, deformuotą – mergaitę mokykloje lydėjo skaudžios vaikų patyčios. Įprastais Fridos drabužiais tapo kelnės, ilgi sijonai, ant deformuotos kojos aunamos kelios poros kojinių. Jau tada ligos patalas Fridą ilgam laikui atskyrė nuo pasaulio, bet atvėrė duris kitam – jos vidiniam pasauliui.

Po beveik keturiasdešimties metų į jos dienoraštį guls prisiminimai apie šį ligos laikotarpį. Dienoraščio ištrauka su pavadinimu „Atsiminimai“ /Recuerdos/ – antrajame Mėlynojo namo kambaryje, ilgam pritraukianti turistus, sugebančius įskaityti juodu rašalu prikeverzotą pribraukytą ispanišką tekstą.

Esą ji, ilgas dienas praleidusi lovoje, įsivaizduodavo turinti panašaus amžiaus draugę, kuri ją kasdien lankydavo.. Pati Frida esą išlipdavusi pro ant stiklo pirštu nupieštas įsivaizduojamas duris ir žaisdavusi su savo ¨drauge¨, jai dainuodavo, o „draugė“ iš jos dainų sužinodavusi visas jos „slaptas bėdas“. Kokios tai bėdos, po trisdešimt ketverių metų rašanti dienoraštį Frida prisipažįsta net nebeprisimenanti.

Tame pačiame muziejaus kambaryje – du natūralaus žmogaus ūgio manekenai, aprengti Fridos devėtais drabužiais. Išskirtinė Fridos apranga ir aksesuarai – meksikietiški tradiciniai margi sijonai, ryškios palaidinės, dideli egzotiški auskarai – jos vyro menininko Diego nuopelnas; būtent jis ją pastūmėjo pakeisti aprangos stilių. Tokią Fridą ir matome jos daugelyje autoportretų: apsirėdžiusią tradicinių motyvų plačiais apdarais, susisukusią plaukus į įmantrią indėnišką kuodą.

Viena iš eksponuojamų suknelių – gerokai pablukusi, tačiau antroji atrodo visai kaip nauja, tik ką ištraukta iš dailininkės spintos. Šalia kabo vienas įžymiausių Fridos paveikslų „Dvi Fridos“. Kaip ir daugelis paveikslų, taip ir šis vaizduoja vieną iš moters gyvenimo fragmentų. Kraujuojanti širdis, kraujo lašai – ne tik fizinio, bet ir dvasinio skausmo simboliai, įpinti į kiekvieną jos kūrinį.

Frida nevengė ir politinių paveikslų motyvų – pavyzdžiui, dažais tapytame darbe „Frida ir Stalinas“ save pavaizdavusi šalia didžiojo vado portreto, iškalbingas kito paveikslo pavadinimas „Marksizmas suteikia sveikatos“ arba Mėlynajame name esančioje dailininkės studijoje eksponuojamas didelis nepabaigtas Stalino paveikslas, taip ir likęs neišimtas iš molberto.

Tačiau iki savo aštuonioliktojo gimtadienio Frida net nesvajojo ir neplanavo tapti dailininke. Vaikystės liga pastūmėjo Fridą rinktis medicinos studijas – 1922 metais pabaigusi pradinę Vokiečių kolegiją, ji pradėjo studijuoti Nacionalinėje aukštojoje mokykloje (Escuela National Preparatoria), kur tikėjosi išmokti gydytojo amato. Studijuodama šioje mokykloje, Frida tapo ¨Cachuchas¨ politinio judėjimo nare, propagavo socialistines-nacionalistines idėjas ir atsidėjo literatūrai.

Tuo pat laikotarpiu prasidėjo meksikietiškojo renesanso judėjimas. Valstybė finansavo vietinius dailininkus, tapančius ant bažnyčių, mokyklų, skaityklų, viešųjų pastatų sienų. Pirmą kartą apie įžymų Meksikos dailininką Diego Riverą, vėliau tapsiantį jos vyru ir didžiausia gyvenimo meile, Frida sužinojo studijuodama – mokyklos Simon´o Bolivar´o amfiteatre puikavosi Diego darbas ¨Kūrimas¨. Dabar Diego Riveros kūrybai yra skirta viena Fridos muziejaus patalpų.

Gerai besisekančiais mokslais Frida džiaugėsi neilgai. Autobuso avarija pakirto jaunos merginos gyvenimą negrįžtamai. Ilgus mėnesius teko leisti prikaustytai lovoje, kenčiant viena po kitos sekančias operacijas. Iš viso per gyvenimą jų teko patirti daugiau nei trisdešimt. Pirmieji piešiniai – margi drugeliai - pasirodė ant gipsinio korseto, juosusio dailininkės kūną.

Stilizuotų korsetų iš odos, gipso, metalo, su papuošimais ir įklijuotais veidrodžio gabaliukais apstu visame muziejuje, jiems yra skirta netgi atskira patalpa; po avarijos visam laikui pasikeitusį gyvenimą liudija ramentai, prigludę prie dailininkės lovos.

Lova buvo viena ištikimiausių Fridos palydovių, todėl ji atrodo išskirtinai – su baldakimu, kurio viršuje dailininkės tėvas pritaisė veidrodį, kad Frida galėtų save matyti. Mergina žiūrėjo veidrodį ir piešė, galbūt todėl daugelyje Fridos paveikslų – ji pati. O galbūt todėl, kad, pasak Fridos, ji piešė save, nes pati save ¨geriausiai žino ir supranta¨.

Gulint ligos patale, pamažu popieriuje ėmė rodytis ir baisieji 1925-ųjų avarijos vaizdai, pati Frida, sutvarstyta gulinti lovoje, gydytojai, palinkę virš operacinio stalo. Piešimas tapo skausmo išraiškos priemone, menininkės autobiografija. Beveik metus po avarijos praleidusi lovoje, Frida pagaliau pasveiko ir netgi galėjo vaikščioti, tačiau visam laikui liko stiprūs pasikartojantys skausmai. Pagijusi Frida sugrįžo į normalų gyvenimą, atnaujino nutrūkusius ryšius su mokyklos draugais ir įstojo į Jaunųjų komunistų lygą.

Priartėju prie vieno muziejaus stendų – tikro vaistų lobio. Po stikliniu dangčiu sudėti visi vaistai, po Fridos mirties rasti šiuose namuose. Morfino ampulės, dideli švirkštai, anestetikai, tepalai – po avarijos dailininkė buvo pasmerkta nesiskirti su jais iki gyvenimo galo.

Po vaikystės ligos ir avarijos, rodos, nebegalėjo nutikti nieko blogiau. Tačiau Fridos gyvenime pasirodė Diegas Rivera, žymus Meksikos sienų tapytojas. Vėliau menininkė prisipažins, kad jos gyvenime buvo dvi didelės avarijos. Pirma – 1925-ųjų metų tragiškasis įvykis. Antroji – sutikus Diego. Nuo to vaistų nebuvo. Po avarijos likimas juodu suvedė, kai Frida Diego pamatė viename iš susitikimų su draugais. Frida parodė jam savo kūrinius ir paklausė nuomonės. ¨Turi talentą¨, - atsakė tapytojas ir paskatino ją kurti toliau.

Frida tapė autoportretus, nė kiek nesistengdama savo atvaizdo idealizuoti. Sunku įsivaizduoti, o šiais laikais – net neįmanoma, kad moteris neslėpė ir nešalino plaukelių nuo veido (turėjo tamsių plaukelių ant viršutinės lūpos, suaugusius antakius), o savo paveiksliuose juos dar labiau pabrėždavo. Dabar visame pasaulyje Frida yra atpažįstama iš tankiai suaugusių rūsčių antakių, kurie yra tapę jos išskirtine išvaizdos detale.

Smulki raiša moteris, įžengusi į draugų susibūrimo vietą, iškart tapdavo dėmesio objektu: vyrai norėjo būti su ja, moteris – tapti tokia kaip ji. Frida keikėsi kaip vežikas, be perstojo rūkė, vartojo stiprius alkoholinius gėrimus (ypač tekilą) ir dainavo nepadorius ketureilius. Nepaisant visą likusį gyvenimą ją lydėjusio skausmo ir kančios, Frida buvo ekstravertiška, ugninga ir inteligentiška asmenybė, turėjusi draugų iš politikos, kino, pramogų pasaulio. Mėlynasis namas Coyoacane buvo nuolatinė Fridos draugų susibūrimo vieta, ten kurį laiką buvo apsigyvenęs politinis tremtinys L. Trockis su žmona.

Diego patiko ne tik Fridos paveikslai, bet ir ji pati. 1929 metų rugpjūčio 29-ąją dieną Coyocane menininkai sumainė žiedus. Dvidešimt dvejų metų Frida ištekėjo už dvidešimčia metų vyresnio vyro, kuriam ši santuoka buvo trečioji. Fridos motina nepalankiai žiūrėjo į dukters pasirinkimą, ir ne kartą jų porą vadino ¨dramblio ir karvelio¨ sąjunga.

Diego buvo aukštas, pilvotas, šalia 1,60 m smulkios, vos 45 kg sveriančios Fridos atrodė lyg milžinas savo 1,86 m ūgiu ir 130 kg svoriu, be to, buvo komunistas ir ateistas. Fridos tėvas į santuoką žiūrėjo atlaidžiau – jis aiškiai suprato, kad finansinė Diego padėtis bus ramstis tolimesniam dukters gydymui. Vieni dailininkės draugai buvo šokiruoti jos pasirinkimo, kiti vertino tai jos kaip menininkės karjeros pradžią.

Tarp asmeninių menininkės daiktų muziejaus salėje randu po stiklu padėtų Fridos ir Diego nuotraukų, kur smulki mergina glaudžiasi prie milžiniško stoto Diego, Fridos jaunystės dienų fragmentų išblukusiuose nespalvotuose paveikslėliuose, užrašų knygutė, sąsiuvinys su skaičiavimais, už kiek pesų Frida planuoja parduoti savo kūrinius, kiti įrašai.

Netrukus Frida pastojo. Tačiau metalinis strypas, pervėręs ją avarijos metu, buvo pažeidęs dubens kaulus, todėl moteris negalėjo iki galo išnešioti kūdikio ir jo neteko. Frida visuomet svajojo turėti vaikų, tačiau tam priešinosi Diego, kuriam vaikai būtų trukdę keliauti vykdant pelningus tapybos užsakymus. Bejėgė moteris lovoje, gydytojai baltais chalatais, mažų vaikų fragmentai – tai paveikslai, atspindintys tragiškus Fridos gyvenimo vingius. Deja, jų buvo ne tiek jau ir mažai.

Menininkų santuokinis gyvenimas buvo labai audringas: tiek vienas, tik kitas pildavo alyvos į ugnį savo elgesiu, buvo temperamentingo charakterio. Diego nevengė linksmintis su kitomis moterimis (Fridą pribloškė, kad vyras jai buvo neištikimas su jos jauniausiąja seserimi Christina), o Frida neslėpė, kad yra biseksuali.

Tarp kitko, Diego toleravo Fridos neištikimybę su moterimis labiau nei su vyrais, tačiau vis tiek buvo labai pavydus. Nesutarimai porą išskyrė 1940 metais, tačiau vėl suvedė antrai santuokai, kuri, deja, buvo ne mažiau akmenuota nei pirmoji.

Pamažu muziejaus kambariai su stendais ir paveikslai virsta beveik nepakitusia meksikietiškos šeimos gyvenamąja vieta. Tiesiai iš ekspozicijų salės žengiu į virtuvę. Kaip ir visuose namuose, taip ir čia grindys nudažytos ryškia geltona spalva, mediniai stalas ir kėdės – mėlyni.

Virtuviniai rakandai nė kiek nesiskiria nuo šiandieninių; šalia esantis valgomasis su dideliu stalu, papuoštu siuvinėta marga tipiška meksikietiška staltiese, spintelės, nukrautos meniniais dirbiniais, gyvūnėlių figūromis. O kampe...kabantis išmargintas kartoninis skeletas. Frida mėgo šokiruoti.

Netrukus po jų pirmosios santuokos Diego buvo išmestas iš Komunistų partijos, kai priėmė Meksikos valdybos pasiūlymą tapyti freskas San Franciske ir Kalifornijos menų mokykloje. Frida taip pat išstojo iš partijos, ir 1930 lapkritį jaunavedžiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmoji stotelė buvo San Franciskas, kuriame jie pasiliko iki 1930-ųjų birželio. Diego tapė.

O Fridos sveikata blogėjo. Traumuotos dešinės kojos būklei prastėjan, Frida vėl atgulė į lios patalą. Ligoninėje ji susipažino su gydytoju Leo Eloesser, tuomet gerai žinomu chirurgu. Jis tapo geru menininkės draugu ir patikimu sveikatos patarėju visam likusiam Fridos gyvenimui. Dailininkės darbuose figūruojantys gydytojo paveikslai – moters atsidavimo ir draugiškumo jam išraiška. Birželį Diego penkiems mėnesiams grįžo į Meksiką.

Lapkritį sutuoktiniai išvyko į Niujorką, į Diego parodos atidarymą Šiuolaikinio meno muziejuje. Iki to laiko Frida nelaikė savęs menininke, o piešė tik savo malonumui. Pirmasis jos darbas, pasiekęs San Francisko meno parodą 1931 metais, buvo jos nutapytas judviejų su Diego paveikslas jų sutuoktuvių dieną. Deja, San Francisko laikraščiai užsiminė jos paveikslą esant vertingu tik dėl to, kad dailininkė – Diego Rivera žmona.

1932 balandį porą persikėlė į Detroitą, kur Diego tapė freską Detroito menų institute. Frida pastojo dar kartą, tačiau po pusketvirto mėnesio persileido. Diego nenorėjo vaikų, ir Frida puikiai tai žinojo – pavartojusi chinino, kuris iškart nesuveikė, liepos ketvirtąją dėl kraujoplūdžio pateko į ligoninę ir praleido ten porą savaičių. Jos paveikslas ¨Henrio Fordo ligoninė¨ atskleidžia visas tragiško įvykio aplinkybes.

Tų pačių metų rugsėjį gavusi pranešimą apie motinos ligą, Frida grįžo į tėvynę, o po motinos mirties išvyko pas toliau Detroite tęsusį darbus sutuoktinį. Fridos sveikatai vėl grėsė pavojus, kai1934, jau būdama Meksikoje, ji pastojo trečią kartą. Deja, nesėkmingai. Toliau sekė kojos pėdos operacija, kurios metu pašalinti trys kaulai, sekantis smūgis – žinia apie vyro neištikimybę su jos seserimi. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs Fridos kantrybės taurę, ir ji pareiškė norą skirtis.

Po ligoninės ji apsigyveno atskirame nuo Diego bute Mechiko centre. Prislėgta emocinio nusivylimo ir skausmo, metus Frida nepiešė, vėliau drobėje vėl ėmė lieti išgyvenimus. 1935 m. Frida grįžo į judviejų su Diego namą, tačiau ten gyveno atskirus gyvenimus kiekvienas savame bute, sujungtuose nedideliu tilteliu viršutiniame aukšte.

Atėjo 1936-ieji metai. Frida dirbo su Diego petys petin Respublikonų pusėje, nes prasidėjo Meksikos revoliucija. Fridos ir Diego namuose 1937 metais apsigyveno į politinę tremtį patekęs Levas Trockis su žmona Natalija Sedova. Netrukus Frida išgyveno slaptą trumpą romaną su L. Trockiu, tačiau greit pavargo nuo, jos žodžiais tariant, ¨pagyvenusio vyro¨. Romano pabaigoje Frida jam nutapė savo autoportretą, kurį išsikraustydamas L. Trockis paliko kabėti savo studijoje.

Tais pačiais metais prasidėjo darbingiausias tapytojos laikotarpis, per kurį buvo nupiešta vieni geriausių Fridos paveikslų. Keturi darbai buvo paskelbti parodoje Meksikos universiteto menų galerijoje. Parduodama savo paveikslus Frida siekė tapti finansiškai nepriklausoma nuo Diego.

Ilgiau sustoju prie paveikslo, kuriame – Frida su gerai matomu stuburu per atvertą krūtinės ląstą. Geležiniai sraigtai sutvirtinę kaulus, smulkių vinukų prismaigstytas kūnas...Sunku įsivaizduoti, kokių skausmų kankinama moteris piešė, ir kiek pastangų reikalavo tokia kūryba. Kituose Mėlynajame name esančiuose menininkės autoportretuose Frida nebesuvarstyta korsetų ir nepervertą aštrių spyglių, tačiau nei viename savo kūrinyje ji nesišypso. Veidas ramus, bet žvilgsnis – lyg karžygio, žvelgiančio į mūšio lauką ir žinančio, kad bet kuriuo atveju nugalės.

1941 metais mirus Fridos tėvui, sutuoktiniai persikraustė gyventi į ¨mėlynajį namą¨ Coyocane. Buvęs būstas buvo paverstas Diego dailės studija. Fridos populiarumas toliau augo, jos paveikslai buvo eksponuojami Mechike, Bostone, Filadelfijoje. Po tėvo mirties menininkės sveikata stipriai pašlijo. Praėjusios kelios radikalios nugaros ir kojos operacijos, pasak jos, suteikė daugiau žalos nei naudos.

Užgriuvo depresija, Frida pasinėrė į dienoraštį, tekstais ir piešiniais išliedama savo emocijas. Dienoraštį ji pildė ir likusius dešimt metų iki savo mirties. 1950 metais Fridai teko iškęsti dar 7 stuburo operacijas. Į ligoninę teko gultis dėl infekcijos, kuri išplito po Niujorke gautos skiepų injekcijos. Daugybę dienų Frida praleido ligoninėje – beveik devynis kančios mėnesius. Paklausta, ką ji veiks grįžusi namo, ji atsakė ¨Grįžusi norėsiu tik triju dalykų...tapyti, tapyti, tapyti¨.

Frida niekad nemanė tapanti siurrelistinės pakraipos kūrinius, kol 1938 metų balandį į Meksiką L. Trockio aplankyti atvažiavęs prancūzų poetas ir siurrealistas André Breton nepamatė jos paveikslų. Jie iškart buvo pakrikštyti siurrealizmo kūriniais, ir Fridai beliko ištarti: ¨Niekada nemaniau, kad esu siurrealistė, kol André Breton atvykęs man to nepareiškė¨.

Asmeninė meksikietės dailinkės paroda buvo eksponuojama Julian Levy galerijoje Niujorke. Dvidešimt penki Fridos darbai sulaukė didelio įvertinimo, keturis paveikslus įsigijęs amerikietis aktorius ir kolekcionierius Edward G. Robinson Fridos sąskaitą papildė ženklia pinigų suma. Tuo tarpu dailininkė jau išgyveno naują romaną su vengrų kilmės fotografu Nickolas Muray.

Fridos meniniai pasiekimai augo –1939 metais Paryžiuje atidarytoje "Mexique" parodoje, kur buvo eksponuojamas populiarusis Meksikos menas, pasirodė ir Fridos darbai. Jos autoportretas ¨Rėmai¨ tapo pirmuoju dvidešimtojo amžiaus Meksikos tapytojo darbu, kurį įsigijo Luvras. Po šios parodos Frida atvyko į Niujorką, kur nutraukė santykius su Nickolas Muray, ir grįžo į Meksiką.

Jau kitais metais sekė sėkmingos Fridos kūrinių parodos Niujorke, San Franciske. Tačiau kartu – ir sveikatos sutrikimai:mažakraujystė, inkstų infekcija. Asmeninio gydytojo Eloesser patarimu, menininkė privalėjo ilsėtis ir gydytis neišlipdama iš lovos. Gydytojas Eloesser taip pat buvo ir Diego, kuris tuo pat metu irgi lankėsi San Franciske, draugas.

Kol Frida gydėsi ir stengėsi atgauti jėgas, Eloesser pastūmėjo Diego susitaikyti su Frida ir vesti ją iš naujo. Patarimo Diego paklausė, ir per savo penkiasdešimt ketvirtąjį gimtadienį, gruodžio ketvirtąją, vedė Fridą antrąjį kartą. Netrukus po vedybų Frida grįžo į Meksiką, tačiau Diego buvo priverstas JAV pasilikti dar kurį laiką, kadangi įtakingi Meksikos asmenys jį įtarė prisidėjus prie L. Trockio nužudymo. Vasarį jau nebeįtariamas Diego atvyko į Meksiką.

Iš ligoninės Frida grįžo vežimėlyje su ratukais. Dabar jis stovi toje vietoje, kurioje Frida daugiausiai laiko praleido tapydama – Mėlynojo namo studijoje, šalia molberto, stalo su daugybe dažų tūtelių ir kreidelių dėžučių. Samdomos slaugės nesitraukė nuo jos nei dieną nei naktį, buvo leidžiami skausmą malšinantys vaistai. Frida nesiliovė piešusi, tačiau greit pavargdavo.

Ištikimais jos pozuotojais paveikslams tapo šalia lovos ant staliuko gulintys vaisiai. Per dvejus ligos metus buvo sukurta apie penkiolika paveikslų, paskutinis jų – prapjauti arbūzai su užrašu ¨Viva la vida¨ - ¨Tegyvuoja gyvenimas¨. Nujaučiant greitą pabaigą, surengta pirmoji ir paskutinė asmeninė menininkės paroda jos gimtojoje Meksikoje.

Nors Fridos gydytojas griežtai nerekomendavo dalyvauti parodos atidaryme, Frida pasielgė savo atkaklios moters stiliumi: ji dalyvavo. Į 1953 balandžio tryliktosios parodą Frida atvyko greitosios automobiliu, o jos lova atkeliavo iš paskos važaivusiame sunkvežimyje. Į parodos salę Frida iškilmingai įnešta savo lovoje.

Tų pačių metų rugpjūtį iki kelio buvo amputuota gangrenuoti pradėjusi dailininkės koja. Fridos fizinė ir emocinė būklė vis blogėjo... Ji jautė, kad gyventi liko nebedaug. Pavasarį prasidėjo plaučių uždegimas, laukė du mėnesiai ligoninėje. Pagijusi Frida toliau nesilaikė gydytojų nurodymų laikytis lovos režimo ir kartu su Diego dalyvavo gatvės demonstracijoje prieš Šiaurės Amerikos intervenciją Gvatemaloje.

Tai buvo paskutinis viešas Fridos Kahlo pasirodymas – praėjus vienuolikai dienų po šios demonstracijos, keturiasdešimt septynerių metų menininkė liepos 13-osios naktį rasta mirusi savo namuose. Niekad nebuvo darytas skrodimas, todėl taip ir lieka nepatvirtinta savižudybės tikimybė.

Kartą paklausus, ką reikės daryti su jos mirusiu kūnu, Frida atsakė: ¨Sudeginti. Aš nenoriu būti palaidota. Aš ir taip praleidau per daug laiko gulėdama... Sudeginti!¨ Šnekama, kad Frida ištarė nepakartojamai įspūdingą ¨sudie¨ savo gerbėjams. Keliant jos palaikus į krematoriumą, dėl didžiulės karščio bangos kilstelėjo Fridos kūnas, jos plaukai lyg aureolė suplazdėjo aplink galvą, o lūpos metė paskutinį viliojantį šypsnį prieš pat užsiveriant krosnies durelėms.

Iš namų, alsuojančių nerūpestingu menininkų gyvenimu, ligos patalu, meile, skausmu ir penkiasdešimties metų senumo kasdienybe, ištrūkstu į saulėtą muziejaus kiemą. Susėdę žiūrovai stebi dokumentinį pasakojamą per televizorių apie nemirtingąją Meksikos menininkę, kiti muziejaus lauko kavinėje geria arbatą iš puodelių su Fridos atvaizdu.

Pora valandų, praleistų Fridos namuose, pralekia lyg kelios minutės. Tiek laiko užtenka, kad iš naujo pažvelgčiau į vieną žinomiausių pasaulio moterų. Jos gyvenimas buvo tikrai neeilinis. Ir kas žino, jei ne avarija – gal niekad neperskaityčiau šių prasmingų žodžių menininkės dienoraštyje: ¨Kam man kojos vaikščioti, jei turiu sparnus skraidyti¨.

Pačiu laiku atėjau ir išeinu iš Mėlynojo namo: sukrutę muziejaus darbuotojai bando reguliuoti žmonių srautus, nes atvykusi didelė prancūzų grupė nebetelpa vienoje pirmųjų muziejaus salių. Svetingų Fridos namų durys dar ilgai ilgai bus varstomos jos gerbėjų iš viso pasaulio.

user posted image

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis