Nemokamo kelio trūkumas staigūs posūkiai ir dėl to vos bepasivelkančios sunkiasvorės mašinos, kurių dėl prasto matomumo neįmanoma buvo aplenkti smarkiai nerizikuojant. Vienu metu važiavome (jei tai galima pavadinti važiavimu) vos 20 kilometrų per valandą greičiu.... Tačiau nuotaika tebebuvo puiki, ypač po to, kai Tolukoje sustojome papusryčiauti.
Meksikoje įprasta valgyti gatvėse. Netgi prie paties mažiausio kaimelio kelio iš tolo švies kelios polietileno skiautėmis dengtos pavėsinės, o apie jų paskirtį iš anksto bus pranešama reklaminiais skydais, t.y. užrašais ant kartono: TACOS, GORDITOS, BARBACOA.
Barbacoa ypatingas meksikiečių valgis. Apie jį verta pakalbėti išsamiau.
Skirtingai nei barbekiu, su kuriuo automatiškai tapatinau barbacoa, girdėdama apie jį pirmą kartą paaiškėjo, kad jokio panašumo jie neturi, nors pavadinimas skamba maždaug vienodai.
Barbacoa - tai avienos mėsa, supjaustytas stambiais gabalais (su sukapotais smulkiais kauliukais), susukta į bananų lapus ir palikta nakčiai gilioje duobėje, kurioje yra primesta iki raudonumo įkaitusių akmenų. Iki ryto mėsa būna išsitroškinusi, minkštutėlė. Tokios originalus šio patiekalo gaminimo būdas atsirado ir išplito Hidalgo valstijoje. Atšaldyti ir vėl atšildyti barbacoa nerekomenduojama - nukenčia skonis. Dėl to šis patiekalas yra valgomas iš pat ryto - sotiems meksikietiškiems pusryčiams.
Susidaręs mėsos skystis, subėgęs į duobės dugne esančius puodus su ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir prieskoniais, tampa sriuba - vadinama consomé. Tai gan riebus (sušalęs virsta drebučiais) skystis. Kitose vietose siūloma tik skysčio - be daržovių ir kitų priedų. Avienos mėsa kapojama dideliu peiliu ir rankomis dedama į tortilijas - kukurūzinius paplotėlius. Paplotėlis su mėsos įdaru sulenkiamas, užbarstoma smulkiai kapotų svogūnų su blakinė kalendra (Coriandrum sativum, lot. prieskoninė aitraus kvapo žolė, plačiai vartojama meksikiečių kulinarijoje), užvarvinama žaliojo arba raudonojo padažo (dažniausiai jie kandantys liežuvį), žaliosios citrinos, ir valgoma užsrėbiant consome - sultiniu.
Meksikoje įprasta valgyti gatvėse. Netgi prie paties mažiausio kaimelio kelio iš tolo švies kelios polietileno skiautėmis dengtos pavėsinės, o apie jų paskirtį iš anksto bus pranešama reklaminiais skydais, t.y. užrašais ant kartono: TACOS, GORDITOS, BARBACOA.
Barbacoa ypatingas meksikiečių valgis. Apie jį verta pakalbėti išsamiau.
Skirtingai nei barbekiu, su kuriuo automatiškai tapatinau barbacoa, girdėdama apie jį pirmą kartą paaiškėjo, kad jokio panašumo jie neturi, nors pavadinimas skamba maždaug vienodai.
Barbacoa - tai avienos mėsa, supjaustytas stambiais gabalais (su sukapotais smulkiais kauliukais), susukta į bananų lapus ir palikta nakčiai gilioje duobėje, kurioje yra primesta iki raudonumo įkaitusių akmenų. Iki ryto mėsa būna išsitroškinusi, minkštutėlė. Tokios originalus šio patiekalo gaminimo būdas atsirado ir išplito Hidalgo valstijoje. Atšaldyti ir vėl atšildyti barbacoa nerekomenduojama - nukenčia skonis. Dėl to šis patiekalas yra valgomas iš pat ryto - sotiems meksikietiškiems pusryčiams.
Susidaręs mėsos skystis, subėgęs į duobės dugne esančius puodus su ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir prieskoniais, tampa sriuba - vadinama consomé. Tai gan riebus (sušalęs virsta drebučiais) skystis. Kitose vietose siūloma tik skysčio - be daržovių ir kitų priedų. Avienos mėsa kapojama dideliu peiliu ir rankomis dedama į tortilijas - kukurūzinius paplotėlius. Paplotėlis su mėsos įdaru sulenkiamas, užbarstoma smulkiai kapotų svogūnų su blakinė kalendra (Coriandrum sativum, lot. prieskoninė aitraus kvapo žolė, plačiai vartojama meksikiečių kulinarijoje), užvarvinama žaliojo arba raudonojo padažo (dažniausiai jie kandantys liežuvį), žaliosios citrinos, ir valgoma užsrėbiant consome - sultiniu.
Po pusryčių traukėme toliau. Mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Michoakano valstiją, garsėjančią ežerais, keraminiais dirbiniais, sieringais karštais šaltiniais, šaunančiais tiesiog iš po žemės ir, žinoma, drugelių žiemojimo vieta. Lapkričio mėnesį pulkai drugelių iš Kanados traukia Mochoakano link, kad miške, kuris paverstas rezervatu, praleistų žiemą. Tokių rezervatų Michoakane yra keletas mūsų žemėlapyje buvo pasirinktas Angangueo rezervatas.
Akį toliau džiugino kalnų ir vulkanų virtinės horizonte, siekiančios debesis, o pro šalį skriejo miesteliai ir kaimai įdomiais pavadinimais Del Oro (iš aukso - ten būta aukso kasyklų. Deja, auksas greitai buvo iškastas visas, ir dalis gyventojų jį apleido ), Puente de Tierra (žemės taškas). Prieš pat Angangueo teko smagiai kratytis raitytu miško keliu, kuris buvo išgraužtas lietaus vandens, o staigūs posūkiai kartais sukdavosi 180 laipsnių kampu. Mane pakerėjo didžiulės tankios pušys, kurios dėl stačių kalnų, supančių kelią, rodėsi milžiniškos Atrodo, netgi kvapas buvo panašus į lietuviškųjų spygliuočių miškus ko aš pasigesdavau Mechiko apylinkėse esančiuose parkuose ir miškeliuose.
Miškas staiga baigėsi lyg iš niekur išdygusia gyvenviete. Tai buvo Angangueo, kas reiškia įėjimas į urvą. Riedėjome bene vienintele ten esančia pagrindine gatve, mums iš kelio tingiai traukėsi naminiai paukščiai, o iš už vartų ar sėdėdami ant namų slenksčio nustebusiais žvilgsniais netikėtus svečius lydėjo vaikų ir suaugusiujų akys. Rodos, nedažnai ten užklysta prašalaičiai...
Gyvenimas ten tekėjo ramiai ir be jokių rūpesčių. Jokio skubotumo, neatidėliotinų darbų ant palangių ir balkonuose ryškiomis spalvomis žydėjo gėlės, susodintos į nesuskaičiuojamą daugybę išpaišytų vazonų, moterys neskubėdamos džiaustė skalbinius, grįžtantys iš mokyklos vaikai būriavosi prie vietinės parduotuvėlės, o pagyvenusioms damoms, susėdusioms pavėsyje ant suolo, rodės, niekad nepritrūks šnekos... Užklausus jų kelio, viena pirštu parodė į vieną pusę, kita mostelėjo ranka visai kita linkme... Ir tuoj pat abi susiginčyjo. Teko išbandyti abu kelius, kurių, deja, nei vienas nebuvo teisingas. Apsukę kelis ratus, pataikėme paklausti kelio žinovo vaikino, kuris lyg patyręs gidas pasakė mums netgi daugiau, nei reikėjo. Ne už dyką, žinoma. Sužinoję teisingą kryptį ir atsisakė iškalbingojo pabūti vedliu, jau jautėme, kad artėjame prie tikslo: pro atvirą langą įskrido ir ramiai ant rankos nutūpė drugys.
Akį toliau džiugino kalnų ir vulkanų virtinės horizonte, siekiančios debesis, o pro šalį skriejo miesteliai ir kaimai įdomiais pavadinimais Del Oro (iš aukso - ten būta aukso kasyklų. Deja, auksas greitai buvo iškastas visas, ir dalis gyventojų jį apleido ), Puente de Tierra (žemės taškas). Prieš pat Angangueo teko smagiai kratytis raitytu miško keliu, kuris buvo išgraužtas lietaus vandens, o staigūs posūkiai kartais sukdavosi 180 laipsnių kampu. Mane pakerėjo didžiulės tankios pušys, kurios dėl stačių kalnų, supančių kelią, rodėsi milžiniškos Atrodo, netgi kvapas buvo panašus į lietuviškųjų spygliuočių miškus ko aš pasigesdavau Mechiko apylinkėse esančiuose parkuose ir miškeliuose.
Miškas staiga baigėsi lyg iš niekur išdygusia gyvenviete. Tai buvo Angangueo, kas reiškia įėjimas į urvą. Riedėjome bene vienintele ten esančia pagrindine gatve, mums iš kelio tingiai traukėsi naminiai paukščiai, o iš už vartų ar sėdėdami ant namų slenksčio nustebusiais žvilgsniais netikėtus svečius lydėjo vaikų ir suaugusiujų akys. Rodos, nedažnai ten užklysta prašalaičiai...
Gyvenimas ten tekėjo ramiai ir be jokių rūpesčių. Jokio skubotumo, neatidėliotinų darbų ant palangių ir balkonuose ryškiomis spalvomis žydėjo gėlės, susodintos į nesuskaičiuojamą daugybę išpaišytų vazonų, moterys neskubėdamos džiaustė skalbinius, grįžtantys iš mokyklos vaikai būriavosi prie vietinės parduotuvėlės, o pagyvenusioms damoms, susėdusioms pavėsyje ant suolo, rodės, niekad nepritrūks šnekos... Užklausus jų kelio, viena pirštu parodė į vieną pusę, kita mostelėjo ranka visai kita linkme... Ir tuoj pat abi susiginčyjo. Teko išbandyti abu kelius, kurių, deja, nei vienas nebuvo teisingas. Apsukę kelis ratus, pataikėme paklausti kelio žinovo vaikino, kuris lyg patyręs gidas pasakė mums netgi daugiau, nei reikėjo. Ne už dyką, žinoma. Sužinoję teisingą kryptį ir atsisakė iškalbingojo pabūti vedliu, jau jautėme, kad artėjame prie tikslo: pro atvirą langą įskrido ir ramiai ant rankos nutūpė drugys.
Įsukę į nurodytą kelią gyvenvietės pakraštyje, negalėjom patikėti, kad tai kelias į taip turistų lankomą vietą. Mašinos ratai sunkiai įveikdavo lyg traktoriu išakėtą molingą kelią, nuokalnės ir įkalnės priversdavo stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai taip jau labai norim pažiūrėti į tuos drugius. Juokas juokais bet nusprendėm, kad realiausia tokį kelią važiuoti visureigiu ar bent jau ant asiliuko. Bekalbant mus pasivijo ir pralenkė raitelis, kojomis įnirtingai mušdamas asilo šonus...
Beje, tik nuvykus iki vietos paaiškėjo, kad už tam tikrą mokestį tuos šešis kilometrus keleivius vežioja baisiai tarškantis automobilis, kurios netgi markę sunkiai galima buvo nuspėti. Tai gyventojų būtinybė, nes net ir prie pat rezervato, pasiekiamo turbūt nepatogiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, keliu, stovėjo gyvenamieji namai, veikiau primenantys lūšneles.
Besigrožėdami lėtai pro šalį slenkančiais vaizdais (kadangi vilkomes 10 km per valandą greičiu), pastebėjome, kai viename kelio posūkyje išniro ir lyg žirniai pabiro būrelis murzinų apdriskusių vaikų. Palaukę, kol privažiuosim, puolė vos ne po ratais, ištiesę rankas, su šūksniais dovanok monetą! Kiti, vikresnieji, perbėgę kalniuką, išniro jau kitame kelio vingyje. Negavę reikalauto, žvilgsniais nulydėjo automobilį, kantriai laukdami kitos aukos. Paskui sužinojau, kad lengvai išsisukome kitomis dienomis vaikai keleivių į rezervatą laukia apsiginklavę kibirais vandens pabandyk reikalavimui pakratyti kišenes nepasiduoti! Liksi šlapias. Porą pesų ištiesus kelią parodžiusiam mažyliui, kuris dviese su draugu miško tankynėje rinko žabus, atrodė, kad tai vaikams buvo tikras lobis.
Beje, tik nuvykus iki vietos paaiškėjo, kad už tam tikrą mokestį tuos šešis kilometrus keleivius vežioja baisiai tarškantis automobilis, kurios netgi markę sunkiai galima buvo nuspėti. Tai gyventojų būtinybė, nes net ir prie pat rezervato, pasiekiamo turbūt nepatogiausiu, kokį tik galima įsivaizduoti, keliu, stovėjo gyvenamieji namai, veikiau primenantys lūšneles.
Besigrožėdami lėtai pro šalį slenkančiais vaizdais (kadangi vilkomes 10 km per valandą greičiu), pastebėjome, kai viename kelio posūkyje išniro ir lyg žirniai pabiro būrelis murzinų apdriskusių vaikų. Palaukę, kol privažiuosim, puolė vos ne po ratais, ištiesę rankas, su šūksniais dovanok monetą! Kiti, vikresnieji, perbėgę kalniuką, išniro jau kitame kelio vingyje. Negavę reikalauto, žvilgsniais nulydėjo automobilį, kantriai laukdami kitos aukos. Paskui sužinojau, kad lengvai išsisukome kitomis dienomis vaikai keleivių į rezervatą laukia apsiginklavę kibirais vandens pabandyk reikalavimui pakratyti kišenes nepasiduoti! Liksi šlapias. Porą pesų ištiesus kelią parodžiusiam mažyliui, kuris dviese su draugu miško tankynėje rinko žabus, atrodė, kad tai vaikams buvo tikras lobis.
Dulkėtas kelias baigėsi mašinų stovėjimo aikštele, kurioje grobio jau laukė kiti mažieji išmaldos prašytojai ir mokesčių už aikštelę rinkėjas bedantis senukas. Sumokėję nemažą mokestį, apsidairėme ieškodami tos stovėjimo aikštelės bet tepamatėme pievą, pristatytą automobilių, kurios pakraštyje ramiai žolę kramsnojo keletas liesų arklių. Užklausėme vaikų, kaip patekti pas drugelius, nors klausti ir nereikėjo grupės turistų traukė gūdaus miško link, kur būriavosi iš turizmo norintys užsidirbti meksikiečiai, prunkštė nedidelio ūgio arkliokai, labiau panašūs į persaugusius asilus, o apšiuręs kioskas skelbėsi esantis bilietų kasa.
Tik pramokęs kalbėti snarglėtas pyplys kamantinėjo, ar norime valgyti (čia pat mažytėse virtuvėlėse triūsė virėjos), nuo tunto tokių vaikų, siūlančių pirkti, gidauti, saugoti automobilį negalima buvo atsiginti iki pat miško. Dulkėtą žemę kasė benusibaigiantys kuinai, aplink kuriuos besisukinėjantys savininkai siūlė joti raitiems iki tikslo drugelių žiemojimo vietos už visai negundančią 100 pesų kainą. Už tiek turistų gausiai lankomame La Markezos parke galima jodinėti visas dvi valandas, o čia laukė tik pustrečio kilometro ruožas mišku. Saulutei linksmai šviečiant, žygis pėstute atrodė smagus ir lengvas. Taip tik atrodė... Tol, kol mūsų nepradėjo lenkti jojimu susigundę turistai... Risčia žingsniudami tuo pat, rodos, tik pėstiesiems skirtu miško takeliu, arkliai kėlė pasibaisėtinus juodų dulkių debesis. Šia aplinkybe naudojosi apsukrūs prekeiviai, besisukinėdami aplink kosėjančius ir ašarojančius keliautojus, siūlydami mėlynos spalvos popierines kaukes, dengiančias nosį ir burną. Atsirado susigundžiusių šiuo stebuklu, kuris, kaip vėliau mačiau, neką tegelbėjo... Beliko sukandus dantis kopti į mišku apžėlusį kalną, besidairant ir tikintis pagaliau pamatyti tai, dėl ko čia kasdien tuntais vyksta smalsuoliai iš įvairių šalies kampelių...
Tik pramokęs kalbėti snarglėtas pyplys kamantinėjo, ar norime valgyti (čia pat mažytėse virtuvėlėse triūsė virėjos), nuo tunto tokių vaikų, siūlančių pirkti, gidauti, saugoti automobilį negalima buvo atsiginti iki pat miško. Dulkėtą žemę kasė benusibaigiantys kuinai, aplink kuriuos besisukinėjantys savininkai siūlė joti raitiems iki tikslo drugelių žiemojimo vietos už visai negundančią 100 pesų kainą. Už tiek turistų gausiai lankomame La Markezos parke galima jodinėti visas dvi valandas, o čia laukė tik pustrečio kilometro ruožas mišku. Saulutei linksmai šviečiant, žygis pėstute atrodė smagus ir lengvas. Taip tik atrodė... Tol, kol mūsų nepradėjo lenkti jojimu susigundę turistai... Risčia žingsniudami tuo pat, rodos, tik pėstiesiems skirtu miško takeliu, arkliai kėlė pasibaisėtinus juodų dulkių debesis. Šia aplinkybe naudojosi apsukrūs prekeiviai, besisukinėdami aplink kosėjančius ir ašarojančius keliautojus, siūlydami mėlynos spalvos popierines kaukes, dengiančias nosį ir burną. Atsirado susigundžiusių šiuo stebuklu, kuris, kaip vėliau mačiau, neką tegelbėjo... Beliko sukandus dantis kopti į mišku apžėlusį kalną, besidairant ir tikintis pagaliau pamatyti tai, dėl ko čia kasdien tuntais vyksta smalsuoliai iš įvairių šalies kampelių...
Įkalnė įtartinai kaip nesibaigė, taip nesibaigė, drugelių nesimatė, o grįžtančiųjų veidai toli gražu nešvietė pasitenkinimu. Tik atgal grįžtantys raiti arklių savininkai guodė, matydami dulkėtu prakaitu žliaugiančius veidus: jau visai netoli. Iš tikrųjų tarp medžių pradėjo šmėžuoti drugiai monarchai. Po vieną, po du... Už medžių suspiegė vaikas. Aha, drugeliai puola pamanėme piktdžiugiškai trindami rankas, ir dar sparčiau ėmėme žingsniuoti.
Nekantraujantys turistai dairėsi, kur gi ta galybė plaštakių, lendančių į burną, atsimušančių į veidą, tankiu kilimu nuklojančių žemę... Išsukti iš dulkėto kelio gilyn į mišką neleido spygliuotos vielos tvora, aiškiai nurodanti tik vieną ėjimo kryptį. Pagaliau! Tikslas pasiektas. Išnirom į saulės nušviestą aikštelę, kurioje trypė nepaeinančius keliautojus atnešę arkliai, jų vadeliotojai, būrys triukšmingų meksikiečių su vaikais, džiaugsmingai spiegiančiais pamačius kiekvieną drugelį. Kiek atokiau, ant kalnelio (spygliuotų vielų tvora sulig aikštele baigėsi) aiškiai atpažįstami užsienio turistai ramiai filmavo, fotografavo, grožėjosi gamta. Buvo ir drugelių.. Aišku, ne tiek, kiek galima buvo tikėtis pavarčius internetinius drugelių monarchų draustinio puslapius, bet tikrai jų buvo daugiau nei bet kada teko vienoje krūvoje matyti. Šiugždėdami sparneliais, plasnojo palei pat žmones, leidosi ir kilo, genami triukšmingųjų turistų šūksnių, lyg vėjo gūsių metami blaškėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Graži gamtos harmonija... Jei ne triukšmas ir įtartinos baltos servetėlės nuošaliau nuo kelio, kabančios and dygliuoto krūmo. Civilizacija negailestingai įsibrovė į šį gamtos kampelį, ir norom nenorom kilo klausimas, kas daroma su tais nemažais mokesčiais, kurie renkami iš norinčiųjų pavėpsoti į drugelių žiemojimo vietas turbūt tik vielinės tvoros tveriamos, kad arkliai ir žmonės nepasklistų po visą mišką, o koncentruotųsi ties ta dulkina aikšte miško pakrašty.
Nežinau, ar likom nusivylę, ar ne, kai atgal bridome per mišką link automobilio. Tiesa, šį kartą raiti, mat kaina atgal jojant buvo sėkmingai nuderėta pusiau, o ir kojos nelabai beklausė. Dabar jau mes kėlėm nežmoniškas dulkės einantiems pėstiesiems, kurie, dar tik eidami į magiškąją aikštelę drugių žiemojimo vietą - prasilenkdami viltingai dairėsi gausių drugelių tuntų.
Laimingieji, kažkada matę tikrai daug drugelių šiame rezervate, šnipštelėjo pamatyti gausybę jų galima tik reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Ką gi, gal kitą kartą pasiseks...
Nekantraujantys turistai dairėsi, kur gi ta galybė plaštakių, lendančių į burną, atsimušančių į veidą, tankiu kilimu nuklojančių žemę... Išsukti iš dulkėto kelio gilyn į mišką neleido spygliuotos vielos tvora, aiškiai nurodanti tik vieną ėjimo kryptį. Pagaliau! Tikslas pasiektas. Išnirom į saulės nušviestą aikštelę, kurioje trypė nepaeinančius keliautojus atnešę arkliai, jų vadeliotojai, būrys triukšmingų meksikiečių su vaikais, džiaugsmingai spiegiančiais pamačius kiekvieną drugelį. Kiek atokiau, ant kalnelio (spygliuotų vielų tvora sulig aikštele baigėsi) aiškiai atpažįstami užsienio turistai ramiai filmavo, fotografavo, grožėjosi gamta. Buvo ir drugelių.. Aišku, ne tiek, kiek galima buvo tikėtis pavarčius internetinius drugelių monarchų draustinio puslapius, bet tikrai jų buvo daugiau nei bet kada teko vienoje krūvoje matyti. Šiugždėdami sparneliais, plasnojo palei pat žmones, leidosi ir kilo, genami triukšmingųjų turistų šūksnių, lyg vėjo gūsių metami blaškėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Graži gamtos harmonija... Jei ne triukšmas ir įtartinos baltos servetėlės nuošaliau nuo kelio, kabančios and dygliuoto krūmo. Civilizacija negailestingai įsibrovė į šį gamtos kampelį, ir norom nenorom kilo klausimas, kas daroma su tais nemažais mokesčiais, kurie renkami iš norinčiųjų pavėpsoti į drugelių žiemojimo vietas turbūt tik vielinės tvoros tveriamos, kad arkliai ir žmonės nepasklistų po visą mišką, o koncentruotųsi ties ta dulkina aikšte miško pakrašty.
Nežinau, ar likom nusivylę, ar ne, kai atgal bridome per mišką link automobilio. Tiesa, šį kartą raiti, mat kaina atgal jojant buvo sėkmingai nuderėta pusiau, o ir kojos nelabai beklausė. Dabar jau mes kėlėm nežmoniškas dulkės einantiems pėstiesiems, kurie, dar tik eidami į magiškąją aikštelę drugių žiemojimo vietą - prasilenkdami viltingai dairėsi gausių drugelių tuntų.
Laimingieji, kažkada matę tikrai daug drugelių šiame rezervate, šnipštelėjo pamatyti gausybę jų galima tik reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Ką gi, gal kitą kartą pasiseks...
MUMIJOS
Guanajuato (Meksika, Guanajuato valstija) gražutis lyg pasaka miestelis, kurio savita architektūra ir namų spalvų kombinacijos patraukia akį ir įsimena ilgam. Romantiškom istorijom apipinta Bučinių gatvė, milžiniška indėnų didvyrio Pipila skultūra, iškilusi virš miesto ant didžiulio kalno, požeminės gatvės, įrengtos po miestu, kad nebūtų pažeista autentiška miniatiūrinių miesto gatvelių struktūra viskas lydima susižavėjimo kupinomis akimis ir fotoaparatų blykstėmis. Guanajuate turistų netrūksta ištisus metus. Ypač daug jų pritraukia Servantino festivalis, vykstantis jau daugia nei 30 metų tuomet miesto gatvės tampa didžiule spektaklio scena: šokama, dainuojama, vaidinama keturias savaites....
Suvenyriniuose atvirukuose, kuriuose puikuojasi spalvingi miesto vaizdai, Don Kichoto atvaizdas ir archelogijos paminklai, visuomet vietos skiriama ir...mumijoms. Išsiblaškiusį turisto žvilgsnį, klaidžiojantį po suvenyrų parduotuvių vitrinas, netikėtai prikausto amžiams užmerktos akys ir sustingusios rankos. Kas tai? Įžymusis Guanajuato mumijų muziejus, kuriame didžiausia natūralių mumijų kolekcija pasaulyje. Mirties kvapu alsuojantis pastatas, kuriame susikerta šis ir anapusinis pasauliai...
Lankydamasi Guanajuate, jau pirmą išaušusį rytą, lydima šmaikščių miestelyje gyvenančio vyro giminaičio komentarų (Einam į muzieju aplankyti tetulės) iškeliavom į muziejų. Kaitino aitri kovo saulė, po miestelį lyg aptingusios musės vaikštinėjo blyškiakojai turistai, vieninteliai judrūs ir gyvybingi po automobilio ratais taikėsi pakliūti gatvės prekeiviai nuo tik neseniai išmokusių kalbėti vaikų iki senių, siūlančių miesto suvenyrų juokingai mažomis kainomis. Artėjant prie muziejaus, jau iš toli akį patraukė lyg gyvatė išsiraičiusi žmonių eilė, einanti palei pastato sieną, kaip tuoj išaiškėjo mumijų atėję apžiūrėti smalsuoliai. Laukiantieji visais įmanomais būdais stengėsi pakliūti į retų medžių metamus šešėlius, apdairesnieji slėpėsi po skėčiais, o apsukrūs prekeiviai bėginėjo šen bei ten siūlydami aukso vertės šalto geriamojo vandens butelius. Į eilę teko stotis ir mums. Vis abejojau, ar verta tiek pastangų dėti, kad pamatyčiau kažkokias mumijas, kurių egiptietiškųjų brolių nuotraukose ir ekranuose esu mačiusi tiek ir tiek... Tačiau jei jau atėjome teko stovėti iki bilietų kasos; nusipirkus bilietus išaiškėjo, kad eilės, laukiančios priekyje dar gerai valandai, tačiau trauktis jau nebuvo kur... Iš Mauricijaus ir Marko, kurie tame muziejuje lankėsi nebe pirmą kartą, o dabar atėjo specialiai tam, kad aprodytų jį man, stengiausi ištraukti kuo daugiau informacijos kaip tos mumijos muziejuje atsirado, kokia muziejaus sukūrimo istorija ir panašiai. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvau informuota, kad Guanajuato miestelio kapinės mažos, dėl miesto struktūros neįmanoma jų plėsti, todėl kapinių žemė apmokestinta. Neįstengę sumokėti tam tikros sumos, neturtėliai po septynerių metų, praleistų po žeme, keliauja į muziejų... 1896-1958 metais įvestas laidojimo mokestis mokant dvidešimt pesų per metus, arba sumokėjus iškart 170 pesų, buvo leidžiama laidoti miestelio kapinėse. Daugeliui šeimų tai buvo dideli pinigai, ir muziejus greit prisipildė eksponatais.
Taigi Marko su Mauricijum esą kasmet vis užsuka pasilabinti su praeitame dešimtmetyje palaidotomis tetomis. Juokas juokais, bet kiek tame tiesios, o kiek pokštavimo - įsitikinti vyliausi savo akimis. Pamažu kylant laiptais pirmosios muziejaus salės link (į salę vienu metu buvo įleidžiama ne daugiau trisdešimties žmonių, jiems perėjus į kitą salę į pirmąją buvo įleidžiami kiti laukiantieji), juokai tilo. Kai pagaliau įžengėm į salę, priėjau prie pirmo eksponato. Ranka pasiekiamas, jeigu ne stiklas, gulėjo žmogus... Muziejaus gidas greitakalbe pylė dešimtimis kartų per dieną kartojamą informaciją čia mažiausia pasaulio mumija, tai palaidota besilaukianti moteris, o štai čia - kinė, nuteista mirties bausme; smalsuoliai būriavosi nuo vienos stiklinės vitrinos prie kitos, šurmuliavo, kažkam ant rankų garsiai rėkė kūdiki (ką tokio amžiaus žiūrovai čia veikia?), o mumijos gulėjo nepajudinamos, ramios, slėpdamos savyje praėjusių dešimtmečių atsiminimus.
Mumijų muziejus siaubo ir praeities mišinys, atveriantis duris į mirusiųjų pasaulį. Jokioje kitoje pasaulio šalyje taip nekultivuojamas mirties kultas kaip čia, Meksikoje. Apie dešimt tylių kambarėlių, sujungtų siaurais koridoriais, amžinam poilsiui priglaudė daugiau nei šimtą sudžiuvusių palaikų, neradusių vietos žemėje. Įvairiomis pozomis sustingę kūnai, mažų vaikų, aprengtų baltais nėriniuotais drabužiais (praėjusiame šimtmetyje Gauanjuate mirę vaikai būdavo šarvojami kaip šventieji) vaizdai palieka be žado. Muziejus pertvarkytas ne taip jau ir seniai prieš kurį laiką muziejaus gyventojos buvo eksponuojamos galerijoje, kuriame mumijos buvo paprasčiausiai...sustatytos pasieniuose! Muziejaus lankytojams tekdavo slinkti siauru takeliu, iš abiejų pusių lyg sargams stovint įvairaus dydžio ir aukščio grėsmingoms stovyloms. Tarp lankytojų pasitaikė nemažai trofėjų medžiotojų, kurie nesibodėjo gabalėlis po gabalėlio lupti ir nešti iš muziejaus jo eksponatų atsiminimui; tokiu būdu buvo beveik sunaikintos net keturios mumijos iš jų beliko galvos. Todėl dabar visi išlikę kūnai saugiai paslėpti po stiklinėmis pertvaromis, daugelis jų kartas nuo karto yra vežami rodyti į įvairius muziejus ir parodas.
Tik stiklas skiria lankytojus nuo sudžiuvusių kūnų. Kai kur matomi išlikę drabužių fragmentai kojinės, batai, marškiniai. Aiškiai matomi nagai, netgi antakių linija, išlindęs sudžiuvęs liežuvis, barzda, nesunkiai nuspėjama plaukų spalva. Džiūdamas kūnas išsikreipia kojos tampa panašios į šokančios balerinos kojas: pėda išsilenkia lanku, pastačius kūną, į žemę remtųsi tik patys pirštų galiukai. Kartais lanku išsiriečia ir nugara. Džiūnant ir traukiantis odai, mirusiųjų veidai įgauna siaubo išraišką, burna plačiai prasiveria, lyg sustingusi klyksme. Labai aiškiai matosi, kokio kūno sudėjimo buvo mirusysis apkūniųjų pilvai atrodo lyg subliuškę džiovinti balionai.
Vienas iš įspūdingiausių eksponatų mirusi nėščia moteris. Jos kūne buvo rasta miniatiūrinė negimusio kūdikio mumija. Remiantis tyrimais nustatyta, kad moteris mirė maždaug 40 metų, o mirties priežastimi nurodoma nepilnavertė, prasta mityba.
Iš šimto aštuonių mumijų tik trys tėra mumijos užsienietės: rytietė moteris ir du prancūzai. Iki šių dienų išsilaikę drabužių likučiai leidžia giliau pažvelgti į epochą, kurioje gyveno šie žmonės, susidaryti įspūdį apie jų socialinę klasę, gyvenimo būdą.
Daugelį metų San Sebastijano kapinės buvo pagrindinės Guajanuato kapinės. Be jų, egzistavo ir San Cayetano ir San Augustino laidojimo vietos, pastaroji buvo skirta tik užsieniečiams. Augant gyventojų skaičiui, atsirado būtinybė kapines plėsti. Taip 1853 metų rugpjūčio 30 dieną išduotas leidimas naujoms, gerai suplanuotoms ir didelėms kapinėms, kurios buvo baigtos įrengti iki 1861 metais pietinėje kalvos Cerro Trozada dalyje. Specifinė vietovės charakteristika ir zonos topografija sudarė palankias sąlygas kūnams koservuotis. Sakoma, kad pirmoji tų kapinių mumija buvo rasta 214 numeriu pažymėtoje kapavietėje, datuojamai 1865 metų birželio 19 diena.
Ne visi kūnai šiose kapinėse virto mumijomis. Nustatyta, kad palaidotieji cinko karstuose kūnai laikėsi ne daugiau nei dešimt metų, tuo tarpų mirusieji, laidoti molinėse kriptose, mumifikavosi. Iki 1907-ųjų metų ekspozicijoje jau buvo 86 mumijos.
Muziejus apipintas įvairiausiomis istprijomis nuo tragiškų iki fanstastinių. Pirmoji ir pati seniausioji mumija datuojama 1869 metams. Tai prancūzas Remigio Leroy, gyvenęs Guanajuate. Deja, daugiau jokių jo gyvenimo faktų nerasta, tik tiek, kad jis buvęs medikas. Lankytojų susidomėjimą kelia jo rankose laikoma knyga, kuri, spėjama, yra biblija. Nuo 1870 metų mumijos pradėtos demonstruoti saviuvaldybės nustaytoje vietoje, o pirmieji užsienio lankytojai apsilankė jau iki 1894-ųjų.
Didelio susidomėjimo sulaukia pripažinta mažiausia mumija pasaulyje, eanti tik maždaug 19-20 cm ūgio. Tyrėjai mano, kad šis mažas žmogutis tikriausiai mirė gimdamas, o gal gimė jau nebegyvas. Dar visai neseniai ši mažiausioji mumija buvo eksponuojama savo motinos (taip pat besiilsinčios muziejuje) glėbyje, tačiau vėliau kūnai buvo atskirti mažoji mumija iškeliavo į mirusių vaikų kambarį. Čia nutyla net triukšmingiausi muziejaus lankytojai, ir nustėrę žiūri į lėles - tai vaikai, kelių mėnesių, daugiausiai iki metų amžiaus.
Viena muziejaus patalpų yra skirta supažindinti su meksikietiškuoju mirties kultu. Eksponuojamos melancholiškos nespalvotos laidotuvių nuotraukos, eilėraščiai apie mirtį, humoristiniai piešinėliai su skeletais. Jau žinau, kaip džiaugsmingai yra švenčiama meksikiečių Mirusiųjų diena, kai, pasak jų, į namus grįžta mirusieji ir dėl to rengiamos tikros fiestos. Mirties atributika lydi gatvėse, kavinėse, prekybos centruose. Tačiau per laidotuvės tvyro liūdesio ir susikaupimo nuotaika.
Jau kurį laiką į muziejuje draudžiama eksponuoti naujų mumijų; priimamos nebent detaliai išanalizuotos ir pripažintos kažkuo ypatingomis, besiskiriančios jau nuo esančiųjų muziejuje. Be to, tam būtinas rašytinis mirusiojo giminaičių sutikimas demonstruoti kūną muziejuje, savivaldybės leidimas ir pan.
Visgi mumijos nėra amžinos ir jomis tenka rūpintis. Kiekvienas kūnas turi po ventiliacijos langelį, kuriuo tiekiamas grynas oras, taip pat dukart per metus yra dezinfekuojamas kartu su savo vitrina.
Lankytojų reakcijų būna įvairių. Vienus supykina tik pamačius pirmąjį eksponatą, kiti į mumijas žiūri kiek žaismingiau lyg į lėles, kurios, rodos, bet kuriuo momentu gali prasimerkti ir atsikelti. Vieni garsiai piktinasi, kokia nepagarba mirusiajam... O kiti žavisi tokiu netradiciniu muziejumi.
Nustėrus vedžiojau akimis nuo vienos vitrinos prie kitos, už nugaros šnibždantis lakytojams Tššš...nekalbėk garsiai, nes JAS prižadinsi...
Ignacia Aguilar tokiu vardu buvo jauna moteris, palaidota gyva. Kentėjusi nuo epilepsijos ir nugrimzdusi į komą, ji buvo palaikyta mirusia ir palaidota Galima tik įsivaizduoti siaubą, kurį patyrė moteris, atsibudusi kelis metrus po žeme. Ta išraiška atspindinti mumijos veide, kurį desperatiškai bando pridengti tragiškai užlaužtos rankos. Tuomet Meksikoje buvo laidojami beveik tik ką mirę žmonės, nepraėjus nė parai nuo jų mirties. Apie 1833 metus šalyje siautėjo cholera, tuo galima būtų paaiškinti tokį skubotumą greičiau atsikratyti kūnais.
Trys ar keturios muziejaus mumijos aiškiai žmogžudystės aukos. Po šonkauliais ryškia raudona dėme žymimi mirtini peilio dūriai. Viena moteris su smaugimo žymėmis ant kaklo ir išlindusiu liežuviu. Gidas informuoja, kad tai mirties bausme nuteista nusikaltelė. Kaip bebūtų, žiūrint į džiovintus kūnus už stiklo, piršosi mintys: Jie buvo gyvi, gyveno savitą gyvenimą, turėjo svajonių, planų..O dabar čia, už stiklo, spitrijant tūkstančiams smalsuolių, kurie vis eina, pirštais bado. Smalsumas maišėsi su pasibjaurėjimu ir baime, kad mirtis visai čia pat, ranka pasiekiama.
Nebesinorėjo jau ilgiau apsistoti ties vitrinomis, o kambarėliai vis nesibaigė. Tik galiausiai, ištrūkus iš mirtimi alsuojančios prieblandos į saulės nutviekstą miestelio aikštę, lengviau atsikvėpiau. Virė gyvenimas, aplink šurmuliavo žmonės, o iš atminties niekaip neišsitrynė matyti išraiškingi veidai, lyg nupieštos sumedėjusios akys, mažos lelytės-vaikai, kuriem nebuvo lemta ilgai džiaugtis saule. Ėjau toliau pažinti pasakų miestelio Guanajuato, bet man rodės, kad mumijos stovi man už nugaros...
Guanajuato (Meksika, Guanajuato valstija) gražutis lyg pasaka miestelis, kurio savita architektūra ir namų spalvų kombinacijos patraukia akį ir įsimena ilgam. Romantiškom istorijom apipinta Bučinių gatvė, milžiniška indėnų didvyrio Pipila skultūra, iškilusi virš miesto ant didžiulio kalno, požeminės gatvės, įrengtos po miestu, kad nebūtų pažeista autentiška miniatiūrinių miesto gatvelių struktūra viskas lydima susižavėjimo kupinomis akimis ir fotoaparatų blykstėmis. Guanajuate turistų netrūksta ištisus metus. Ypač daug jų pritraukia Servantino festivalis, vykstantis jau daugia nei 30 metų tuomet miesto gatvės tampa didžiule spektaklio scena: šokama, dainuojama, vaidinama keturias savaites....
Suvenyriniuose atvirukuose, kuriuose puikuojasi spalvingi miesto vaizdai, Don Kichoto atvaizdas ir archelogijos paminklai, visuomet vietos skiriama ir...mumijoms. Išsiblaškiusį turisto žvilgsnį, klaidžiojantį po suvenyrų parduotuvių vitrinas, netikėtai prikausto amžiams užmerktos akys ir sustingusios rankos. Kas tai? Įžymusis Guanajuato mumijų muziejus, kuriame didžiausia natūralių mumijų kolekcija pasaulyje. Mirties kvapu alsuojantis pastatas, kuriame susikerta šis ir anapusinis pasauliai...
Lankydamasi Guanajuate, jau pirmą išaušusį rytą, lydima šmaikščių miestelyje gyvenančio vyro giminaičio komentarų (Einam į muzieju aplankyti tetulės) iškeliavom į muziejų. Kaitino aitri kovo saulė, po miestelį lyg aptingusios musės vaikštinėjo blyškiakojai turistai, vieninteliai judrūs ir gyvybingi po automobilio ratais taikėsi pakliūti gatvės prekeiviai nuo tik neseniai išmokusių kalbėti vaikų iki senių, siūlančių miesto suvenyrų juokingai mažomis kainomis. Artėjant prie muziejaus, jau iš toli akį patraukė lyg gyvatė išsiraičiusi žmonių eilė, einanti palei pastato sieną, kaip tuoj išaiškėjo mumijų atėję apžiūrėti smalsuoliai. Laukiantieji visais įmanomais būdais stengėsi pakliūti į retų medžių metamus šešėlius, apdairesnieji slėpėsi po skėčiais, o apsukrūs prekeiviai bėginėjo šen bei ten siūlydami aukso vertės šalto geriamojo vandens butelius. Į eilę teko stotis ir mums. Vis abejojau, ar verta tiek pastangų dėti, kad pamatyčiau kažkokias mumijas, kurių egiptietiškųjų brolių nuotraukose ir ekranuose esu mačiusi tiek ir tiek... Tačiau jei jau atėjome teko stovėti iki bilietų kasos; nusipirkus bilietus išaiškėjo, kad eilės, laukiančios priekyje dar gerai valandai, tačiau trauktis jau nebuvo kur... Iš Mauricijaus ir Marko, kurie tame muziejuje lankėsi nebe pirmą kartą, o dabar atėjo specialiai tam, kad aprodytų jį man, stengiausi ištraukti kuo daugiau informacijos kaip tos mumijos muziejuje atsirado, kokia muziejaus sukūrimo istorija ir panašiai. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvau informuota, kad Guanajuato miestelio kapinės mažos, dėl miesto struktūros neįmanoma jų plėsti, todėl kapinių žemė apmokestinta. Neįstengę sumokėti tam tikros sumos, neturtėliai po septynerių metų, praleistų po žeme, keliauja į muziejų... 1896-1958 metais įvestas laidojimo mokestis mokant dvidešimt pesų per metus, arba sumokėjus iškart 170 pesų, buvo leidžiama laidoti miestelio kapinėse. Daugeliui šeimų tai buvo dideli pinigai, ir muziejus greit prisipildė eksponatais.
Taigi Marko su Mauricijum esą kasmet vis užsuka pasilabinti su praeitame dešimtmetyje palaidotomis tetomis. Juokas juokais, bet kiek tame tiesios, o kiek pokštavimo - įsitikinti vyliausi savo akimis. Pamažu kylant laiptais pirmosios muziejaus salės link (į salę vienu metu buvo įleidžiama ne daugiau trisdešimties žmonių, jiems perėjus į kitą salę į pirmąją buvo įleidžiami kiti laukiantieji), juokai tilo. Kai pagaliau įžengėm į salę, priėjau prie pirmo eksponato. Ranka pasiekiamas, jeigu ne stiklas, gulėjo žmogus... Muziejaus gidas greitakalbe pylė dešimtimis kartų per dieną kartojamą informaciją čia mažiausia pasaulio mumija, tai palaidota besilaukianti moteris, o štai čia - kinė, nuteista mirties bausme; smalsuoliai būriavosi nuo vienos stiklinės vitrinos prie kitos, šurmuliavo, kažkam ant rankų garsiai rėkė kūdiki (ką tokio amžiaus žiūrovai čia veikia?), o mumijos gulėjo nepajudinamos, ramios, slėpdamos savyje praėjusių dešimtmečių atsiminimus.
Mumijų muziejus siaubo ir praeities mišinys, atveriantis duris į mirusiųjų pasaulį. Jokioje kitoje pasaulio šalyje taip nekultivuojamas mirties kultas kaip čia, Meksikoje. Apie dešimt tylių kambarėlių, sujungtų siaurais koridoriais, amžinam poilsiui priglaudė daugiau nei šimtą sudžiuvusių palaikų, neradusių vietos žemėje. Įvairiomis pozomis sustingę kūnai, mažų vaikų, aprengtų baltais nėriniuotais drabužiais (praėjusiame šimtmetyje Gauanjuate mirę vaikai būdavo šarvojami kaip šventieji) vaizdai palieka be žado. Muziejus pertvarkytas ne taip jau ir seniai prieš kurį laiką muziejaus gyventojos buvo eksponuojamos galerijoje, kuriame mumijos buvo paprasčiausiai...sustatytos pasieniuose! Muziejaus lankytojams tekdavo slinkti siauru takeliu, iš abiejų pusių lyg sargams stovint įvairaus dydžio ir aukščio grėsmingoms stovyloms. Tarp lankytojų pasitaikė nemažai trofėjų medžiotojų, kurie nesibodėjo gabalėlis po gabalėlio lupti ir nešti iš muziejaus jo eksponatų atsiminimui; tokiu būdu buvo beveik sunaikintos net keturios mumijos iš jų beliko galvos. Todėl dabar visi išlikę kūnai saugiai paslėpti po stiklinėmis pertvaromis, daugelis jų kartas nuo karto yra vežami rodyti į įvairius muziejus ir parodas.
Tik stiklas skiria lankytojus nuo sudžiuvusių kūnų. Kai kur matomi išlikę drabužių fragmentai kojinės, batai, marškiniai. Aiškiai matomi nagai, netgi antakių linija, išlindęs sudžiuvęs liežuvis, barzda, nesunkiai nuspėjama plaukų spalva. Džiūdamas kūnas išsikreipia kojos tampa panašios į šokančios balerinos kojas: pėda išsilenkia lanku, pastačius kūną, į žemę remtųsi tik patys pirštų galiukai. Kartais lanku išsiriečia ir nugara. Džiūnant ir traukiantis odai, mirusiųjų veidai įgauna siaubo išraišką, burna plačiai prasiveria, lyg sustingusi klyksme. Labai aiškiai matosi, kokio kūno sudėjimo buvo mirusysis apkūniųjų pilvai atrodo lyg subliuškę džiovinti balionai.
Vienas iš įspūdingiausių eksponatų mirusi nėščia moteris. Jos kūne buvo rasta miniatiūrinė negimusio kūdikio mumija. Remiantis tyrimais nustatyta, kad moteris mirė maždaug 40 metų, o mirties priežastimi nurodoma nepilnavertė, prasta mityba.
Iš šimto aštuonių mumijų tik trys tėra mumijos užsienietės: rytietė moteris ir du prancūzai. Iki šių dienų išsilaikę drabužių likučiai leidžia giliau pažvelgti į epochą, kurioje gyveno šie žmonės, susidaryti įspūdį apie jų socialinę klasę, gyvenimo būdą.
Daugelį metų San Sebastijano kapinės buvo pagrindinės Guajanuato kapinės. Be jų, egzistavo ir San Cayetano ir San Augustino laidojimo vietos, pastaroji buvo skirta tik užsieniečiams. Augant gyventojų skaičiui, atsirado būtinybė kapines plėsti. Taip 1853 metų rugpjūčio 30 dieną išduotas leidimas naujoms, gerai suplanuotoms ir didelėms kapinėms, kurios buvo baigtos įrengti iki 1861 metais pietinėje kalvos Cerro Trozada dalyje. Specifinė vietovės charakteristika ir zonos topografija sudarė palankias sąlygas kūnams koservuotis. Sakoma, kad pirmoji tų kapinių mumija buvo rasta 214 numeriu pažymėtoje kapavietėje, datuojamai 1865 metų birželio 19 diena.
Ne visi kūnai šiose kapinėse virto mumijomis. Nustatyta, kad palaidotieji cinko karstuose kūnai laikėsi ne daugiau nei dešimt metų, tuo tarpų mirusieji, laidoti molinėse kriptose, mumifikavosi. Iki 1907-ųjų metų ekspozicijoje jau buvo 86 mumijos.
Muziejus apipintas įvairiausiomis istprijomis nuo tragiškų iki fanstastinių. Pirmoji ir pati seniausioji mumija datuojama 1869 metams. Tai prancūzas Remigio Leroy, gyvenęs Guanajuate. Deja, daugiau jokių jo gyvenimo faktų nerasta, tik tiek, kad jis buvęs medikas. Lankytojų susidomėjimą kelia jo rankose laikoma knyga, kuri, spėjama, yra biblija. Nuo 1870 metų mumijos pradėtos demonstruoti saviuvaldybės nustaytoje vietoje, o pirmieji užsienio lankytojai apsilankė jau iki 1894-ųjų.
Didelio susidomėjimo sulaukia pripažinta mažiausia mumija pasaulyje, eanti tik maždaug 19-20 cm ūgio. Tyrėjai mano, kad šis mažas žmogutis tikriausiai mirė gimdamas, o gal gimė jau nebegyvas. Dar visai neseniai ši mažiausioji mumija buvo eksponuojama savo motinos (taip pat besiilsinčios muziejuje) glėbyje, tačiau vėliau kūnai buvo atskirti mažoji mumija iškeliavo į mirusių vaikų kambarį. Čia nutyla net triukšmingiausi muziejaus lankytojai, ir nustėrę žiūri į lėles - tai vaikai, kelių mėnesių, daugiausiai iki metų amžiaus.
Viena muziejaus patalpų yra skirta supažindinti su meksikietiškuoju mirties kultu. Eksponuojamos melancholiškos nespalvotos laidotuvių nuotraukos, eilėraščiai apie mirtį, humoristiniai piešinėliai su skeletais. Jau žinau, kaip džiaugsmingai yra švenčiama meksikiečių Mirusiųjų diena, kai, pasak jų, į namus grįžta mirusieji ir dėl to rengiamos tikros fiestos. Mirties atributika lydi gatvėse, kavinėse, prekybos centruose. Tačiau per laidotuvės tvyro liūdesio ir susikaupimo nuotaika.
Jau kurį laiką į muziejuje draudžiama eksponuoti naujų mumijų; priimamos nebent detaliai išanalizuotos ir pripažintos kažkuo ypatingomis, besiskiriančios jau nuo esančiųjų muziejuje. Be to, tam būtinas rašytinis mirusiojo giminaičių sutikimas demonstruoti kūną muziejuje, savivaldybės leidimas ir pan.
Visgi mumijos nėra amžinos ir jomis tenka rūpintis. Kiekvienas kūnas turi po ventiliacijos langelį, kuriuo tiekiamas grynas oras, taip pat dukart per metus yra dezinfekuojamas kartu su savo vitrina.
Lankytojų reakcijų būna įvairių. Vienus supykina tik pamačius pirmąjį eksponatą, kiti į mumijas žiūri kiek žaismingiau lyg į lėles, kurios, rodos, bet kuriuo momentu gali prasimerkti ir atsikelti. Vieni garsiai piktinasi, kokia nepagarba mirusiajam... O kiti žavisi tokiu netradiciniu muziejumi.
Nustėrus vedžiojau akimis nuo vienos vitrinos prie kitos, už nugaros šnibždantis lakytojams Tššš...nekalbėk garsiai, nes JAS prižadinsi...
Ignacia Aguilar tokiu vardu buvo jauna moteris, palaidota gyva. Kentėjusi nuo epilepsijos ir nugrimzdusi į komą, ji buvo palaikyta mirusia ir palaidota Galima tik įsivaizduoti siaubą, kurį patyrė moteris, atsibudusi kelis metrus po žeme. Ta išraiška atspindinti mumijos veide, kurį desperatiškai bando pridengti tragiškai užlaužtos rankos. Tuomet Meksikoje buvo laidojami beveik tik ką mirę žmonės, nepraėjus nė parai nuo jų mirties. Apie 1833 metus šalyje siautėjo cholera, tuo galima būtų paaiškinti tokį skubotumą greičiau atsikratyti kūnais.
Trys ar keturios muziejaus mumijos aiškiai žmogžudystės aukos. Po šonkauliais ryškia raudona dėme žymimi mirtini peilio dūriai. Viena moteris su smaugimo žymėmis ant kaklo ir išlindusiu liežuviu. Gidas informuoja, kad tai mirties bausme nuteista nusikaltelė. Kaip bebūtų, žiūrint į džiovintus kūnus už stiklo, piršosi mintys: Jie buvo gyvi, gyveno savitą gyvenimą, turėjo svajonių, planų..O dabar čia, už stiklo, spitrijant tūkstančiams smalsuolių, kurie vis eina, pirštais bado. Smalsumas maišėsi su pasibjaurėjimu ir baime, kad mirtis visai čia pat, ranka pasiekiama.
Nebesinorėjo jau ilgiau apsistoti ties vitrinomis, o kambarėliai vis nesibaigė. Tik galiausiai, ištrūkus iš mirtimi alsuojančios prieblandos į saulės nutviekstą miestelio aikštę, lengviau atsikvėpiau. Virė gyvenimas, aplink šurmuliavo žmonės, o iš atminties niekaip neišsitrynė matyti išraiškingi veidai, lyg nupieštos sumedėjusios akys, mažos lelytės-vaikai, kuriem nebuvo lemta ilgai džiaugtis saule. Ėjau toliau pažinti pasakų miestelio Guanajuato, bet man rodės, kad mumijos stovi man už nugaros...
