Meksika

Kartą dievai pasakė: šokite, o mes žiūrėsime. Ir žmonės, pradėję šokti, nesustoja to darę iki šiol. Totonkos genties žmonės-paukščiai garbina savo dievybes atlikdami teatrališkus šokius danguje.

Ši actekų tradicija atkeliavo iš Papantlos vietovės, esančios Verakruzo valstijoje Meksikoje. Iš to kilęs ritualą atliekančių asmenų vardas – Papantlos skrajūnai. Totonkos kraujo turintys indėnai savo ritualinį šokį šoka ne tik Papantloje, kitose Meksikos valstijose, bet ir visame pasaulyje, kur yra Totonkos indėnų. Meksikos sostinėje kiekvieną savaitgalį ritualas atliekamas dešimtis kartų prie Antropologijos ir istorijos muziejaus.

Sunku patikėti savo akimis pirmą kartą pamačius į daugiau nei 30 metrų aukščio stulpą kopiančius penkis Totonkos genties vyrus. Jie atrodo tokie savim pasitikintys ir ramūs. Pasipuošę raudonais ir baltais drabužiais, besiplaikstančiais vėjyje, keturi jų įsitaiso ant stulpo viršūnėje esančio rėmo, visi skirtingose pusėse, nugaromis į išorę ir veidais į stulpo centrą, o penktasis sėda ant pačiame viduryje esančio nedidelio skersmens būgno. Raudona ir balta drabužių spalvos reiškia saulę, marga kepuraitė – vaivorykštę. Keturi vyrai, sėdintys rėmo kraštuose ir pasiruošę šokiui, simbolizuoja keturias pasaulio puses, o stulpas – jungtį tarp žemės ir dangaus. Pažiūrėti ritualo susirenka minia žmonių – ne kiekvienam užtektų ryžto tokiam išbandymui. Juolab kad į stulpo viršuje sėdinčius indėnus tenka žiūrėti gerokai užvertus galvą.

Veiksmas prasideda. Stulpo viršūnėje ant būgno sėdintis vyras ima suktis ratu aplink savo ašį, ritmiškai mušti mediniu rankų darbo būgneliu, pririštu prie rankos riešo, ir pūsti dūdelę. Dudelės garsas primena paukščių čiulbėjimą, o būgnelio muzika reiškia Saulės dievo balsą. Šiais garsais tikimasi atkreipti dievų dėmesį.
Grodamas indėnas sukasi ratu, linkčiodamas į keturias pasaulio šalis (rytus, šiaurę, pietus ir vakarus), pradedant rytais, iš kurių, Meksikos indėnų tikėjimu, prasideda gyvybė, o keturi žmonės-paukščiai visi vienu kartu krenta žemyn...ir pakimba ore laikomi virvių, kurios, lėtai sukantis stulpo rėmui, pamažu išsivynioja. Kybant žemyn galva ir ore brėžiant platų lanką, artėjama prie žemės. Vyrai visai atsipalaidavę – laisvai ištiesę rankas, pasinėrę į ritmiškus muzikos garsus. Žiūrovai akimirkai nuščiūva, stebėdami, iš kokio aukščio pamažu artėja ritualo atlikėjai.

Ritualas vyksta vos kelias minutes – tol, kol skrajūnai pasiekia žemę, kiekvienas jų apsukęs tiksliai trylika ratų. Trylika padauginus iš keturių – gaunamas skaičius (52), simbolizuojantis actekų kalendoriaus metus. Actekaus kalendoriuje kiekvieni penkiasdešimt dveji metai sudaro saulės ciklą, o penkiasdešimt dvi savaitės sudaro metus. Saulė atgimsta, ir vėl kartoja savo kursą.

Akivaizdu, kad toks ritualas kelia rimtą grėsmę šokėjų gyvybei – stulpo aukštis dažnai siekia net iki 40 metrų, o skraiduoliai nenaudoja jokių apsaugų. Tačiau šie drąsūs Totonkos kraujo actekų palikuoniai tai daro tam, kad žemė vėl džiaugtųsi Saulės šviesa.

Meksikoje žiema! Nacionalinė nelaimė - naktį temperatūra nukrito iki -2 laipsnių

O mes progai pasitaikius šovėm į apsnigtą vulkano viršūnę, sniegelio pačiupinėti

Štai čia sostinė iš toli, rudas debesis - tai smogas.... brrrr
šaltas oras jį spaudžia prie žemės ir neleidžia išsisklaidyti

o va ir didingas ugnikalnis

beje, ne į jį kopėme - šitas das veikiantis.. važiavom į kitą, užgesusį.

Štai ir mūsų tikslas




o čia mes jau ant sniego

Na, ką gi... meksikietiškos kalėdos...
Kūčioms yra kepama didžiulė kiaulės koja primarinuota, prišvirkšta balto vyno, prikišta slyvų, razinų, riešutų... Tradiciškai daromos obuolių, konservuotų ananasų, razinų salotos, tokios gaivios ir tradiciškai, kad juos kur, pradedama valgyti lygiai vidurnaktį visą vakarą sėdi ir veiki NIEKO, ant stalo tradiciškai bulvių čipsai (brrrr), geriamas ¨pončo¨ - tai toks kaip kompotas, į kurį dar įmerktas cukrašvendrės kotas.. O vidurnaktį prasideda apsirijimas, glėbesčiavimasis, sveikinimas (įdomu, kokia proga...), kituose namuose tradicija duoti iš rankų į rankas lėlę, ją supuoti ir bučiuoti
Ką gi, pagaliau dvylikta valanda, pagaliau susitraukęs skrandis gaus maisto... staiga uošvis nusprendžia, kad mėsa per sausa ir trūksta druskos, susmulkina mėsą, žeria saujomis druską ir sumerkia viską į šlykštų paprikų padažą
po pusvalandžio jau visi prisikišę skrandžius, geria sodos ir vandens mišinį nuo skrandžio skausmo, ir pamažu skirstosi namo... Anei susikaupimo, nei šventės prasmingumo, sugadintas (mano požiūriu) maistas...

Naujieji metai - panašiai. Pries talo esam prileidžiami tik apie 12 val, mat palydėti senus ir sutikti naujus su maistu burnoj - geras ženklas. Pora sekundžių prieš 12 turi suryti 12 vynuogių ir sulig kiekviena sugalvoti norą. Vynuogės - geros slyvos dydžio, niekam jų įviekti nepasiseka. Dvylikta išmuša be jokios euforijos, be šampano, be laikrodžio rodyklės sekimo... bac - dvylika, visi tebevalgo. Paskui tingiai keliasi nuo stalo ir vėl glėbesčiuojasi.... Į lauką eiti griežtai nerekomenduojama - kadangi fejerverkai uždrausti po kažkokio nelaimingo atsitikimo, durneliai lauke šaudo iš ginklų, netyčia ir nušauti gali...

Tokios mat mano šventės čia buvo