Prišpaskutinėje nuotraukoje - toje, prieš žvakę - matosi įžymieji margi užtiesalai, kurių į Lietuvą forumietėms vežiau
Kviečiu pasivaišinti vienu populiariausių užkandžių Meksikoje (jų yra daug...) - tai kukurūzai.
Tokie puodai su verdamomis kukurūzų burbuolėmis ar keptuvės su išlukštentais kukurūzų grūdais - pakelėse, o būna ir miesto centre...
Kukurūzų burbuolės apibarstomos druska, citrinų sultimis, apvoliojamos baltame tarkuotame sūryje.
Dažniau valgomi virti ir išlukštenti kukrūzų grūdai - dedama į plastikinę stiklinaitę, ir pagal pageidavimą pilama: citrinų sulčių, raudonų aitrių paprikų miltelių, sūrio, majonezo...
Tokie puodai su verdamomis kukurūzų burbuolėmis ar keptuvės su išlukštentais kukurūzų grūdais - pakelėse, o būna ir miesto centre...
Kukurūzų burbuolės apibarstomos druska, citrinų sultimis, apvoliojamos baltame tarkuotame sūryje.
Dažniau valgomi virti ir išlukštenti kukrūzų grūdai - dedama į plastikinę stiklinaitę, ir pagal pageidavimą pilama: citrinų sulčių, raudonų aitrių paprikų miltelių, sūrio, majonezo...
Laiptai į dangų
Aplankyti Janitzio (Chanicijo) salą su vyru susiruošėme paskutinę kelionės po Michoakano valstiją dieną. Iš Patzcuaro (Patskuaro) miestelio centro tik pora minučių automobiliu iki to paties pavadinimo didžiulio ežero, kurio viduryje sala, iš tolo matoma kaip iš vandens iškilęs miestas. Diena pasitaikė saulėta ir graži. Valandėlę stoviniavome prieplaukoje ir stebėjome prie kranto priplaukinčius ir nuplaukinačius salos link motorinius laivelius, į įžymiąją salą keliančius ne tik nuolatinius jos gyvenotojus, bet ir turistus, kurių čia netrūksta apskritus metus. Laiveliai neatrodė labai patikimi, bet po neilgų dvejonių nusipirkome bilietus (į abi puses tik 30 pesų) ir įlipome į Karinos vardu pavadintą laiviūkštį.
Neilgai trukus visos vietos jau buvo užimtos: salos gyventojų, apsikarsčiusių nešuliais, geriamojo vandens bei maisto atsargomis, šurmuliujančių moksleivių vienodomis mėlynos spalvos uniformomis, ispanakalbių turistų. Tempdami griozdiškus muzikos intrumentus, laivelio vidury įsitaisė trys muzikantai. Užbaubus motorams ir pamažu ėmus tolti nuo kranto, muzikantai, ilgai negaišę, ėmė linksminti keliautojus muzika ir skambiomis meksikietiškomis dainomis...
Janitzio vardas turi daugelį reikšmių, viena iš jų vieta, kurioje lyja, kitos - kukurūzų plaušai, žvejybos vieta. Legendos byloja, kad sala dėl savo grožio buvo praminta vartais į dangų pro ten į žemę esą nusileisdavo dievai.
Janitzio sala visoje Meksikoje garsėja dėl savitų Mirusiųjų dienos (lapkričio 1-2 dienomis) apeigų saloje užgesinamos visos šviesos, šviečia tik languose degamos žvakės, kapinėse vyksta audringas Mirusiųjų dienos šventimas su šokiais, fejerverkais ir dainomis, namai puošiami dekoracijomis iš ryškiai oranžinių gėlių cempasúchil, kurios mirusiems neva rodo kelią į žemę. Tuomet laiveliai vos spėja kelti norinčiuosiuos aplankyti salą. Rodos, pusantro tūkstančio vietinių gyventojų prie turistų dėmesio jau seniai priprato ir tuo tik ir tegyvena: saloje nėra nei vienos parduotuvės, bet kas žingsnis stovi tradicinių salos patiekalų restoranai, abipus laiptų, vedančių į salos kalno viršūnę, stovi stalai, nukrauti suvenyrų.
Padainavę kelias dainas, muzikantai vikriai aplankė visus keleivius rinkdami centus už koncertą ir nepamiršdami paklausti, ar jie nenorėtų kokios nors dainos pagal užsakymą. To panorusiems garbaus amžiaus turistams teko krapštyti iš piniginės 70 pesų tokia buvo poros dainų kaina.
Sala pamažu artėjo. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra, esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, gerai matėsi beveik virš vandens kybantys ir į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, toje saloje nėra nei vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai takeliai tarp namų, ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnė ir atgal.
.
Aplankyti Janitzio (Chanicijo) salą su vyru susiruošėme paskutinę kelionės po Michoakano valstiją dieną. Iš Patzcuaro (Patskuaro) miestelio centro tik pora minučių automobiliu iki to paties pavadinimo didžiulio ežero, kurio viduryje sala, iš tolo matoma kaip iš vandens iškilęs miestas. Diena pasitaikė saulėta ir graži. Valandėlę stoviniavome prieplaukoje ir stebėjome prie kranto priplaukinčius ir nuplaukinačius salos link motorinius laivelius, į įžymiąją salą keliančius ne tik nuolatinius jos gyvenotojus, bet ir turistus, kurių čia netrūksta apskritus metus. Laiveliai neatrodė labai patikimi, bet po neilgų dvejonių nusipirkome bilietus (į abi puses tik 30 pesų) ir įlipome į Karinos vardu pavadintą laiviūkštį.
Neilgai trukus visos vietos jau buvo užimtos: salos gyventojų, apsikarsčiusių nešuliais, geriamojo vandens bei maisto atsargomis, šurmuliujančių moksleivių vienodomis mėlynos spalvos uniformomis, ispanakalbių turistų. Tempdami griozdiškus muzikos intrumentus, laivelio vidury įsitaisė trys muzikantai. Užbaubus motorams ir pamažu ėmus tolti nuo kranto, muzikantai, ilgai negaišę, ėmė linksminti keliautojus muzika ir skambiomis meksikietiškomis dainomis...
Janitzio vardas turi daugelį reikšmių, viena iš jų vieta, kurioje lyja, kitos - kukurūzų plaušai, žvejybos vieta. Legendos byloja, kad sala dėl savo grožio buvo praminta vartais į dangų pro ten į žemę esą nusileisdavo dievai.
Janitzio sala visoje Meksikoje garsėja dėl savitų Mirusiųjų dienos (lapkričio 1-2 dienomis) apeigų saloje užgesinamos visos šviesos, šviečia tik languose degamos žvakės, kapinėse vyksta audringas Mirusiųjų dienos šventimas su šokiais, fejerverkais ir dainomis, namai puošiami dekoracijomis iš ryškiai oranžinių gėlių cempasúchil, kurios mirusiems neva rodo kelią į žemę. Tuomet laiveliai vos spėja kelti norinčiuosiuos aplankyti salą. Rodos, pusantro tūkstančio vietinių gyventojų prie turistų dėmesio jau seniai priprato ir tuo tik ir tegyvena: saloje nėra nei vienos parduotuvės, bet kas žingsnis stovi tradicinių salos patiekalų restoranai, abipus laiptų, vedančių į salos kalno viršūnę, stovi stalai, nukrauti suvenyrų.
Padainavę kelias dainas, muzikantai vikriai aplankė visus keleivius rinkdami centus už koncertą ir nepamiršdami paklausti, ar jie nenorėtų kokios nors dainos pagal užsakymą. To panorusiems garbaus amžiaus turistams teko krapštyti iš piniginės 70 pesų tokia buvo poros dainų kaina.
Sala pamažu artėjo. Įspūdinga 40 metrų aukščio generolo Don Jose Maria Morelos skulptūra, esanti salos kalno viršūnėje ir matoma net nuo kranto, po truputį pradėjo įgauti aiškesnius kontūrus, gerai matėsi beveik virš vandens kybantys ir į kalną įaugę gyvenamieji namai. Be abejo, toje saloje nėra nei vieno automobilio, nėra netgi gatvių. Tik siauručiai takeliai tarp namų, ir platūs plytiniai laiptai, vedantys į kalno viršūnė ir atgal.
.
Kasdien keli motoriniai laiveliai daugybę kartų sukaria beveik pusvalandžio trukmės kelią iki salos ir atgal. Gal tai ir neleidžia ežerui užakti žolėmis? Pakrantėse mačiau vandens buldozerius, raunačius vandens žoles, pats ežero vanduo žalias žalutėlis, drumzlinas, įvairiose ežero vietose vandens paviršiuje plūduriuoja žolės, kuriose ilsisi ilgakojai vandens paukščiai vadinasi, ežeras negilus. Iš viso Patzcuaro ežere stūkso penkios salos, tačiau tik viena yra lankoma ir patraukli tiek turistams lankyti, tiek vietos gyventojams apsistoti.
Iki kranto likus keliems šimtams metrų, keleviai turėjo progą pasigrožėti žvejojančiais vietos žvejais. Sakau pasigrožėti, nes žvejai naudoja neįprastų formų tinklus, kurie iš tolo savo forma primena drugelio sparnus. Keturios-penkios valtelės su žmogumi kiekvienoje sukiojosi vandeny ir artėjo link mūsų laivelio. Motoras buvo trumpam užgesintas, kad besidomintieji galėtų nufotografuoti šį vaizdą. Atrodo, lyg žvejai tam ten ir plaukiotų - ne žuvų gaudyti, o turistams pozuoti... Rodos, taip ir buvo. Po akimirkos metęs savotinklus, vienas žvejų, pasiėmęs sėtelį, priplaukė artyn ir lipte prilipo prie mūsų laivelio, įsikabinęs krašto į sėtelį ėmė byrėti centai už pasirodymą...
