Meksika

Net nežinau.. gal dažais, kuriais kiaušinius dažo?
Ot pigus būdas pritraukti prekeivius..

Knygų mugė - kaip ir oficiali, nors Da Vinčio nemačiau ten (tą knygą ir kitas, populiarias dabar Europoje, kaip to paties autoriaus "Angelai ir demonai") - tokias šių dienų knygas matau paprastuose knygynuose ar tiesiog gatvėse. Šioje mugėje - įvairios knygos apie istoriją, mirusias civilizacijas, ištisos serijos knygų apie kokį nors Meksikos kultūros reiškinį, taip pat mokslinės knygos, yra ir tokių lengvų kaip 7 pasaulio stebuklai, 100 įžymiausių žmonių ar pan.
Yra ir krūvos knygos - kaip skuduryne, už vieną kainą..
Knygų čia neperku - dar nemačiau tos, kurią norėčiau perskaityti. Tiesa, turiu keturias serijines knygas apie Meksikos lankytinas vietas ir miestelius - piramidės, Queretaro meistelį, Guanajuato - tos vietos, kuriose buvau ir kurios mane sužavėjo. Nusipirkau artimiau susipažinti su Meksikos kultūra..

Jau metai svetimoje šalyje... Jau metai žingsniais skaičiuoju milijoninio miesto šaligatvių plyteles, nuglostytas kaitrios saulės, nutryptas tūkstančių turistų iš viso pasaulio, nugulėtas vietinių benamių, nutūptas balandžių, kurie čia visiškai nesiskiria nuo lietuviškųjų savo giminaičių. Akys jau įgudusios nebepastebėti ištiestos murzinos rankos, prašančios išmaldos ar siūlančios smulkią bevertę prekę... Jei prieš metus buvau pasiryžusi nesuvalgytus pietus nešti beglobiams – ir iš vietinių draugų meksikiečių sulaukdavau apstulbusio žvilgsnio, kai klausdavau, kur tokių rasti – tai dabar tik šypteliu prisiminusi, kaip naiviai tikėjausi pakeisti bent keleto gatvėse matytųjų vargetų likimus...

Prieš metus baugščiai nudelbusi akis skaičiuodavau metro stoteles iki savo rajono ir smukdavau už uždarytų namų durų, kol neprispirdavo reikalas vėl palikti saugų prieglobstį ir nerti į šurmuliuojantį miestą, sukti veidą nuo nedraugiškų žvilgsnių. Kaip vėliau paaiškėjo – nedraugiška veido išraiška yra beveik kiekvienam Meksikos sostinės gyvenotojui duota „gamtos dovana“ – žema rūsti kakta, plokščias veidas, gilios įkypos „piktos“ akys. Dabar jie nebeatrodo nei pikti, nei niūrūs – tiesiog nesimpatiški, todėl grįžus į Lietuvą stebiuosi neatsistebiu, kokie gražūs yra lietuvaičiai.

Atrodo, dar visai neseniai purčiausi meksikietiško maisto ir visiems pasakojau, kaip baisiomis nehigieniškomis lauko sąlygomis yra gaminamas maistas, aplink laksto laukiniai šunys, garuoja kepinamų neaiškios kilmės produktų kvapas, o aplink sustoję įvairaus amžiaus meksikiečiai kerta, net ausys linksta... Ir ką gi – barjeras pralaužtas: praėjus lygiai metams, stovėjau tarp tų pačių valgytojų žiūrėdama, kaip žemo plokščio garuojančio puodo šeimininkas pirštais semia mėsos gabalėlius ir žeria į kukurūzinį paplotėlį, užberia kapotų svogūnų su silantro žole, šliurkšteli žalio (vis dar man neaiškios kilmės) padažo ir ištiesia man... Ką gi – nepatikėsit: valgau net ausys linksta, tuo visai nesiskirdama nuo aplinkinių valgytojų. Kadangi ši iki šiol buvusi tabu riba jau peržengta – man atsilyginama: pagaliau iš arti pamatau naktinį valgymo ritualą, kurio niekur kitur nepamatysi – tik nuošalioje gatvelėje, ir ne bet kada – o jau saulei nusileidus, apie 21 val. Taigi tai atrodo taip: and malkomis kūrenamos nešiojamosios krosnelės dedamas didelis plokščias dubuo-puodas-keptuvė (vis neapsisprendžiu, į ką tas indas panašiausias), gal metro diametro. Skirtinguose jo kraštuose – skirtingi patiekalų mišiniai: kapotos kiaulės akys-žandai-ausys, žarnokai-kiti vidaus organai, paprasta kiaulienos mėsa. Viskas smulkiai sukapota didžiuliu peiliu, kuriuo virėjas mikliai atgnybia šalia gulinčių žalių mėsgalių, sukapoja į gabaliukus-košelę, ir nustumia į tam priklausančią vietą: odeles - į akių-žandų-ausų čirškantį mišinį, skilvį – į vidaus organų kepamą makalynę... Visa tai turi savo pavadinimus ir spirga aliejuje ir nuosavuose taukuose; per vidurį, kur puodas yra išgaubtas ir jo dugno nesiekia riebalai, guli tortilijų krūvelė, kurią virėjo pirštai įgudusiu judesiu varto pirmyn-atgal, kad tolygiai apšiltų visi paplotėliai. Nesušils – tuomet lankstomi sulūš... Štai tokios naktinio valgymo gatvėje ypatybės. Tokiomis lauko valgyklėlėmis nustatomi beveik visi nuošalių rajonų gatvių kampai. Renkasi giminės, kaimynai, iš vakarinių mokyklų einantys mokiniai, būriuojasi mažesnėmis grupelėmis ir aptaria dienos įspūdžius, kiti greit užkanda patogiai atsisėdę ant plastikinių kėdžių aplink puodą ir skirstosi namo, į šeimas... Tokių užkandinių yra ir pačiame miesto centre dieną – bet ten nesusikuria jauki atmosfera, meksikietiški užkandžiai perkami išsinešimui ir prie krosnelės niekas ilgiau poros minučių neužsibūna.
Prie tokių puodų dažniausiai darbuojasi vyrai – greitai aptarnauti valgytojus reikia vikrių apsisukimų ir energijos, meksikietiškos takos – kelių kąsnių reikalas, taigi vakaras neapsiriboja dvejais-trejais, labiau išalkusiam prireikia kokių šešių... Yra ir kitų pardavėjų – moterėlių, pagyvenusių, apvalainų, kurios triūsia prie savo puodų tik išėjusios pro savo namų duris – kočioja tešlą tortilijoms, čia pat vietoje jas kepa (dažniau – ant įkaitintų akmenų, nes tortilijoms kepti neprireikia riebalų), gamina įvairių rūšių įdarus; tačiau, kaip pastebėjau mūsų rajone – jų lankytojai būna reti, ir tai – visada tie patys: paplepėti užsukusios kaimynės su savo ant šaligatvių besiraičiojančiomis išdykaujančiomis atžalomis. Atokių nuo centro rajonų gatvės tokiais vakarais būna tylios, jaukios; šiuo metų laiku jau 20 val. miestą apgaubia sutemos, po valandėlės sumažėja eismas ir jį nuolat lydintis trikšmas.

Miestas vis draugiškiau pasitinka mane – kiekvienas kampas ir gatvelė šneka man jau pažįstama kalba, smagu matyti jau pažįstamus veidus parduotuvėse, gatvės prekyvietėse. Atrodo, niekas čia manęs nebenustebintų... Keptų viščiukų restoranėlis, kažkada sukėlęs pasišlykštėjimą geltonų viščiukų kūneliais niekuo neišklotoje automobilio priekaboje, jau nebeverčia manęs pereiti į kitą gatvės pusę, kad išvengčiau tų pačių paukštelių, čirškinamų ant grotelių virš kaitrios ugnies, vaizdo už stiklo... Priešingai – jau vakar ėjau pro šalį ir nė nemirktelėjau, kai metamas iš priekabos į kibirą viščiukas šleptelėjo ant purvino šaligatvio, bet lyg niekur nieko buvo numestas prie savo likimo brolių.

Gyvenu Meksikos ritmu – per žinias stebiu Meksikos krantus niokojančių taifūnų padarinius, gaila be namų likusių ir artimųjų netekusių žmonių, kurie rauda į televizijų kameras, rodo pražuvusį kavos pupelių, vynuogių derlių, klampoja per upėmis virtusias gatves ir ieško ko nors, kas primintų toje vietoje stovėjusius jų namus. Pasirodo pirmieji pranešimai apie paukščių gripą, apie jį jau kuris laikas skelbia Lietuvos žiniasklaida – ir suprantu, kad pasaulis ne toks jau ir didelis. Bet ne toks jau ir mažas, kai iki tikrųjų namų – ne kelių ir net ne keliolikos valandų kelias. Tai šiuo laiku vienintelė priežastis, sukelianti nepaaiškinamą liūdesį ar neapykantą...
Graži ir atgrasi tu, Meksika... Bet niekada netapsi mano tikrais namais...

Netikras ruduo

Ruduo čia visai kitoks, nei Lietuvoje – gatvės nenuklojamos ryškiai geltonais ir raudonais lapais, rytais nosies nežnybia rudeninis šaltukas. Jaučiu nostalgiją lietuviškam rudeniui... Vienišų palmių (visgi ne džiunglės, kad jų būtų daug) lapai patyliukais paruduoja, susisuka ir nukrenta, arba lieka kaboti prisiplojusios prie kamieno. Kiti medžiai pamažu retina savo lapų gretas, bet taip nepastebimai, kad rodos, jog rudens Meksikoje net nebūna... Nuo saulės tenka slėptis šešėlyje – šiuo metų laiku ji suaktyvėja ir tokia laikosi beveik iki gegužės, nors naktys pamažu atšąla. Beje, visų mūsų džiaugsmui – nes nebetenka gainioti iš kambario įkyriai kandančių uodų. Taifūnų padarinys – sostinėje šiuo metų laiku neįprastai gausiai lyja, ir nors kitą rytą gatvės jau būna nudžiūvusios (turbūt sausai žemei drėgmės niekada negana...), griausmų ir žaibų lydimas vandens kliokimas iš dangaus nori nenori priverčia galvoti apie griaunančią gamtos galią ir žmonijos trapumą... Kai keliais yra ridenami rąstai ir įvairios nuolaužos, neribotam laikui šalikelėse sustoja apsemtos iki pusės ratų mašinos ir į langą grėsmingai muša pupos dydžio ledukai, oras valandėlei atšąla ir net nėra radiatoriaus, prie kurio galėtum priglusti; – radiatoriai čia paprasčiausiai nenaudojami, taip pat kaip durų ir langų sandarinimo priemonės – iš balkono į kambarį plūstantį vandenį stumiu atgal ir džiaugiuosi, kad vėjas pastovios krypties, nes tektų bėgioti dar ir prie nesandarių vandeniui durų...

Kavos puodelis mirusiajam

Dabar visa šalis tuošiasi paminėti Mirusiųjų dieną, kuri čia vyksta dvi dienas, o ruoštis jai pradedama jau prieš porą savaičių. Vitrinos puošiamos dirbtinėmis voratinklių gijomis, kaukolėmis, kepyklose kepama speciali Mirusiųjų duona, kuri, kaip ir bet kuris saldusis meksikietiškas patiekalas, gausiai barstoma cukrumi, be to, puošiama mirties atributika. Gatvėse kaip grybai po lietaus dygsta natūralaus dydžio Giltinių siluetai, prekybos centruose į priekines vietas išstatomi įvairių dydžių moliūgai. Kai kas iš pažįstamųjų, papasakojus apie miesto pasiruošimą šventei, atsainiai mesteli „Aaaa, tai kaip amerikiečių Halloweenas“. Ne, visai ne... Įsigilinus į šios šventės prasmę, kuri skiriasi nuo lietuviškosios kaip diena ir naktis, pamatai, kaip mirtis yra arti – meksikiečiai ją tiesiog „prisijaukina“. Tai džiaugsminga šventė, tikima, kad mirusieji grįžta į namus šiomis dienomis. Taigi tokiam įvykiui yra tinkamai pasiruošiama: namuose, gatvėse, netgi kavinėse yra statomi didžiuliai ir mažesni altorėliai iš gėlių ir žalumynų, pora aukštų augalų iš abiejų pusių, simbolizuojančių esamojo ir dvasinio pasaulio egzistavimą ir jungtį. Ant „altorėlio“ dedami daiktai, primenantys mirusįjį, taip pat dalykai, kuriuos mirusysis mėgo. Cigarečių pakelis, juodos kavos puodelis... Taip pat įvairus maistas, kurį namiškiai tomis dienomis valgo. Tuo metu, kai lietuviams šios dienos – susikaupimo ir liūdesio akimirka, meksikiečiai džiaugiasi galimybe pabūti su amžinybėn išėjusiais giminaičiais ir draugais.

Prie ko nepriprantama
Vienas iš labiausiai erzinančių dalykų, prie kurių nė kiek nepriprantu – meksikiečių nepunktualumas. Vis užsimirštu prie nurodyto draugų susitikimo laiko pridėti mažiausiai pusantros valandos. Taip prieš beveik metus buvo sugadintas lietuviškų cepelinų balius – gerokai pervirusius juos reikėjo semti šaukštu... O frazė „susitiksim rytoj“ reiškia nei daugiau nei mažiau „susitiksim gal šią savaitę, gal kitą – vienu žodžiu, šiom dienom“. Iš darbdavio gavus pranešimą „paskambinsim ketvirtadienį, vėliausiai – penktadienio ryte“ galima ramiai išvažiuoti praleisti savatgalio, nes telefonas garantuotai sučirškės pirmadienio ryte...

Tikrasis Meksikos veidas

Daug kas kaltina mano pasakojimus subjektyvumu. Viskas juose arba tik blogai, arba visiškai blogai.... Taip jau yra – įkritęs į tokią pasiutusią gyvenimo košę su visiškai kitu kultūriniu gyvenimu, papročiais, mažu mažiausiai keistu tau atrodančiu gyvenimo būdu – viską lygini su tuo, prie ko pripratęs, ir viskas, kas neįprasta – rodos nepriimtina. Gal tai apmaudas, kad čia – ne namai, nors ir kaip svetingai besielgtų meksikiečiai, atverdami namų duris ir stulbindami savo vaišingumu.
Apsilankiusieji tik įžymiuosiuose Meksikos kurortuose lietuvaičiai stebisi, kur aš matau tiek skurdo ir negerybių. Viskas vyksta čia – Meksikos širdyje, didžiuliame tautos avilyje, kur pirmi laikraščių puslapiai be jokių sąžinės priekaištų spausdina atviras ir išdidintas smurto aukų nuotraukas, o metro sienos nukabintos nesuskaičiuojamais ieškomų, be žinios dingusių žmonių nuotraukomis. Tai vietos, nematomos vienadieniams turistams, kurie skuba nueiti muziejų-piramidžių-kitų lankytinų miesto vietų takais, ir skuba į žydruosius paplūdimius, kur meksikietiško autentiškumo – nė kvapo...

Kadangi kažkoks varžtelis viduje persisuko ir pradėjau valgyti vietinį maistą (ne viską - bet tik vieną jo rūšį), didžiausiu savaitgalio malonumu tapo barbacoa valgymas gatvėje.

Visų pirma - kaip atrodo tas valgymas.
Panašiai kaip ir tacos vakarais/naktimis: stovi gatvėje vežimaitis, čirška mėsa, šyla tortilijos, šaukštais kabinami padažai. Būriuojasi žmonės - jų kiekis priklauso turbūt nuo parduodamo maisto skanumo ir populiarumo. Barbacoa yra valgoma rytas - jo galima rasti maždaug iki 12-13 valandos.
Skirtingai nei barbekiu, su kuriuo galbūt automatiškai bandoma sutapatinti barbacoa - galima iškart pasakyti, kad jokio panašumo jie neturi, nors pavadinimas skamba maždaug vienodai.

Barbacoa - tai avienos mėsa, supjaustytas stambiais gabalais (su visais kaulais), susukta į bananų lapus ir palikta nakčiai gilioje duobėje, kurioje yra primesta iki raudonumo įkaitusių akmenų. Iki ryto mėsa būna išsitroškinusi, minkštutėlė. Atšaldyti ir vėl atšildyti nerekomenduojama - turbūt nukenčia skonis. Dėl to ji ir yra valgoma iš pat ryto - sotiems meksikietiškiems pusryčiams.
Susidaręs mėsos skystis panaudojamas sriubai - vadinama consome su kirčiu ant e. (Tiesą sakant, nesusigaudžiau dar - kaip iš tos duobės skystis yra išsemiamas gal šis tradicinis metodas naudojamas retais atvejais, o paprasčiausiai mėsa troškinama puode? )

Tai gan riebus (sušalęs pasidengia storu sluoksniu lajaus) skystis, kuris dar pavirinimas su ryžiais ir pupelės/žirnio hibridu - kurio nesu mačiusi Lietuvoje (tai geltonos apvalios pupelės, kurios virinamos perskyla pusiau, bet vistiek lieka kietokos). Kitose vietose skystis vartojamas natūralus - be priedų. Avienos mėsa kapojama dideliu peiliu ir dedama į jau jums pažįstamas tortilijas - kukurūzinius paplotėlius, kurių šiuo atveju yra naudojama du. Paplotėlis su mėsos įdaru sulenkiamas, užbarstoma smulkiai kapotų svogūnų su silantru (prieskoninė žolė, kurios lietuviško atitikmens nerandu), užvarvinama žaliojo arba raudonojo padažo (dažniausiai jie aitroki), užvarvinama žaliosios citrinos, ir valgoma užsrėbiant consome - sultiniu. Valgoma įvairiai - kartais citrina lašinama ir prieskoninės žolės su svogūnais ir padažu dedami tiesiai į sultinį (aš darau pirmuoju nurodytu būdu - taip pirmą kartą paragavau, ir valgau nuolat )

Puodelio sultinio ir kokių 3 barbacoa tacos (liežuvis nesiverčia šio tradicinio patiekalo versti į kokį avienos suktinuką, nors kaip buvusi kalbininkė - turėčiau ) užtenka ne tik kirminą numarinti, bet ir gana sočiai privalgyti
Kaip ir įprastai, visas šitas veiksmas vyksta gatvėje - sėdima, stovima, ir valgoma, žinoma, rankomis (sultinys geriamas iš puodelio arba duodamas plastikinis šaukštelis). Kartais prie tokio vežimėlio ar perkeliamos pavėsinės būriuojasi iki 30 žmonių (ir pora didžiulių benamių šunų aplinkui - privaloma detalė ). Čia įprasta iš pradžių pavalgyti, ir tik paskui sumokėti. Niekas neima pinigų, kol dar rankose turi maisto (nebent nusiperki išsinešimui)

Bet kuriai, važiuojančiai į Meksiką, rekomenduočiau tokius pusryčius, kad pajustumėte meksikietišką dvasią

Keista rašyti tokias odes gatvės maistui, kai dar taip neseniai meksikietiškas - ypač gatvės - maistas nosį suko tolyn, ir niekas jokiais būdais nebūtų man įsiūlęs gatvės maisto dar ir dabar atmintinėse keliautojams (kuriuos kūriau keliaujantiems į šią šalį) yra griežtai prisakyta nevietiniams nevalgyti gatvėse - gresia rimtos ligos Aij, neklausykit - jums parodysiu tokių vietų, kur pirštus apsilaižysite

man pačiai keista, kaip anksčiau mane pykindavo nuo tų kvapų... Tiesa, barbacoa neteko ragauti per visus praėjusius metus, jei būtų kas pasiūlęs - gal anksčiau būčiau jį "atradusi " Bet ne - tuomet dar nemėgau kukurūzinių tortilijų
Taip, tikrai skonis pasikeitė, o galbūt ir pats požiūris - jei visi valgo tacos su keptais žarnokais, kodėl ir man nepabandžius? Tiesa, paskutinį kartą pakliuvo nedakepęs žarnos gabalėlis su visu specifiniu skoniu ir gumos konsistencija (gerai neapkeptas ir nesusmulkintas), ir nusprendžiau, kad tų eksperimentų pakaks grįšiu pie normalios mėsos.. Beje, ir taccos su liežuviais čia populiarus ir priskiriamas brangesniems gatvės patiekalams

TACOS

Kodėl meksikiečiai stori? Nes visur viską valgo..

Štai šitą patiekalą valgėm per Mirusiųjų dieną - draugė paruošė. Sako, miesto Selaja tradicinis patiekalas...
Įpjautas ir įdarytas didžiulis kaktuso lapas, viduje - kiauliena, speciali dešra (čioriso) ir sūris, ir kaktusų nopalė gabalėliai.... niam niam niam, atsidarai ir valgai

O čia - pupelės, be kurių neapsieina joks meksikietiškas stalas... Čia jos troškintos, su mėsa. Kitas patiekalas - kai vienos pupelės su skysčiu būna sutrintos iki vientisos masės.. ten tai brrrr, vaizdas vien tik koks