Kaip tramdot "ožiukus"? 2 dalis

Galvojau mano mažė čia bus viena iš nedaugelio tokia isteryčka . Pas mus prasideda vaikymasis kai reikia rengtis, jau ožius didelius auginam, ji nori , kad viskas būtų pagal ją. Anyta sako, jūs ją mažiau erzinkit, nes labai jau nervuota, bet juk visko nedarysi ko užsimano . Žodžiu, man tai reikia kažkaip semtis kantrybės, nes kitu atveju ir pati žiauriai susinervuoji ir vaikas kartu . Taip, kad visoms stiprybės ir KANTRYBĖS

Sveikos mamytes, gryzom is psichologo, tad pasistengsiu nupasakoti, kaip ir apie ka kalbejo psichologe. Man tai gal ir menka paguoda, bet vistiek parasysiu, spresit jus.
Del ko buna isterijos? Vos tik gimus vaikeliuj, mes teveliai stengiames rupintis juo kaip tik imanoma rupestingiau, jei vos suverkia, mes puolam jam padeti (gal pampersas pilnas, gal gerti ar valgyti jau nori, gal ant ranku ir pan.), tad paaugus vaikeliuj jis ir toliau noretu, kad teveliai sokinetu aplink ji ir tenkintu visas jo uzgaidas, taciau atsiranda kontrole ir draudimai, su tuo jis nenori sutikti, toliau kazko reikalauja, o jei negauna tada puola i isterija, krenta ant zemes, verkia galbut net klykia. Taip jis isreiskia nepasitenkinima. Psichologe grieztai patare nenusileisti, nes jei negalima reiskia negalima. Jokiais budais negalima duoti koki nors daikta (pvz mobilusi), o kita karta jau sakyti kad negalima. Prisipazinsiu kartais as taip elgdavausi su savo dukra (duodavau katik nebezystu), tai buvo mano klaida. Ne vadinasi ne. Pasiulyti kita daikta vietoj to. Bet maniske nesileidzia i tokias derybas. Jei jis uzsispyre butent imti ta daikta ir viskas, tada reikia atimti ir neduoti ir net neaiskinti kodel negalima, nes aiskinimo jis negirdes, o toliau isterikuos. Jei esate namie ir vaikas supykus nukrito ant zemes, palikite ji guleti kol nurims. Jokiais budais nepulkite kelti ir raminti, taip dar labiau susierzina, taip darydavo ir manoji dukra. Jei esate viesoje vietoje, tada situacija daug sunkesne ir sudetingesne, tada mamytems tik apsisarvuoti kantrybe. Jokiais budais nekreipkite demesio i praeinancias bobulytes, kurios jus nores pakritikuoti, tai senstelejusios paziuros. Kartais vaikai protestuoja, viska neigia ir nenori daryti taip kaip tevai praso (eina i priesinga puse, nenori rengtis, nenori eiti, valgyti ar pan.) ir aplamai uzsispiria kaip mazi oziukai, tokiu elgesiu kartais reikalauja dar papildomo demesio (jiems tai puikiai pavyksta), bet to demesio jie gauna per akis, tad vistiek turi buti riba, demesio jiems niekada nebus per daug. Jie turi ismokti pabuti ir vieni kambari, ir teveliams leisti namie atlikti ruosos darbus. Teveliai neturetu visa diena skirti tik jiems, nes tada vaikai reikalaujo daugiau ir daugiau. Praejus savaitei po apsilankymo pas psichologa, pas mus namie situacija gereja, bet reikia laiko, kartais yra tokiu dalyku, kuriu negali suvaldyti ir pakeisti, reikia kantrybes islaukti. Bet psichologe pabaigoje pokalbio pasake, kad kokie nuostabus tevai bebutume, neisvengsim oziuku, isteriju ir kaprizu. Taip elgiasi dauguma vaiku. Sunkiausia situacija yra viesoje vietoje. Tad kantrybes jums ,mamytes. Aiskinti ir kalbeti su vaiku apie tai kas blogai ir kas gerai, tinka tada kai jis nesusierzines. Darzelyje ir su aukletoja kalbejau apie toki elgesi, pasake tik tiek, kad dauguma vaiku taip elgiasi ir nieko cia nepakeisi.

Taip, jus teisi kad vaikas turi tureti ribas taciau daugelis teveliu turi sunkumu su vaikuciais kuriems ribos nebuvo nustatytos ir kai vaikas yra 2 metuku tai padaryti yra sunku. Taigi, jeigu esate patyrus vaiku aukletoja kaip jus patartute tevams ivesti drausme 1.5-3 metu vaikams. Nuo ko pradeti kai vaikui 2 metai, o jis dar vis nekontroliuojamas?

MANO zinute buvo skirta nariui (medau).

Man irgi toks jausmas, kad apie mano pupą visos kalbat Nu man tai jau stogą rauna nuo jos amžinų zyzimų, kaprizų, klykimų ir priešinimųsi VISKAM Ir iš tiesų kartais kai ji taip klykia dėl visokių menkniekių n kartų per dieną, man atrodo, kad kaimynai neapsikentę man kokias nors vaikų teises iškvies Bet žinau, kad tai krizė, reikia ją KAŽKAIP pergyventi... Ir kad jei savo monstriukei nusileisiu, bus iš viso blogai... Bet kitą kartą nebeišmanau nei ką bedaryt, nei kaip su savo emocijomis tuo periodu tvarkytis Man atrodo, kad ji visus kiek įmanoma mano nervų siūlelius tuo metu tampo Aš kaip ir daugelis - į kitą kambarį "ištremiu" išsibliaut, kartais prie savęs glaudžiu, nu visokius žinomus metodus bandau, bet kol kas niekas nepadeda Vis tiek nusiraminus, neužilgo, nepatenkinus kokio nors princesės noro ar įvykiams klostantis ne pagal ją, vėl viskas kartojasi iš naujo Nerandu to kelio į jos širdutę nors abi liūtės esam, turėčiau ją suprast labai... bet... Ir aplamai, perskaičius visų mintis, belieka viena išeitis - LAUKTI ir kentėti (linkint visoms kantrybės ir kad į beprotnamį mūsų neišvežtų)... Bet mūsų pupai, jaučiu, tos krizės viršūnė, kulminacija, matyt yra dabar nes sakau rėkia dėl visko ir beveik nuolat jau kokia antra savaitė Vienintelė paguoda, kad po kulminacijos, kreivė ima leistis žemyn ir baigiasi... nu labai ir labai tikiuosi, kad taip bus...

gebene, man atrodo, kad cia tavo mazyles amzius toks. Matyt, tikrai krizes laikas. Man su maniske irgi sunkiausia buvo taip mazdaug nuo dvieju, iki dvieju su puse metu. Galedavo uzisterikuoti bet kur. Buvo laikas, kai abiems su vyru nesinoredavo jos vestis kartu i parduotuve, nes budavo abiems geda paskui. Kaip siandien prisimenu, kai vienakart parduotuveje uzsimane tokio kaulo, skirto sunims kramtyti Nupirkit jai ir viskas. Parkrito ant zemes ir klykia. Tai abu su vyru neturejom kur akiu det. Kai truputi apsiramino, ciuozem lauk is tos parduotuves Ir tokiu situaciju buvo daug.
O dabar visai kitas vaikas. Visada susitariam, pasikalbam, issiaiskinam. Vos ne kaip su suaugusiu zmogum. Uzaugo, pasikeite

oho kiek jūsų čia nemažai o aš maniau kad aš viena nekokia mama kad su savo atžala nesusitvarkau. Nu ką bandysiu pasiklausyti jūsų patarimų ir gal bendromis jėgomis sutramdysim savo mažuosius monstriukus

Kaip aš tikiuosi, kad ir maniškė pasikeis kai sueis du su puse... ir laukti liko nebedaug Šiandien va ryte ir vėl su kaprizais į darželį kėlėmės Reikia rengtis, o ji vėl zyzia ir jau rėkt balsu pradėjo - tai aš jai ir sakau: gerai, eik aa pupa, eik miegoti, o mes su broliu va rengiamės ir išeinam jau į darželį Na ir ką: suveikė Greit ir nuotaika panelytei pasitaisė ir apsirengėm ir be kaprizų išėjom (visai kaip senais gerais laikais kai dar gerutė buvo, iki krizės taip sakant).

nu va šaunu kai jau randat būdų spręsti problemoms o aš vis dar nesugebu rasti

Na nepergyvenk, surasi vis tiek

Cia dar aisku ir nuo vaiko priklauso. Vieniems anksciau tos "krizes" praeina, o kitiems, manau, veliau. Bet pas mus tai kazkaip staigiai viskas pasikeite. Praejo tos isterijos. O anksciau buvo kelis kartus namuose iki melynumo uzsiklykusi. Prisimenu, sedziu ant gindu, salia pamelynavusio nuo klykimo vaiko, ir zliumbiu. Ka daryti nezinau. Visokie raminimai ar kalbinimai - kaip zirniai i siena. Oi, sunku buvo

Aga, buvo ir mane privedusi iki ašarų Na taip, kaip vaikas, taip ir skirtingai viskas... Na tikiuosi ir laukiu Nors ir pas mus kažkaip tas pikas kai buvo, tai va dabar, šią savaitę, kažkaip vis geryn ir geryn (tfu tfu tfu... kad neprisišnekėčiau ).