QUOTE(ragnez @ 2011 07 13, 16:14)
na, iseina taip, kad pats klausimas "ar reikia pagalbos?" is tikruju reiskia "matau, kad tu pati nesusitvarkysi, todel noriu tau padeti". vaikas, aisku, to nesuvokia, bet instinktyviai reaguoja i isikisima.
Čia, žinokite, sunkus reikalas yra apskritai - jei aš išvis nieko neklausiu, tada dar blogiau būna. Užtat apsidraudimui paklausiu, ar reikia jai pagalbos. Žodžiu, ir taip blogai, ir taip negerai.
QUOTE(Keli Mutu @ 2011 07 14, 10:26)
Bet jūs nesusiklaidinkit - įvardinti emocijas ir jas atpažinti galima mokyti vaikus jau nuo vienerių metų (o gal net ir nuo kūdykystės kiti pasakytų). Aš tą pradėjau daryti, kai mano vaikui buvo 1 metai. 1,5 metukų jis jau sugebėdavo įvardinti savo ir kitų emocijas - sakydavo aš piktas ir aš liūdnas, dažnai man pasakydavo tu pikta. Paskui pamažu žodynas ir atpažinimas plėtėsi - atsirado man linksma, man gera, tu gera dabar?, aš pavargęs, man silpna ir t.t.t. Svarbiausias dalykas - išmokius atpažinti tiek teigiamas tiek neigiamas emocijs - neparodyti, kad už neigiamas emocijas yra smerkiamas ir atstumiamas.
Žinoma, kad mokinam įvardinti ir atpažinti emocija, kaip gi kitaip Ir mūsų mergaitė vieną jau pati įvardina - sako "Aš piktas" (su giminėmis truputį sunku kol kas dar ). Arba sako "Mama, nepyksi?". Nežinau, kodėl būtent piktumas jai taip įstrigęs yra, nes namie jo tikrai nesureikšminame. Gal darželyje dažnai girdi? O gal jai iš knygelių skaitymo tas žodis įstrigęs yra, nes jei jau kokiame paveikslėlyje pamato vilką, tai visada storu ir "baisiu" balsu sako "Piiiiiktas vilkas!" .