Kaip tramdot "ožiukus"? 2 dalis

normalu, sveikas vaikas
jei dvimetis butu visada paklusnus - susirupinciau del jo raidos


isivaizduojame. visi vaikai ir visos mamos per tai perejo.
nemanyk, kad tu - isimtis.


vaikas auga, keiciasi ir jo dienotvarke. gal jam jau maziau reikia miego, gal reikia kai kuriu pakeitimu, pvz., kitu laiku eiti gulti pietu, kad tarp dienos miego ir nakties miego butu pakankamai laiko.


siuo etapu vaiko elgesi lemia daugiau jo raidos etapas, o ne tevu auklejimas. tevams belieka ismokti nepriimti sitos "kovos uz zmogaus laisve" asmeniskai.


pries veja nepapusi
krizes nereikia iveikti, ja reikia isgyventi.

kad butu lengviau, galima:
1. suteikti vaikui kuo daugiau galimybiu demonstruoti savarankiskuma
2. leisti vaikui kuo dazniau rinktis (net jei pasirinkima tektu dirbtinai sukurti - "gersi puse stiklines sulciu, ar visa stikline?"
3. nepriimti vaiko maisto asmeniskai, nesistengti vaiko sutramdyti, drausminti ar bausti. vaiko isterijas, pykcio priepuolius, nemotyvuota priesgyniavima reikia tiesiog atlaikyti, isbuti kartu su vaiku.
4. zinant vaiko poreiki priesgyniauti, galima pagudrauti - pvz., sakyti viska atvirksciai ("dabar nesiausime batu ir neisime i lauka", "dabar nevalgysime sriubos" ir pan.)
5. suvokti, kad sitas etapas butinas ir laikinas - ir issaugoti humoro jausma

paprastai mes ozkytei leidziam pabut vienai, issiverkt, nusiramint ir tada jau ramiai aiskinames kodel taip daryti negalima

tai tinka tik tuo atveju, jei mergaite PATI nusprendzia buti viena, kuo as labai abejoju...

Gal galite plačiau tai pakomentuoti?

mes kalbam apie mergaite, kuriai pagal profili yra 15 menesiu (parasyta gimimo data 2010 m. balandis). tokio amziaus vaikai daznai dar net nesuvokia saves, kaip atskiro asmens, mamos buvimas salia yra saugumo garantija - ju atsiskyrimo nuo mamos procesas tik prasideda. kokia pamoka toks vaikas gali ismokti, jei yra paliekamas vienas, kai jam yra negera (liudna, pikta, baisu ir tt.)?

o gi tai, kad supykusi, issigandusi, nusiminusi, isdrysusi papriestarauti mergaite mamai yra nereikalinga, atstumiama - tai yra vaikas ima elgtis "gerai", nes bijo buti atstumtas.

uzuot ismokusi atpazinti, ivardyti, isgyventi, suvaldyti visus jausmus, suvokti ju priezastis, dukryte ismoks siu jausmu bijoti, juos slopinti, vengti - nes pykti yra blogai, nes mamai reikalinga tik "gera mergaite".

beje, tokiu pavyzdziu, kai vaikai yra jau ismoke sia pamoka (dveju-treju metu mergaite is kito kambario ateina su zodziais "as gera"), yra ne vienas ir ne du siame forume. liudna, kad tevai, manydami, kad daro gera, padaro meskos paslauga. "gero elgesio" modeli idiegus kartu su atstumimo baime, zmogus lieka su giliu vidiniu konfliktu: kasdienybeje nuolat pasitaiko situaciju, kai isgyvenamas pyktis, liudesys, nusivylimas, skausmas, taciau is vaikystes patirties lieka baime, kad supykusios taves nemyles... nepykti negali - ir supykti negali...


be to, sitas modelis itvirtinamas pokalbiais "po to". 15 menesiu vaikui kalba nera labai svarbi, jis pats kalbeti dar nemoka, daugelio zodziu tiesiog nesupranta. daug svarbiau - kontaktas su mama, neverbalinis bendravimas (balso intonacija, veido isaiska, gestai): as pykstu - mama mane atstumia, as "gera" - mama su manim kalbasi...


idomi knyga sia tema Alice Miller "Gabaus vaiko drama".


ir visa tai atmetus paprasta fakta, kad vos pradejusi vaikscioti vaika palikti be prieziuros (ypac, kai jis igyvena stiprias emocijas) yra tiesiog elementariai nesaugu.




vyresnis vaikas, kuris jau yra pramokes pazinti ir valdyti savo jausmus, gali pats pasirinkti pasitraukti is konflikto, kai yra smarkiai supykes. bet tai turi buti vaiko sprendimas. tarkim, as su savo bernais pasikalbu, kad pyktis turi labai daug energijos - ir geriau jau iseiti i kita kambari, negu is pykcio uzgauti broli.

Tiesiog puikus paaiškinimas

ragnez, ačiū už išsamų komentarą


Kokio amžiaus vaikas jau yra vyresnis vaikas, gebantis bent dalinai pažinti ir valdyti jausmus? Aš puikiai suprantu, kad tai yra individualu, tačiau gal yra kokios bendros gairės?
Šiuo metu name turime mažą fiziniais duomenimis, bet oooiiiii, kokią didelę savo emocijom ir savojo ego išreiškimu mergaičiukę, kurios savarankiškumas dažnai perauga į kaprizus ir ožiukus. Suprantu, kad tai neišvengiama, nes ji paprasčiausiai ne visada sugeba pasirinkti (o už ją to padaryti neleidžia) ir pan., tada pyksta ir kaprizinasi (frustracija vaiką apima ). Tokiu metu su ja susikalbėti nelabai įmanoma būna, ji neklauso jokių paaiškinimų, viena pabūti (savo noru) irgi nenori, eina iš paskos ir neigiamais būdais reikalauja dėmesio.
Tai vat ir galvoju, kaip tokiais atvejais elgtis.

Va, kokį straipsnį radau http://www.mamoszurn...i...49&Itemid=0

labai simpatiskas straipsnis


na, "vyresni vaikai" man - mano pradinukai
nors jau ir keturmetis jau sugeba pasikalbeti apie jausmus - jam tam tikra prasme lengviau, nes gali mokytis ir is vyresniuju broliu pavyzdzio.


kai ji ka nors daro - nesiulykit pagalbos, jei nepraso. net jeigu ir pyksta, kad nesiseka.

pasirinkimus galima sukurti is oro (suvokiant, kad jokio pasirinkimo is tiesu net ir nera). klasikinis pavyzdys - tau pripilti pilna stikline vandens, ar puse?

kai pyksta - tikrai nepasikalbesi ir nepasiaiskinsi. reikia tiesiog buti salia, kol audra praeis. labai svarbu suvokti, kad tas pyktis - neskirtas tevas paerzinti. vaikui tikrai nuosirdziai sunku - o kai kam nors tikrai sunku, norime jam padeti, uzjauciame, palaikome. na, tiesiog tenka atidirbti emociju sugertuku...

Oi, čia irgi sunkus atvejis - jau žinau, kad negalima padėti. Bet pagalbą vis tik pasiūlau. Teisingiau ne pasiūlau ("Leisk, padėsiu"), o tiesiog paklausiu: "Ar reikia padėti?". Aišku, nereikia. O po minutės ašarų krūva, kodėl nepadedu
Tikras menas išlikti ramiai ir būti sugertuku šiuo metu

Vadinasi, maniškei dar laaaabai toli iki "vyresnio vaiko", tuo pačiu iki emocijų suvokimo, įvardinimo ir (dalinio)suvaldymo.

na, iseina taip, kad pats klausimas "ar reikia pagalbos?" is tikruju reiskia "matau, kad tu pati nesusitvarkysi, todel noriu tau padeti". vaikas, aisku, to nesuvokia, bet instinktyviai reaguoja i isikisima.

o paprasciausia - is viso nieko nedaryti ir nesakyti, kol nepaprasys pati. galbut kai kurias pasikartojancias situacijas galima iszaisti - tiesiog pasiulyti zaidima, kuris padetu ismokti tai, kas kol kas nesiseka. pvz., jei problema savarankiskas rengimasis - aprengti/nurengti lelyte; apauti jai kojines; susegioti sagutes; atpazinti, kur rubeliu priekis/nugara - lyg tarp kitko suteikiant naudingos informacijos, kuria ji galetu panaudoti pati rengdamasi.


o taip, tikrai

Bet jūs nesusiklaidinkit - įvardinti emocijas ir jas atpažinti galima mokyti vaikus jau nuo vienerių metų (o gal net ir nuo kūdykystės kiti pasakytų). Aš tą pradėjau daryti, kai mano vaikui buvo 1 metai. 1,5 metukų jis jau sugebėdavo įvardinti savo ir kitų emocijas - sakydavo „aš piktas“ ir „aš liūdnas“, dažnai man pasakydavo „tu pikta“. Paskui pamažu žodynas ir atpažinimas plėtėsi - atsirado man linksma, man gera, tu gera dabar?, aš pavargęs, man silpna ir t.t.t. Svarbiausias dalykas - išmokius atpažinti tiek teigiamas tiek neigiamas emocijs - neparodyti, kad už neigiamas emocijas yra smerkiamas ir atstumiamas.

Esmė - juos reikia to mokyti, patys jie tai labai sunkiai suvokia daug vėliau. Jei lauksite kol jie patys tai išmoks iš kitų - praleisite daug vertingo laiko veltui.

Ir netgi galima nuo tam tikro amžiaus siūlyti ar leisti nusiraminti pačiam, bet irgi svarbiausias dalykas yra - nepadaryti to taip, kad tai pasirodytų kaip atstūmimas, bausmė ir pasmerkimas. Koks tas amžius - individualus. Bet tai turi būti tada, kai jau vaikas yra pakankamai atsiskyręs nuo mamos ta prasme, kad jau nebelaiko jos ir savęs viena. Orientacinis amžius - 3 metai, bet tai tik orientacinė gairė.

Todėl kai rašoma, kad ketverių metų mergaitė ateina iš kito kambario ir sako „aš jau gera“ - galbūt tai nieko blogo, priklausomai nuo situacijos, kaip į tai atreaguoja jos tėvai ir kiti aplinkiniai. Priklausomai kaip visa situacija klostosi, kaip ji atrado šį nusiraminimo būdą ir t.t.

Pvz. kai vaikas sako „aš jau nusiraminau - jau geras“, galima jam atsakyti - tu visada esi geras, ir kai verki ar pyksti - tu nesi blogas, tu esi pats geriausas mano vaikas visame pasaulyje ir aš tave myliu labiausiai už viską. Visi žmonės kartais pyksta ar verkia, kai jiems kas nors nesiseka. Ir vaikai taip daro, bet dėl to jie nėra blogi. Ir aš tave suprantu, kad kai tu verki - tau labai skauda širdį“. Ar kažką panašaus, kad parodyti - jog ta isterijos valandėlė - ji neįtakoja nei jūsų meilės, nei santykių.

Tiesa dar pridursiu - kad labai svarbu ir savo veiksmus ir gyvenimą padaryti tokį, kad jis ir atitiktų žodžius „aš tave myliu“ Kad tai nebūtų tik žodžiai, o gyvenimas liudytų kai ką kitką.