Kaip tramdot "ožiukus"? 2 dalis

Kaip cia nesinervinsi, kai tik moralizuoti ir mokate, o ne vieno naudingo patarimo is Jusu nesulauksi

oi kokia pikta
cia ne moralai manau o pasidalijimas patirtimi

Teeeip, as pikta, ir nera cia ko akiu sprogdinti dziaukites, kad tik virtualioje erdveje susitinkam
Heart moka tik "mampalaikes" kalti prie kryziaus

pilnai sutinku

[quote=Korsikiete,2008 08 21, 10:22]
Pasirenka kokį žaisliuką iš turimu, kokį labai mėgsta, arba naują nuperki, kad būtų pagalbininkas kovoje su ožiais Na ir kai pradeda ožiuotis, mano pirmas klausimas, o kur draugas, kuris padeda ožiukus išvaryti, dėmesys nusikreipia pradeda iešoti draugo. Arba sako aš pati juos šiandien išvarysiu Ir man aiškina, kad buvo ožiukas atbėgęs, bet ji jo neįsileido Taigi ji taip mokosi kontroliuoti savo nuotaikas Kartais, ir draugo reikia, nes pačiai su savimi susitvarkyti būna sunkoka
[/quote]
gražu bet kiek vaikučiui metu nes aš su savaja nelabai susikalbu kai ja užpuola ožiukai rėkia net iki pamėlynavimo ir joks danties užkalbėjimas nepadeda bet paskutiniu metu pradėjau pastebėti kad ją tuo momentu paėmus ant rankų ir supant viskas lyg ir praeina bet bijau kad tai nepasidarytų dar viena problema o jei kada nebus kaip paimti ant rankų tai bus dar viena priežastis ožiuotis

[quote=Heart,2008 08 21, 13:20]
Įdomios mintys, bet ką jūs darote, ar darysite (kai ateis toks laikas), kada prasidės ožiai?
[/quote]
Nepateiksiu universalaus recepto, nes kiekvienas vaikas ir kiekviena situacija reikalauja atskiro sprendimo.
Ką dažniausiai darau:
1. Užbėgimas situacijai už akių. Pažįstu savo vaiką, todėl dažnai galiu nuspėti, kada jam užeis poreikis "išsikrauti". Todėl vengiu su juo ilgai sukinėtis parduotuvėje, nepalieku vieno su mažai pažįstamais žmonėmis, eidama į svečius ar dar kur nors nešuosi jam "veiklos". Kai paaugs, bandysiu iš anksto tartis, ieškoti kompromisų.
2. Nukreipimas dėmesio kitur. Stengiuosi nunešti jį toliau nuo pagundos ir sudominti kita veikla.
3. Ignoravimas. Tegul rėkia, draskosi, krenta ant grindų (beje, jis tai darė tik vieną kartą, ir, kadangi nesulaukė absoliučiai jokios reakcijos, daugiau nebedaro). Kuo daugiau dėmesio "publika" kreips į vaiko "spektaklį" duo daugiau "šou elementų" jis parodys. Aš dažniausiai tokiu atveju užsiimu savais darbais ir dar padainuoju dainelę "ožiukas aš ožiukas, esuuuu visai mažiukas..." Veiksminga beveik visais atvejais.
4. nuolatinis įsiklausymas į vaiko emocinius poreikius. Vaikas turi jaustis saugus. O su isterike, kantrybės ir pedagoginio takto stokojančia mama jis toks niekada nesijaus Maža to - labai greitai iš jos perims šias savybes. Todėl mamos privalo tvardytis. Jeigu tai per sunku, galima kreiptis ir į psichologą ar šiaip valerijonų pagerti. Būtina spręsti ir šeimynines santykių su vyru problemas. Vaikai gudrūs - prepranta tokius subtilius santykių niuansus, kurių mes patys net nepastebime.
Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl universalių patarimų čia negali būti.
[/quote]
nu kaip gražiai skamba norėčiau visą tai realybėje pamatyti, tik su mano vaiku

[quote=Heart,2008 08 21, 19:24]
Labai blogai, jeigu mamai reikia tokių kursų. Bet kokiu atveju patarčiau juos susiorganizuoti pačiai. Ir nesinervinkite taip, nesveika
[/quote]
nu gera pasakyti susiorganizuok, nes kai sueina pyktis ir savęs nevaldai pats jau esi bejėgis kaip ir tas vaikas

akis sproginu nes niestukes buna gerio skleidejos siaip nes nesiojasi stebukla savyje, o cia kazkaip pykcio pilna mayte
Papildyta:
Jura_j prasau jums ir jusu pilvelio gyventojui po balioniuka, nebukit pikti geriau daaaug sypsokites

Na krizė ožių mus ištiko 2,5 ir tuo atveju, jeigu rimtos priežasties veksmams (pvz. užsigavus, sirguliuoja, pavargus) nėra - pradėjau ignoruoti, tai padėdavo, bet ne visada. Tada pasitariau su drauge, kaip jau esu minėjusi, ir ji patarė, kai vaikas nesiožiuoja pasiūlyti jam susirasti draugą, na ir tt... Taigi jau pusmetukas su ožiukais tariamės daug geriau, o pabėga jie daug greičiau O kartais ir neatbėga...
Tiesa, aš nuo pat pradžiu, kai prasidėjo ožiai sakydavau, kad ožiuko nemyliu ir jo ant rankų neimsiu ir neguosiu. Ir išeidavau iš kambario, dažnai atbėgdavo iš paskos ir vėl prieš nosį krisdavo ant žemės Na juk žinote nervų karai

O Heart noriu pasakyti, kai vaikui prasidės 2 metų krizė (gali ji prasidėt ir kaip maniškiai 2,5), tada pakalbėsime ir apie tikrus ožius ir jūsų kantrybę...
Iki tol aš taip pat galėjau pasigirti plienine kantrybe, taktų ir pan.

o ar vaikutis visada viską supranta nes aš kartais pastebiu kad Smiltė nelabai supranta ką aš sakau o gal tik man taip atrodo , nes manoji labai mažai kalba tai dar mudvi nesusikalbam tai ir neįsivaizduoju kaip tą draugą imonutuoti ir kaip tuos ožiukus išgrūsti

maniškė jau neblogai kalbėjo, kai ožiuotis pradėjo, o suprasti manau, kad viską supranta, nors ir nekalba, juk vaikai tėvais manipuliuoja beveik nuo gimimo

Pirmiausia, išmokite taip nesijaudinti dėl ožių, t.y. neraudonuoti, nestresuoti, visokiais būdais raminti, nes vaikas mato, jog jus tai veikia.
Antra, išnešti iš parduotuvės ir nuraminti, bet ne todėl, kad gėda prieš kitus, o kad nusiramintų vaikas.
Mums geriausiai padeda, kai tiesiog paimu ant rankų (tiesiog nekreipiu dėmesio į spardymąsi, raitymąsi ir rėkimą) ir nunešu į kitą vietą, galbūt kažkuo atkreipiu dėmesį, jeigu reikia. Jeigu mušasi, kandžiojasi, t.y. daro tai, nuo ko skauda, kaip tik atsitraukiu, kad to nebedarytų. Aišku, supyksta, bet ir nurimsta greit. Galima pasiūlyti pyktį išlieti į kokį pliušinį žaislą ar pagalvę.

tai va tame ir problema kad mudvi nesusikalbam kai ji nieko netasako man atrodo kad nesupranta

Tai tegul ji nekalba, pati juk situacija matai: kada ji pradeda ožiuotis (turi tam pagrindo ar ne); jei ji tavo dėmesio taip reikalauja, tai sakyk, kad tegul nusiramina, o tada tu ją pamilėsi, nes jos ožiukai labai jau pikti ir tave gąsdina, arba, kad tu labai myli Smiltytę, o va ožiukų - ne... Tai lyg koks žaidimas... O ji nors kiek nors kalba?