QUOTE(Meina @ 2008 07 15, 22:08)
Visi vaikai ir tėvai pereina per didesnius ar mažesnius ožiukus
Mes irgi turim ožiukų, bet dabar stengiamės kuo mažiau kreipti dėmesį arba sudominti vaiką kažkuo kitu, taip greičiau pamiršta dėl ko susinervino
sunkiausia, kai reikia kažkur ruoštis, laikas spaudžia, o aš pvz vaikausi jį po visus kambarius, kad aprengčiau
Ir mes taip mąstom ir elgiamės. Ir tikrai, sunkiausia, kai reikia kažkur skubėti... O kol nereikia - tegu ožiuojas.
QUOTE(Meina @ 2008 07 16, 10:58)
o nebus vėliau taip, kad gudraut pradės vaikas
suplausiu indus, jei leisi prie kompiuterio sėdėti aš čia šiaip mąstau... manau, kad vaikas turi suprasti, kad turi klausyti ir padaryti kai kuriuos darbus be jokio atlygio. Nors realiai, matyt, sunku tai įgyvendinti
Vėlgi pritariu. Vaikai tokius dalykus greitai pasigauna. Greitai vienos pasakėlės ar vieno saldainiuko už paprašymą/paliepimą nebeužteks - ką tada daryt? Yra dalykų, kuriuos reikia vykdyti besąlygiškai, nes tokia yra tvarka namie / tai gali kažkam pakenkti / toks yra vaiko režimas / ir t.t. ir pan. Mano nuomone, geriau tuos pamaloninimus suteikti šiaip sau: tu šiandien buvai toks geras, visai nebuvo ožiukų, tad šįvakar paskaitysiu tau ne vieną, o dvi pasakas. Arba šiaip pagirti, kai vaikas kažką gero padaro. Arba nepadaro ko nors blogo, nors galėjo padaryt.
QUOTE(olivija1981 @ 2008 07 16, 11:35)
Ypac geda kai pradeda oziuotis viesoje vietoje, ir padaryti nieko negali, nei sauksi, nei reksi, nu tada sakes!
Be reikalo gėda. Tai yra viena didžiausių auklėjimo problemų - kuomet namie ir viešoje vietoje auklėjama skirtingai. Vaikai tai greitai pajunta ir ilgainiui viešoje vietoje ožių pradeda daugėt. Nes žino, kad tėvams gėda ir jie neišdrįs jų bausti.
Na, ant žemės tikrai nesiruošiu kristi, kaip pavyzdys.
Bet sudrausminti, pralaukti, kol ožiai praeis, atsisėsti šalia ir savo glėby sutramdyti (čia tas time-out metodas mažiems vaikams, kurie dar nesupranta, kad reikia pasėdėti vienoj vietoj ir nusiraminti) ar - galų gale - tiesiog išeiti iš incidento vietos (pvz. parduotuvės) - laisvai.
Pas mane kažkaip visada vienoj smegenų vietoj yra palikta tikimybė, kad kažkuriuo momentų gali išlįsti ožys, tad iš dalies esu tam pasiruošusi moraliai ir materialiai (pasiimu kokių krekerių, gerti, žaislą). Bet niekada nepapirkinėju vaikų. Ypač, jei jie to pradeda reikalauti ožiais. Aš, matyt, kažkokia geležinė - man kuo didesnis ožys, tuo mažiau aš į jį reaguoju. O neretai, dar ir šypsena veide atsiranda.