Lavinamieji žaidimai

Reiks išbandyti

Zaidimelis 18-24 men. vaikiukams vonioje.

Saltuko smagumelis

Pririnkite visokiu dydziu ir formu plastikiniu indeliu, pripilkite i juos vandens ir uzsaldykite. Kai mazylis maudysis - sumeskite ledukus jam i vonia. Maziukas tures galimybe susipazinti su siais reiskiniais: salta, slidu, tirpsta. Parodykite ka tai reiskia, kuo daugiau apie tai papasakokite!

Perspejimas: Stebekite vandens temperatura - butinai pasildykite, kad vaikutis nesusaltu!

Radau tokią seną knygelę, joje kiekvienam mėnesiui atskirai yra trumpos pasakėlės, eilėraštukai, žaidimai, mankštelės, darbeliai.. Kaip pavyzdį įdedu Balandžio mėn., jei kam bus įdomu - nuskenuosiu ir daugiau.


Balandis

PASAKA apie kiškius, kaip jie važiavo margučių dažyti.

Miške, ant upės kranto gyveno penkios kiškių šeimos. Ne visos viename urve, bet kiekviena savame. Kiekviename urve gyveno tėtis, mama ir keli kiškučiai.
Kai sniegas miške ir laukuose sutirpo, atbėgo kiškiai į miško aikštelę pasitarti.
— Uuu! — šaukia vieni.
— Uuu! — šaukia kiti.
— Kalbėkit po vieną! — pasakė seniausias
kiškis Žilius, visų kiškių vadas. — Kas nori
kalbėt, tepastato stačiai ausis!
Tuoj ir atsistojo šimtas ausų.
— Striukis pradės kalbėt!
— Ziliau, sakei man surast laivą, aš sura
dau. Galim eit ir plaukti į kitą upės krantą.
— Ir aš radau laivą! — sušuko antras kiš
kis Žvairakis.
— Gerai, plauksim į darbą. Nėra laiko kal
bėtis, kas norėjo ko paklausti, galės po darbo
užeit į mano urvą. O dabar Striukis ir Žvairakis
bėgs pirmi ir paruoš savo laivus.
— Uuuu! — sušuko abu kiškiai ir nubėgo
paruošt laivų.
Ant kranto tupėjo dvi antys. Abi baltos,
riestomis uodegomis, raudonais plačiais snapais ir raudonomis kojomis. Prašo ančių kiškutis:
— Pervežkit mane į kitą krantą. Aš noriu
parodyt visiems kiškiams, koks geras mano
laivas.
— Gerai, — sako antys, — lipk į laivą.
Abi suplaukė greta viena antros, Striukis
ant vienos anties nugaros atsistojo pirmutinėmis kojomis, ant antros užpakalinėmis ir plaukia.
Jau ir kiškiai atėjo. Pamatė Striukį.
— Puikus laivas! — sako Žilius.
— Puikus laivas! — sako visi kiškiai.
Staiga, pliumpt!
— Gelbėkit! — šaukia mūsų Striukis.
Na, kas atsitiko?
Ogi, viena antis pamatė varlę savo pusėje, kita — savo. Abi pasuko varlių gaudyt, ir Striukis įkrito į upę.
— Gelbėkit! — šaukia vargšas Striukis.
Netoliese, krūmuose Žvairakis buvo paslėpęs savo laivelį, tikrą — su irklais. Šoko į jį, prisiyrė prie Striukio ir ištraukė už ausų iš vandens.
— Pavojinga plaukt Striukio laivu, — pa
sakė vadas. — Plauksim Žvairakio laivu.
Ir taip perplaukė kiškiai į kitą upės krantą Žvairakio laivu. Čia buvo daug išpurusių kelmų. Kiškiai prinešė į juos vandens, užmaišė dažus, iškasė iš samanų paslėptus kiaušinius ir ėmė dažyti.

Eilėraštis. Velykos atėjo.

Pirmas vaikas:
Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Balandis sušuko: „Velykos atėjo!"
Ir dažo margai kiaušinius.

Antras vaikas:
Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Prie tako žibutė
Meili pražydėjo
Ir džiugina jaunus, senus.

Trečias vaikas:
Klanais ir klaneliais
Vanduo nupliuškėjo.
Balandis sušuko:
„Velykos atėjo!"
Velykos, Velykos pas mus!
(Iš Vytės Nemunėlio „Drugelių")

II. MANKŠTA.
1. Kambary apžiūrimi visi daiktai;
kiekvieną daiktą pavadinti vardu.
2. Mama pasako vardą kurio nors vieno
daikto, vaikai prie jo bėga. Pav., stalas —
vaikai bėga prie jo.
3. Eiti milžino žingsniu.
4. Greit atsisėsti, atsigulti, atsistoti,
atsiklaupti, ant pilvo atsigult, ant nugaros ir 1.1.
5. Nupiešt kreida ant grindų liniją.
Eiti, statant kojas tik ant linijos.
6. Pastatyt taburetę. Tegu vaikas
perlipa, visai tyliai užlipa, tyliai nušoka.
7. Vaikai laksto, vienas vaikas juos
gaudo. Mama skaičiuoja pamažu iki dešimties.
Kol mama skaičiuoja, gaudytojas stengiasi kiek
vienam nuo jo bėgančiam vaikui suduoti. Kas
liks nepagautas?
8. Tyliai prieiti. Vaikai sėdi ant grindų ratu.
Vienas vidury. Jis užsimerkia. Mama
kuriam nors vaikui parodo eiti. Šis turi tyliai
atsistot ir tyliai, be jokio šlamėjimo prieit prie
užsimerkusio. Užsimerkęs, išgirdąs mažiausį
šlamėjimą, parodo ranka, iš kurios pusės jis
girdi šlamesį. Tada einąs turi grįžt į savo vie
tą. Mama parodo eit kitam vaikui. Ka"s laimin
gai prieina iki vidurio ir paliečia užsimerkusį,
tas pats sėda į vidurį spėlioti.
III. ŽAIDIMAI.
1. Dažai. Vienas žaidėjas išrenkamas pirkėju (berniukas) Jonu, antras — pirkėja Onute (mergaitė), trečias — šeimininku, likusieji vaikai yra dažai. Pirkėjai nueina į šalį, o šeimininkas paskiria kiekvienam žaidėjui kokią nors spalvą. Žaidėjai stovi ratu aplink šeimininką.
Tada pirkėja Onutė įeina į ratelį ir sako:
— Tuk, tuk!
Šeimininkas:
— Kas ten?
— Onutė!
— Ko atėjai?
— Dažų.
— Kokių?
Onutė sako, pav.:
— Baltų.
Jei žaidėjų tarpe yra tokios spalvos dažų, tai šeimininkas sako:
— Jis čia, ieškok!
Onutė parodo kurį nors. Jei įspėja, tai įvardytasis bėga, Onutė veja. Jei pagauna, bėgančiam dar negrįžus į savo vietą, tai pagautasis pereina jos pusėn. Jei neįspėja ar nepagauna, tai Onutė išeina. Išeina ir tada, jei paprašo dažų, kokių ratelyje nėra. Šeimininkas tada atsako:
— Tokių nėra.
Paskui įeina į ratą Jonas. Jis sako:
— Tuk, tuk!
Šeimininkas:
— Kas ten?
— Jonas ponas — kapitonas.
— Ko atėjai?
— Dažų!
— Kokių?
— Raudonų!
Po to daro viską, kaip ir Onutė darė. Laimėtąjį nuveda pas save.
Po to vėl eina Onutė, Jonas ir t. t., ligi atspėja visus dažus. Kas daugiau nupirks, Jonas ar Onutė?

2. Kiškių gaudymas. Visi žaidėjai — kiškiai, vienas — Margis. Kiškiai sueina į dvarą, kuris yra apkaišytas šakutėmis ar lazdelėmis. Margis, stovėdamas už dvaro, sako:
— Kiški-tiški, bėk iš dvaro! Kas paliks, tas
bus jau mano!
Visi kiškiai bėga iš dvaro, Margis juos gaudo. Pagautas dvaro ribose lieka Margiu, o Margis kiškiu.

I. PASAKA apie kiškius, kaip jie dažė kiaušinius.

Mažo miško medžiai nusagstyti mažais šviesiais lašeliais. Saulė švietė, lašeliai spindėjo. Iš tamsaus debesio nukrito jie.
„Ū-ū-ū-ūL" — sušuko kažkas taip garsiai, kad visi medžiai sudrebėjo. Viens greičiau už kitą ėmė krist šviesūs lašeliai. ,,Triokš, traks", — lūžo sausos šakos, lyg milžinas koks žengtų. Pasišiaušė žvirbliai. Pražiojo snapelius ir jau norėjo rėkt. Gi žiūri: dvi stačios ausys už kadugių krūmo linguoja.
,,Cir... čirr! Kas gi čia yr'?" — supykęs čirškė senas žvirblis, — „Pats bailys, o kitus gąsdina. Ponas Kiškaiti, nesmarkauk. Nebijom ir nebėgsim".
„Kai tik sužydi žibutės, tuoj tie kiškiai ir triukšmauti pradeda", — pridėjo plačiašakė eglė.
,,Š, š, š, šaunūs piliečiai!, — tyliai sušneko pušis, — žiūrėkit, kas ten ant kelmo prie berželio?!"
,,U-ū-ū!" — pasigirdo ir vėl. Ponas Kiškai-
tis atsistojęs ant paskutiniųjų kojų, pakėlęs j medžius galvą, trimitavo. Drebėjo šakos, krito lašeliai. O maži ilgaausiai gaudė juos į didelius molio indelius.
„Žiūrėkit, koks gudrumas!" — čirškė žvirblis.
„Vaikai, neškit čia lašelius!", — šaukė kiš-kienė. Raudona skarelė puošė jos galvą. Už-siraičiusi rankoves, užsirišusi melsvą prijuostę, maišė kažką medžio drevėje. ,,Uodeguti, — toks buvo vyriausio sūnaus vardas, — paduok man kiaušinius nuo kelmo!".
Strakt! — Kad šoks Uodegutis! Mama net išsigando. Su kiaušiniais juk reikia atsargiai elgtis! Štai, pilni indeliai lašelių. Vos panešė kiškiukai. Kiškienė pribėrė kažkokių, miltelių ir ėmė maišyt baltąja beržo šakele. Uodegutis įmetė kiaušinius.
„Hm!.." — nusiminė berželis. Ir pasviro jo šakos su geltonais, puriais pumpurėliais. Žvilgterėjo į indelius ir susiūbavo šakomis. ,,Koks smalsumas to berželio!, — juokėsi Uodegutis. — Viskas savo laiku! Palauk!"
Ir štai! Senis kiškis įkišo pilką savo koją į pirmąjį indelį ir ištraukė.
,,Cha, cha, cha! — susijuokė kiškiukai, — kokia tėtės koja! Visai kaip batuoto katino!" •— Kiškienė paėmė iš tėtės margutį ir padėjo ant kelmo.
„A-a-a-a!" — sušuko miškas ir visi, kas ten buvo. „Žinom, žinom!" — čirškė žvirbliai, „visada taip būna". „Juk jau žydi žibutės", — šlamėjo eglė. „Velykos, Velykos!" — čiulbėjo aukštai, aukštai sparnelius išskleidęs vyturėlis.
Netramdė pakilusio triukšmo pušis. Tik sulaukusi tylesnės valandėlės, ramiai pasakė:
,,Daug darbo kiškučiams, Kol margučių krūvą Nudažys vaikučiams".

II. MANKŠTA.
1. Kiekvienas vaikas gauna po mažą lanką. Ridena jį iš vieno kambario galo į kitą; bėga paskui, pakelia lanką ir vėl jį atgal ridena.
2 Vaikai sustoja ratu. Priešais, prie kojų padeda lankelius. Dabar eina, koją dėdami į lanką; eina aplink ratu per visus lankus, jų nepaliesdami. Tarpus tarp lankelių vis didinti.
3. Padėt lankelį ant grindų ir apibėgt
aplink jį pirštų galais.
4. Atsisėst ant grindų. Lankelį lai
kant ties kojomis, per galvą perkelt į užpakalį.
5. Du vaikai mėto vienas kitam lanke
lį; sugauti ištiesta ranka. Kam lankelis nenu
kris nė karto ant žemės?
6. Lenktynės. Kiekvienas vaikas padeda
savo lankelį į vidurį kambario ir pats atsistoja,
prieš jį, prie sienos. Mamai davus ženklą, vai
kas peršoka per lankelį, nubėga iki kitos sienos,
paliečia ją delnu, apsigrįžta, pakelia lankelį ir vėl atsistoja savo vieton. Kas pirmas atsistos?
7. Nežiūrint, atiduot lanką. Vaikai sėdi ratu. Vienas vidury. Jis užsimerkia. Mama sako: „Nunešk lanką Jurgiui". Vaikas, užsimerkęs, suranda Jurgį ir atiduoda jam lanką. Jei suranda, neša lanką Jurgis, jei ne, mama duoda nešt kam nors kitam.

III. ŽAIDIMAI.

1. Margutį atnešti. Viename kambario
gale padėti margučių tiek, kiek yra vaikų be
vieno; kitame — sutūpia žaidėjai. Kas nors iš
žaidėjų pasakoja pasaką apie kiškius. Ištarus
jam žodį „kiškis", visi žaidėjai, kaip kiškiai,
šoka prie margučių, drauge ir pasakotojas.
Kiekvienas paima po margutį ir šoka atgal. Kas
lieka be margučio, tęsia pradėtą pasaką, pir
miau sudėjęs senon vieton margučius.

2. Paslėpt margutį — ieškot, prisitai
kant prie muzikos garsumo. Visi žaidėjai susi
taria: „slėpsim šitą mėlyną margutį". Vienas
išeina už durų. Kas nors paslepia. ,,Jau!" Įei
na. Žaidimo vedėjas (gal mamytė ar tėtis pa
dės) nustato radiją. Kai ieškantis arti paslėpto
daikto (margučio) — pasuka stiprintuvą ir mu
zika garsesnė, kai toli — tylesnė. Suradus —
ieško kitas iš eilės. Jei nėra radio, dainuojama
dainelė.

3. Kurio nėra? Visi žaidėjai užsimerkia. Ant stalo padėti daug margučių. „Atsimerkti" — žaidėjai žiūri į margučius 2—3 min. „Atsisukti" — vedėjas pakeičia ką nors. Vieną margutį paima ar prideda arba nieko nepakeičia, „Žiūrėt!" — vaikai stebi, kas naujo. Iš eilės kiekvienas sako, ką pastebėjęs. Išklausęs žaidėjus, vedėjas nieko nesako, tik padaro taip, kaip buvo anksčiau. Žaidėjai patys pamato, ar teisingai pastebėjo.
IV. DARBELIAI.
1. Kiaušinius dažyti.
a) Paimt gabalėlį senos užuolaidos. Apsukt
virtą kiaušinį ir panert į karštus dažus. Gra
žiais ornamentais nusidažo kiaušinis.
Duoti vaikams virtus kiaušinius teptuku
numarginti: taškučiais, juostelėm; kaip jie no
ri. Galima ir padėti, popieriuje pirmiau nupie-
šus papuošimus.



I. PASAKA apie ašarėles.
Buvo viena ašarėlė. Didelė, skaidri ašarėlė. Ji kabėjo ant blakstienų vienos mažos liūdnos mergaitės našlaitės. Mergaitė buvo liūdna, kad Dievulio Sūnų — Jėzų pikti žmonės prikalė vinimis prie kryžiaus ir Jis ten numirė.
Pro langą įskrido mažas vėjelis ir paklausė:
— Ko verki, maža mergaite?
— Nėra Jėzulio, nėra... — verkė mergaitė.
—- Kas mane našlaitę priglaus ir paglostys?
— Būk linksmutė! — sako vėjelis. — Po
trijų dienų Jėzulis prisikels. Pamatysi. Jis pats
tai sakė.
— Tuk, tuk, tuk! — kažkas pasibeldė j duris.
— Eik, atidaryk duris, ateina Jėzaus mokiniai pas tave, — tyliai šiurena vėjelis. — Jie tave taip pat mylės, kaip ir Jėzulis.
Ir tikrai, Jėzaus mokiniai paėmė našlaitėlę į savo namus ir priglaudė ją.
O vėjelis paėmė nuo mergaitės blakstienų ašarėlę ir nuskrido į didelį debesį. Debesyje buvo daug ašarėlių. Tai buvo ašarėlės visų liūdnų žmonių, kurie verkė, kad mirė Jėzus.
Atskrido didelis vėjas, paėmė visas ašarėles ant savo plačiosios nugaros ir nušvilpė per kalnus, miškus, upes, sodus ir namus. Jis švilpė visą tamsią naktį.
Bet gi čia kas?
Dangų nušvietė didelė šviesa. Iš vieno dangaus kampučio suspindėjo skaistus spindulėlis. Saulė! Greit išskleidė ji visus savo spindulius. Vėjas išmetė visas ašaras. Jos ėmė kabintis už spindulių ir išsigelbėjo nuo smarkaus kritimo žemyn.
Ašarėlės pasidarė linksmos ir pradėjo šokt. Susiėmė rankomis, padarė ratelį ir dideliu plačiu lanku apėmė visą dangų — nuo vieno krašto ligi — kito.
Tai buvo vaivorykštė!
Joje džiaugėsi ašarėlės. Jos pirmos pamatė, kaip nuo karsto, kur buvo palaidotas Jėzulis, nusirito akmuo ir kaip Jis prisikėlė.
Tai buvo Velykų rytas, kaip tik trečias rytas, kaip Jėzulis mirė.
— Aleliuja! Jėzus prisikėlė! — giedojo
paukšteliai.
— Aleliuja! — šlamėjo gėlelės ir žolės.
Greit atėjo Jėzaus mokiniai ir, pamatę tuščią karstą ir sužinoję linksmą naujieną, pranešė apie ją visiems žmonėms. Visi džiaugėsi ir giedojo: „Aleliuja!"

II. DARBELIAI.
Mamytė su vaikais ruošia neturtingiems vaikams dovanėlių. Riša Į ryšulėlius velykinio pyrago, saldainių, kokį nors vaikų padarytą darbelį, margutį ir ką nors iš drabužių.
Šia proga mamytė pamoko vaikus, kaip reikia apvynioti sudėtus daiktus popierium ir kaip reik surišti virvele.

III. APLANKYMAS neturtingos šeimos.
Mamytė su vaikais eina lankyti neturtingų vaikų. Iš anksto reiktų surasti tokią šeimą ir įsitikinti, ar nėra ten sergančių limpama liga. Jei yra, tai geriau dovanas vaikams per ką nors nusiųsti.


I. PASAKA apie šuneli smailižių.
N/tama iškepė kotlietus ir pastatė su visu keptuvu ant lango. Po langu bėgiojo šunelis. Užuodė keptos mėsos kvapą.
— - Kas čia taip kvepia? —- klausia šunelis,
bėgdamas per kiemą, uosto, ieško, kur yra tas
daiktas, kuris taip skaniai pakvipo. Pribėgo
prie lango. Pasižiūrėjo aukštyn ir pamatė kep
tuvą su kotlietais.
— Būtinai nučiupsiu! — tarė.
Bet kaip pasiekti — langas aukštai? Prie lango gulėjo malkų krūva.
— Užlipsiu ant malkų ir pasieksiu! — pa
sakė šunelis ir ėmė lipti. Truputį baisu, malkos
apskritos, juda. Lipo, lipo ir kai ant viršaus
užlipo, vienas pagalys pariedėjo, ir visa malkų
krūva subyrėjo. Vargšas šunelis su visomis
malkomis nudardėjo žemyn.
— Taip ir žinojau, kad nukrisiu! — tarė
liūdnai. Pasižiūrėjo į ant lango stovinčius kot
lietus, apsilaižė ir nuėjo sau.

II. MANKŠTA.
1. Bėgioti, kaip šunelis visomis keturiomis pasiramsčiuodamas.
2. Surasti kotletą. Mama, vaikams
nematant, pastato po stalu ar ant spintutės kokį
šviežiai iškepta kotletą. Pastačius, reik pasakyti:
,,Kuris šunelis užuos, kur yra kotlietas?"
Vaikai, roplodami keturiomis, užsimerkę uosto
ir ieško. Kas suras, galės kotletą pasiimti ir
po mankštos su draugais pasidalinti.

3. Eiti per malkų pliauską Eiti iš
tiestomis į šalis rankomis per suolelį.

4. Nešti malkas. Kiekvienas nueina į
virtuvę, paima po du, tris malkų pagalius, at
neša i kambarį ir padeda kiekvienas savo
vietoje.

5. Peržengti per savo malkų krūvelę.

6. Peršokti per savo malkų krūvelę.

7. Bėgti į virtuvę, pasiėmus vieną malkų pagalį.

8. Užmerktomis akimis nueit i rato
vidurį ir atsisėst ant kėdutės. Vaikai susėda
ratu. Viduryje rato pastatyt dvi kėdutes. Dviem
vaikams liepiama užsimerkus nueit prie kėdutės
ir atsisėsti, katras pirmas atsisės?

III. ŽAIDIMAI

1. Uoslei lavinti. Mama pastato, vaikams nematant, kur nors paslėptą, stipriai kvepiantį daiktą. Stebėt, ar vaikai užuos kambary kvapą. Jei
užuos, ir kas nors pasakys: „Kas čia taip pakvipo?", ar pan., pasiūlyt surasti. Šį žaidimą žaisti gaminant valgį: keptus svogūnus, kotlietą ar kt.

2. Daiktai. Mama meta sviedinį kuriam nors vaikui ir sako iš nupasakotos pasakos kurio daikto vardą. Pav.: šuo. Vaikas, pagavas sviedinį, meta toliau ir sako „keptuvas". Visi mesdami pasako tik tokio daikto vardą, kuris buvo minimas pasakoje. Dėl to, prieš žaidžiant šį žaidimą, pravartu prisiminti visus daiktus, minėtus pasakoje.

IV. DARBELIAI.
Mama su vaikais lipdo iš plastelino keptuvą, prideda į jį kotletų; padaro duonos kepalą, pyragą ir t. t. Toliau vaikai patys prasimanys visokius „kepimus" ir bematant prikraus jų pilną stalą.
____________________________________________________________
P.S. Knygutė sena, žodžiai netaisyti..

Kiek naujų pasiūlymų

Aš turiu dvi rankeles, (Tiesti rankas pirmyn, delnais aukštyn)
Kad leliją pasodinčiau, (Tūptis, vaizduoti sodinimą)
Kad paglostyčiau šuniuką, (Vaizduoti šuniuko glostymą)
Kad paukštelį pamaitinčiau. (Tiesti rankas i šalis, moti aukštyn, žemyn)
Aš turiu dvi rankeles, (Tiesti rankas į priekį)
Kad linksmai katučių pločiau. (Ploti delnais)
Aš turiu dvi rankeles, (Ištiesti rankas pirmyn (pirštai išskėsti))
Kad darbelio nebijočiau. (Moti riešu kairėn, dešinėn)
Dar man duotos dvi kojelės
Šokt su kiškiais ir drugeliais. (Kelti vieną ir kitą koją aukštyn)
Šokt lauke per patį lietų, (Šokinėti abiem kojomis)
Kad saulutė suspindėtų. (Eiti vietoje)
Ir iš tolių grįžt namolio. (Atsisėsti)

Daug ivairiu zaidimu ir maziems, ir dideliems http://vilnius.ateit...mai/judrus.html

mano dukryte ir mielai varto knygutes,ziuri telatabius,zaidzia smelio dezeje,ypac megsta grojancius zaisliukus kur reik paspaust o ten ar dainuoja ar raideles sako,kai nusibosta ima kita ir taip zaidzia.as visus zaislus sudejus i deze didele tai kol iskrausto kolo pazaidzia kartais ir atgal susideda.kurie nusibosta padedu ant dugno nes neiskrausto iki apacios po to apkeiciu.daznai kambari sukeiciu zaislus vietom ir jai jau idomiau megsta man padet tvarkytis,sluoja,valo...labai eina i tas vietas kur yra gyvuneliu kad ir i parka kur pauksciuku daug ar i kaima... ir cia megsta suptis

Kaip gerai kad jusu supasi ,musiskis kai turejom sokliuka jame kuo puikiausiai jautesi ir suposi ,bet ji pardavem ir nusipirkom pastatomas supynes ,tai jos tik vieta uzima ,jis ju bijo ,tik isodini iskart lipa ,saukia nesuprantu kas jam darosi .

Maniskis irgi labai judrus nuo pat pirmu dienu. Siomis dienomis labai reikia daug prigalvoti reiksmingos veiklos, nes norisi, kad ta energija nueitu tikslingai Stai keli pavyzdziai:
1. Reikalingi dideli makaronai ir batu raistelis. Vaikas kruopsciai veria tuos makaronus ant batraiscio.
2.Tuscias mineralinio plastikinis butelis ir dziovinto pupos. Tas pupas vaikas po viena deda i buteli ir uzsuka. Poto labai patinka atsukus isbarstyti.
3. Didelis dubuo, koks kg grikiu, arba ryziu, arba zirniu ir smulkus keli zaisliukai. I dubeni supilti norimas kruopas, o jose paslepti tuos smulkius zaisliukus. Vaikui patinka ciupineti, beto - geras masazas pirstukams.
4. Pvz. vakar lauke lijo, tai ir uzduotis buvo apie lietu. Is melyno popieriaus iskirpau kelis debeselius. Liepiau tuos debeselius aptepti klijais (teptuku) ir klijuoti ant storo popieriaus lapo. Po to daviau melyno plastilino (to naujo, kuris sudziuna) is to plastilino lipdem mazus lietaus laselius. Siandien turim grazu paveiksliuka.

Tiek siam kartui
P.S. Pirmos 3 uzduoteles tinka vaikuciams jau nuo +/- 12os menesiu, nors 4uzduotele jau galima vaikucimas ir 14 menesiu bandyti.
Ir zinoma - visur tik atidzi prieziura, kad vaikelis nekistu i burnyte, ko nereikia.

Murgita, labai įdomūs žaidimai. Su dukryte lipdėm lietaus lašelius iš plastelino, bet gavosi ne lašeliai, o balos
Jei turi dar kokių naujų žaidimų - būtinai parašyk!

Valandėlės vyresniems vaikučiams

PASAKA apie dvi mergaites ir jų lėles.
Julė turi vieną didelę lėlę ir dvi mažas. Didžioji lėlė aprengta raudona suknele, o mažosios — baltomis. Julytės didžioji lėlė niekados nemiega. Jos akys visada praviros.
— Saugok mano lėlytes! — sako jai Julė
vakare, kai pati eina miegot.
— Saugok mano žaislus! — sako ir dieną,
kai bėga kieman žaist su kita mergaite, Birute.
— Tavo lėlė negyva, — sako Birutė, ■— tavo
lėlė nemoka užsimerkti ir atsimerkti.
— Ot ir gyva mano lėlė, ji visų lėlių mama.
Jai negalima miegoti, ji turi mažas lėlytes ir
visus mano žaislus prižiūrėt.
— Zinai, JuJyt, aš atsinešiu savo lėlę, ir
mudvi pažaisim.
— Gerai, Birute, mano didžioji lėlė bus ma
ma, tavo lėlė — didelis vaikas, mano mažos lė
lytės — maži vaikai! ■— pritarė Julė.
— O aš? — paklausė Birutė.
— Tu? Tu būsi močiutė.
Julė atnešė iš savo močiutės spintos ilgą margą sijoną, baltą mezginių kepurę, akinius. Birutė tuo laiku parbėgo namo ir atsinešė savo lėlę. Tuoj apsirengė močiutės drabužiais, užsidėjo akinius ir, atsisėdusi kampe ant minkštos
kėdės, ėmė sukti virbalais močiutės pradėtoje nert kojinėje.
Julė prisirišo prijuostę. Ji buvo tarnaitė. Maža šluotele iššlavė lėlių kampą, skurleliu
nušluostė stalelius, kėdutes. Sumazgojo indelius ir gražiai ant dėžutės juos sustatė.
Mergaitės nurėdė Birutės lėlę ir paguldė lovon. Galvą aprišo, kaklą aprišo, užklojo šilta užklode. Lėlė susirgo. Lėlę-mamą pasodino prie ligonio lovos — ji slaugė ligonį. Mažas lėlytes susodino prie stalo, parišo po kaklu mažas skepetėles. Ant stalo pastatė lėkštes, dubenėlius, puodelius, šaukštukus, pieno ąsotėlį su tikru pienu, pyrago lėkštę su tikru pyragu ir balto sūrio gabalėlį. Dabar lėlę-mamą pasodino prie stalo ir ji davė vaikams valgyt.
Močiutė viską padėjo daryti lėlei-mamai. Tik labai painiojosi močiutės ilgas sijonas ir vis nuo nosies slinko močiutės akiniai.
Taip žaidė abi mergaitės ligi vakaro. Kai pasidarė kambaryje ir lauke tamsu, jos sutvarkė žaislus, mažas lėles nurengė, suguldė \ lovas, o lėlę-mamą pasodino šalia jų.
— Saugok mano lėlytes, — pasakė jai Julė ir palydėjo namo Birutę.
Lėlė-mama sėdėjo pravirom akim visą nakti ir saugojo savo mažus vaikučius, kad neiškristų iš lovelių, kad neatsiklotų.
ŽAIDIMAI.
1. Šiandien žaisim taip, kaip žaidė
Julė su Birute! Prieš žaidimą reikia: a) pasi
skirstyti rolėmis ir aptart, ką kuris vaikas
darys, sakys. Cia svarbu išsiaiškint motinos
rolę. Ar kada nors vaikai pastebėjo motinos
rūpestingumą ir jos dienos darbus?
Vaikai labai mėgsta rengtis suaugusių ją drabužiais. Tačiau jiems dažnai tas draudžiama. Vaikas nori būt didelis, savo žaidimuose mielai pamėgdžioja suaugusius. Persirengęs, jis stipriau savo rolę išgyvena. Siame žaidime gera proga jiems duot tikslingai tą pomėgi iš gyventi. Tegyvena ir tesusipažfsta taip su gyvenimu.
2. Kuri mama? Vaikai užsimerkia. Su~
sodint lėles ir vienai ant kelių padėt mažą lėlių
lėkštutę. Suplot. Žaidėjai atsimerkia. Paklaust;
„Kuri mama?" Kas pirmas parodo, laimi. Jis
tampa žaidimo vadovu. Žaidžiama toliau.
3. Ką daro vaikai? Visi vaikai susėda
ratu. Vienas išeina už durų. Žaidėjai susitaria
ką nors daryti, pav., praustis, šukuot plaukus
ar verkt ir t. t. Kai susitaria, suploja. Įėjęs
klausia: ,,Ką daro vaikai?" Vaikai, nieko nesakydami, daro sutartus judesius (prausiasi, parodo verksmingą veidą, šluosto nosinėle akis). Paklausėjas spėlioja. Jei įspėja, atsisėda i vaikų ratą, o už durų eina iš eilės antras. Jei neįspėja, turi dar kartą eit už durų ir vėl spėliot.
IV. DARBELIS.
Karpyt iš popieriaus lėlytes.

kai pagalvoju, nepasakyciau, kad mano tevai su manimi daug bendravo, nes daug dirbo, i darzeli leido 1,5m., nes kalbejau puikiai. Sake kad pirmas jau reiksmingas zodis buvo 7men - aciu ir nuolatos kartojamas, o nuo 8 men pradejau jau daug daug zodeliu, bent taip sako, nors tikiu, nes kiek save pamenu, tai kalbu ir klabu iki siolei, darzelyje viska is manes istraukdavo, naivus ir patiklus vaikas buvau, papasakodauvau kas namie vyksta, tad ir galvoju ar vien tik nuo bendravimo klaba greiciau vystosi? Siaip kiek studijavai, skaiciau, tai mokslininkai sako ar vaikas bus gabus rodo ne fizinis vystymasis (anksti atsisedo, pradejo vaikscioti), bet klabinis
bet ir vel pagal save, nepasakyciau, kad esu super gabi
bet pati tai tikrai manau, kuo daugiau kalbesime su vaiku, oi, aisku kad ne klabesime, o bendrausime
Papildyta:

klaideliu palikau ir vis per nora kuo daugiau pasakyt

Tiesiog nežinau ar čia pataikiau ,bet įdėsiu į šią temelią Tik vaikams kurie jau pažysta skaičiukus,taip pat tinka spalvinimui.
http://picasaweb.goo...im/TurmaDaMNica