"Dabar, kai jau esu senas, pavarges ir vienisas, atsigrezus atgal atrodo, tarsi mano gyvenimas butu kazkieno kito gyvenimas. Nebera zmoniu, kuriuos mylejau. Viena po kito juos prarijo metai. Man liko atsiminimai, bet ju negana. Tie atsiminimai tusti, nes atmintis nepajegia ju sugrazinti taip ryskiai kaip kadaise. Sausos, bejausmes nuotrupos-ir jos, atrodo, lyg priklausytu kazkam kitam. Praradau ne atminti, o atsiminimu ilgesi...Niekada nebunu toks kaip kadaise, o tik toks, kokiam man leidzia buti senatve-zmogus, kuris stumia savo dienas atsiribojes ne tik nuo kitu, bet ir nuo saves. Taciau samones gelmese mano esme nepasikeite-ji liko tokia pat kaip ir tuomet, kai man buvo dvidesimt ar keturiolika, o gal net devyneri.Tiesa, be aniems laikams budingo tyrumo, be virpuliuku ar dziaugsmu, sutramdyta gyvenimo negandu, sunaikinta ligos, bet mano giliausia esme-dabar jau zinau-nepaseno. Turiu vaiko, kuriuo kadaise buvau, siela ir senio, kuriuo dabar esu, kuna."(Lorenzo Licalzi "Ko tu is manes tikiesi?)
Skaudu, liudna, bet tai taip tikra