QUOTE(Izolda @ 2009 03 26, 16:05)
Sveikos, skaitau dabar idomu straipsniuka apie skiepus, tai pacituosiu kai ka:
1.Vakcinuojant sukėlėjas/antigenas į organizmą injekuojamas, taip aplenkiant natūralius barjerus (gleivines, nespecifines apsaugines reakcijas). Nesant įprastų infekcijos vartų gleivinėse organizmas reaguoja irgi nenatūraliai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pvz., vietoj sekrecinių Ig A, daugėja Ig E, kas gali nulemti polinkį alergijai (skiepyti vaikai alergija serga 4-5 kartus dažniau už neskiepytus) ir t.t.
2.Paprastai apibendrinant skiepų veikimo mechanizmą, galima teigti, kad žmogus visam gyvenimui susargdinamas tam tikros ligos lėtine forma, taip sumažinant (?) tikimybę susirgti ūmia.
Papildyta:
Paprastai skiepijami kelių dienų ar mėnesių amžiaus vaikai tuo jų gyvenimo periodu, kuomet intensyviausiai vyksta adaptacija prie aplinkos, imuninės ir kitų organizmo sistemų vystymasis.3. Skiepai šiuo periodu visų pirma reiškia grubų įsikišimą į natūralius procesus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atrodo savaime suprantama, kad sąmoningi tėvai stengiasi suteikti kuo geresnes sąlygas savo vaiko augimui ir vystymuisi savo meilę, natūralų maitinimą, švarų ir gryną orą, pagal galimybę vengia cheminių vaistų, sintetinio maisto ir pan. Skiepijant gi sveikas vaikas dirbtinai susargdinamas spėjant, kad tai praeis be rimtesnių pasekmių, ir tikintis, kad ateityje tai taps gėriu...
Papildyta:
O cia tai jau sudetinga man, labai noretusi, kad tai pakomentuotu forume dalyvaujancios gydytojos
:
4.
Visiškas absurdas yra teiginys, kad skiepai stiprina imuninę sistemą. Standartinė organizmo reakcija į vakciną kaip taisyklė susideda iš dviejų fazių:
1) Imunostimuliacijos, kuomet daugėja kraujyje cirkuliuojančių limfocitų, T-helperių, B-limfocitų.
2) Tranzitorinio imunodeficito fazė išsivysto po 2-3 sav. po skiepo mažėja visų limfocitų subpopuliacijų skaičius bei jų funkcinis aktyvumas; daliai paskiepytų tas tęsiasi iki 4,5 mėnesių. Negana to, tuo pat metu slopinamas ir nespecifinis organizmo reaktyvumas (komplemento surišimo sistema, interferono, lizocimo gamyba, leukocitų fagocitarinė funkcija). Beje, imunosupresijos pikas būna apie 15 dieną po skiepijimo. Interferono slopinimas išlieka iki 6 mėn.
Būtent pastaroji fazė nulemia tai, jog paskiepyti vaikai linkę dažniau ir sunkiau sirgti paprastomis infekcinėmis ligomis (žr. skyrelį apie DTP skiepą). Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį skiepų kalendorių iki pusantrų metų vaikas būna paskiepijamas 9-mis vakcinomis pradedant nuo pirmųjų dienų. Natūraliai kyla klausimas kiek dienų per tuos pusantrų metų toks vaikas būna sveikas ir gali netrukdomas augti ir vystytis?
Papildyta:
5.Mama, vaikystėje persirgus vėjaraupiais, ne tik pati bus atspari šiai ligai, bet ir perduos antikūnus savo vaikui per pieną (šie užtikrins apsaugą pirmais gyvenimo metais, kuomet kūdikis labiausiai pažeidžiamas). Tačiau naivu būtų manyti, kad kartą persirgus vėjaraupiais, prieš vėjaraupių virusą pasigaminę antikūnai cirkuliuos kraujyje visą gyvenimą. Ilgalaikiam imunitetui palaikyti būtini tolimesni kontaktai su aplinkoje cirkuliuojančiu virusu, kurių metu pakartotinai stimuliuojama antikūnų gamyba, taip palaikant reikalingą jų titrą.
Kas gi vyksta vakcinuojant? Vakcinos sukeltas antikūnų titro augimas yra trumpalaikis, todėl reikalingos revakcinacijos. 6.Mama, vaikystėje nepersirgusi vėjaraupiais, o paskiepyta nuo jų, antikūnų savo vaikui jau neperduos (su motinos pienu perduodami tik natūraliai įgyti antikūnai) kyla problema kaip apsaugoti naujagimį ar kūdikį. Vakcinų gamintojams tai vėlgi naudinga vienintelė išeitis lieka skiepyti naujagimius ir kuo anksčiau, tuo geriau...
Kitas svarbus klausimas kiek trunka skiepų sukeltas imunitetas? Paprastai gamintojas trukmę paskaičiuoja
Čia kyla dar viena rimta problema 7. vakcinacijos pasekoje vėjaraupiais susergančių mažėja, t.y. aplinkoje cirkuliuojantis vėjaraupių virusas nyksta, o tuo pačiu mažėja tikimybė pakartotinų kontaktų, kurie persirgusiems padėtų išsaugoti įgytą imunitetą. Lieka vėlgi vakcinos... Taip papuolame į vakcinos gamintojų sukurtą uždarą ratą.
Pats ligų sukėlėjų (ypač tokių nekaltų kaip vėjaraupių, epideminio parotito ar hepatito A) naikinimas irgi nepraeina be pasekmių. Pvz., pradėjus skiepyti nuo vėjaraupių, šios ligos atvejų išties mažėja, bet pastebėta, kad tuo pačiu žymiai padažnėjo juosiančiosios pūslelinės (herpes zoster) atvejų vaikų amžiuje t.y. lengvą ir nekaltą ligą keičia nepalyginamai sunkesnė (abi šias ligas sukelia tas pats virusas). Tiesa, tai vakcinų gamintojų nebaugina bus puiki proga sukurti ir įvesti naują privalomą vakciną...
QUOTE(Izolda @ 2009 03 26, 19:49)
Man atsiunte pdf faila, o pats autorius pasisako, kad nepublikuota
Na, kaip ir žadėjau, bandau pakomentuoti
Visų pirma, paaiškinu, kodėl uždaviau klausimą apie tai, kur buvo publikuotas straipsnis, nes tai atsakytų kitą klausimą: kokiai auditorijai jis skirtas
Kadangi profesionalams skirtuose leidiniuose straipsnis publikuojamas nebuvo, vadinasi autorius neturėjo tikslo pradėti diskusijos su tais, kurių profesinės žinios šia tema būtų bent jau lygiavertės
Jei straipsnis skirtas "plačiajai visuomenei", tuomet kaip vertinti tą dalį, kurią ir jūs pati pavadinote sudėtinga
Tiesą sakant, pirmas į galvą atėjęs palyginimas buvo apie vizitą į autoservisą, kur meistras protingu veidu išvardina krūvą egzotiškų gedimų ir detalių, apie kurių egzistavimą net neįsivaizdavote, pavadimų, po ko jūs iškratote savo piniginę iki dugno
Dabar apie atskirus teiginius
1.Natūralūs infekcijos barjerai ir nespecifinės gynybinės reakcijos be abejonės svarbios, tačiau autoriaus nuomonė dėl jų reikšmės ilgalaikio imuniteto formavimui atrodo pervertinta. Rota vakcina suskiepyjama tuo pačiu keliu, kuriuo į organizmą patenka ir natūralus sukėlėjas. Amerikiečiai turi gripo vakciną, kuri įpurškiama ir patenka per kvėpavimo takų gleivinę- natūralios infekcijos vartus.Ar šių vakcinų stimuliuojamas atsakas skiriasi nuo kitų
Ne.Beje keista, kad autorius suplaka į vieną krūvą polinkį alergijai- įgimtą organizmo savybę ir ūmią alerginę reakciją
2.Loginė ar medicininė klaida
Kaži kaip atrodo lėtinė parotito, difterijos ar stabligės forma
Ar autorius pats apgailestauja dėl "atimtos" galimybės persirgti ūmia stablige
3.Ne viename straipsnyje skambėjęs argumentas. Be abejonės- vakcinavimas iš tiesų yra įsikišimas į natūralią įvykių raidą.Tik kažkodėl vakcinavimo priešininkai natūralumą pateikia sveiko, puikiai besivystančio kūdikėlio pavidalu, kuris neturi jokio kontakto su infekcijomis. Tuo tarpu šešių mėnesių kūdikis, sergantis difterija, taip pat yra kuo natūraliausia įvykių raida.Vaikai, kurie buvo prarasti, nespėjus nugabenti iki gydymo įstaigos dėl H.influenzae epiglotito, taip pat yra natūrali įvykių raida.Mirštamumas nuo infekcinių ligų yra natūralios atrankos dalis.Galbūt gamta nėra neteisi atrinkdama stipriausius, tačiau ar mes esame pasiruošę atiduoti savo pačių vaikus natūralios atrankos testui
Turbūt visgi tai priklauso nuo to, kuriuo natūralumu tikime
4.Šios dalies nekomentuosiu, nes turėčiau pateikti keletą klausimų autoriui pvz iš kokių fazių susidaro organizmo atsakas į natūralų tymų sukėlėją. Tačiau jei straipsnyje ties šiais teiginiais nurodyti šaltiniai- atsiųskit, mielai peržiūrėsiu.
5-6.Labai įdomi teorija.Su MP išskiriami antikūniai iš tiesų svarbūs, ypač gleivinių imuninės apsaugos formavimui, tačiau tai, kas augo kūdikį nuo kai kurių infekcinių ligų pirmą pusmetį yra gaunama nėštumo metu per placentinę kraujotaką. Antikūniai atiradę po vakcivimo taip pat.
Mamytė vaikystėje nepersirgusi vėjaraupiais ir užsikrėtusi jais nėštumo metu, greičiausiu atveju perduos kūdikėliui ne antikūnius, o sukėlėją. Baigtis gali būti įvairi.
7.Ir pagaliau tas racionalus argumentas
Iš tiesų, sukūrus vakciną nuo vėjaraupių, buvo tikima, kad jos apsauga tęsis visą gyvenimą. Tačiau amerikiečiai, kurie vieni pirmųjų pradėjo masinį skiepyjimą, persistengė suvakcinuodami praktiškai visus. Keletą metų registruojamų vėjaraupių skaičius iš tiesų krito labai ženkliai, tačiau... esant beveik 100proc. vakcinacijai nebeliko gamtinio "booster"io ty infekcijos šaltinio, kuris pažadintų vakcinuoto organizmo imuninę atmintį ir "pašokdintų" natūraliai mažėjantį antikūnių kiekį iki apsaugai reikalingo. Nepraėjus dešimčiai metų pasirodė pirmieji vėjaraupių protrūkiai tarp vakcinuotų, todėl neliko nieko kito, kaip įvesti revakcinaciją. Štai kodėl į klausimą, ar reikia revakcinuotis vėjaraupių vakcina Lietuvoje, nėra vieningos nuomonės. Šiai dienai, kai nuo vėjaraulių vakcinuotų asmenų skaičius yra santykinai nedidelis, o vėjaraupiai pakankamai dažni, revakciavimo poreikio skiepytiems kaip ir nėra. Pasikeitus situacijai į labiau masinės vakcinacijos nuo vėjaraupių pusę, poreikis revakcinuoti ateis ir pas mus.