Persileidimas

#433
Deja ir man teko tokia dalia sad.gif laukiau vaikelio 3 metus kol mano vyras galu gale ryzosi vaikelio atejimui, bet.. atejus 14 savaitei laukimo dziaugsmas baigesi.. laukemes kartu su drauge ir kaip tycia ta diena ji atejo pasidziaugti savo eho nuotraukomis 4D, abi dziaugemes planavom svajojom... jai isejus po keleto vakandu pradejau kraujuoti. Nieko nelaukdama nubegau pas gydytoja, ji man iskart siuntima i ligonine.. o ten... tik nuvykus dare ehoskopa.. ziuriu i tv ekrana ir netikiu savo akimis... matau gimta o ten tuscia (nors jau turejau kudikelio nuotrauka 6sav tad tikrai zinojau kad laukiuos)... kaip gydytojas paaiskino mano kudikelis nustojo vystytis 8 sav.. per ta laika jis tiesiog sunyko ir teliko tuscias maiselis gimdoje.. tuo metu zinoma man buvo sunku daug verkiau, bet baisiausias vaizdas man iki siol kai pamaciau savo vyro akyse asaras, kad ir kaip jis to stengesi neparodyt ir mane palaikyt as tai pastebejau.. praejo jau beveik 2 men po persileidimo bet jauciu kad tik dabar tas grauzatis atejo i mano sirdi, nuolat prisimenu, verkiu ir ne nezinau ko imtis.. nors siuo metu gydomes kad sekantis pastojimas butu sekmingesnis, tiesa sakant bijau vel pastot, kad nereiktu to iskesti dar karta.. daznai norisi kam nors pasipasakot kaip jauciuos bet niekas to nesupras kas nera to patyres. bijau kad uzsisklesiu ar prasides depresija sad.gif
Atsakyti
#434
QUOTE(raganellle @ 2011 10 24, 00:22)
Deja ir man teko tokia dalia sad.gif laukiau vaikelio 3 metus kol mano vyras galu gale ryzosi vaikelio atejimui, bet.. atejus 14 savaitei laukimo dziaugsmas baigesi.. laukemes kartu su drauge ir kaip tycia ta diena ji atejo pasidziaugti savo eho nuotraukomis 4D, abi dziaugemes planavom svajojom... jai isejus po keleto vakandu pradejau kraujuoti. Nieko nelaukdama nubegau pas gydytoja, ji man iskart siuntima i ligonine.. o ten... tik nuvykus dare ehoskopa.. ziuriu i tv ekrana ir netikiu savo akimis... matau gimta o ten tuscia (nors jau turejau kudikelio nuotrauka 6sav tad tikrai zinojau kad laukiuos)... kaip gydytojas paaiskino mano kudikelis nustojo vystytis 8 sav.. per ta laika jis tiesiog sunyko ir teliko tuscias maiselis gimdoje.. tuo metu zinoma man buvo sunku daug verkiau, bet baisiausias vaizdas man iki siol kai pamaciau savo vyro akyse asaras, kad ir kaip jis to stengesi neparodyt ir mane palaikyt as tai pastebejau.. praejo jau beveik 2 men po persileidimo bet jauciu kad tik dabar tas grauzatis atejo i mano sirdi, nuolat prisimenu, verkiu ir ne nezinau  ko imtis.. nors siuo metu gydomes kad sekantis pastojimas butu sekmingesnis, tiesa sakant bijau vel pastot, kad nereiktu to iskesti dar karta.. daznai norisi kam nors pasipasakot kaip jauciuos bet niekas to nesupras kas nera to patyres. bijau kad uzsisklesiu ar prasides depresija sad.gif



Stiprybes jums ir jusu vyrui...mano draugei buvo panasus atvejis...reikejo net psichologo pagalbos,bet nieko susitvarke su savimi...svarbiausia,nekaltinti saves... matyt taip buvo lemta...o dabar sustipreti,ir ...sekmes 4u.gif
Atsakyti
#435
atėjau ir aš pasiguost, gal išsikalbėt, mano žaizdos visai šviežios, tik prieš porą dienų praradau savo leliuką... buvo didelis, septyniolikta savaitė, sveikas su smegenim, širdele, stuburiuku, makalavosi rankytėm ir kojytėm... ir nebėr... nebežinau kaip su tuo gyventi... nebežinau kaip susitaikyt.... pradėjau kraujuoti, atsidūriau ligoninėj, ten pasakė, kad atplyšo gabalėlis placentos, o po savaitės antibiotikų ir gulėjimo ligoninėje, pas mane atėjo psichologė pasišnekėt, kas jeigu.. matyt gydytojai žinojo, kad nepavyks mano pilvinuko išsaugot, tik nesuprantu, kodėl atvykus į ligoninę mano tyrimai kraujo buvo geri, o po penkių dienų atsirado infekcija? iš kur? kiap? kodėl? kodėl man? jis buvo pirmas, mes jo labai laukėm.. niekada neįsivaizdavau, koks tas skausmas baisus, kaip jis graužia ir man atrodo, kad jis niekada nepraeina..ir kodėl niekas paaiškint negali, kaip mano organizme atsirado ta infekcija, juo labiau gulint ligoninėj? sėdžiu paplūdus ašarom, bandau susiimti, bet taip nežmoniškai sunku...
Atsakyti
#436
QUOTE(raganellle @ 2011 10 24, 00:22)
Deja ir man teko tokia dalia sad.gif laukiau vaikelio 3 metus kol mano vyras galu gale ryzosi vaikelio atejimui, bet.. atejus 14 savaitei laukimo dziaugsmas baigesi.. laukemes kartu su drauge ir kaip tycia ta diena ji atejo pasidziaugti savo eho nuotraukomis 4D, abi dziaugemes planavom svajojom... jai isejus po keleto vakandu pradejau kraujuoti. Nieko nelaukdama nubegau pas gydytoja, ji man iskart siuntima i ligonine.. o ten... tik nuvykus dare ehoskopa.. ziuriu i tv ekrana ir netikiu savo akimis... matau gimta o ten tuscia (nors jau turejau kudikelio nuotrauka 6sav tad tikrai zinojau kad laukiuos)... kaip gydytojas paaiskino mano kudikelis nustojo vystytis 8 sav.. per ta laika jis tiesiog sunyko ir teliko tuscias maiselis gimdoje.. tuo metu zinoma man buvo sunku daug verkiau, bet baisiausias vaizdas man iki siol kai pamaciau savo vyro akyse asaras, kad ir kaip jis to stengesi neparodyt ir mane palaikyt as tai pastebejau.. praejo jau beveik 2 men po persileidimo bet jauciu kad tik dabar tas grauzatis atejo i mano sirdi, nuolat prisimenu, verkiu ir ne nezinau  ko imtis.. nors siuo metu gydomes kad sekantis pastojimas butu sekmingesnis, tiesa sakant bijau vel pastot, kad nereiktu to iskesti dar karta.. daznai norisi kam nors pasipasakot kaip jauciuos bet niekas to nesupras kas nera to patyres. bijau kad uzsisklesiu ar prasides depresija sad.gif


Užjaučiu verysad.gif aš patyriau tą patį, tik prieš daug metų...tada buvom tik vedę, jauni, pirmas nėštumas...10 savaitę pradėjau kraujuoti ir tada paaiškėjo, kad 6 sav. vaikiukas nustojo vystytis...(kaip priežastį nurodė arba rezusų nesutapimą (mano -, o vyro +) arba netgi nuo nagų lako ar acetono (nagus lakuodavausi) doh.gif )... po to sekė skausmas ir fizinis ir psichologinis, abrazija, baimė...bet, dabar turiu puikius tris vaikus smile.gif Tad nepasiduok neigiamom emocijom, viskas privalo būti gerai 4u.gif

KRIRO console.gif būk stipri, nepasiduok, kaip sako žmogus planuoja, o dievulis juokiasi iš mūsų planų...tokia ta realybė verysad.gif matyt taip turėjo būti... 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ikiuke: 27 kovo 2012 - 12:34
#437
Laikykites, merginos 4u.gif As taip pat turejau du nesekmingus nestumus (11 ir 6 sav), po ko seke tyrimai visokie, priezastis liko neaiski, irgi buvo sunkus emociskai laikas, bet jis praejo, nes dabar turiu du puikius vaikucius smile.gif Taigi nors dabar jums nepasiseke, bet gal jau neuzilgo turesite tai, ko taip laukiate, labai to linkiu jums 4u.gif
Atsakyti
#438
aš tikiuosi, kad pavyks išsiaiškinti priežastį, kad daugiau tai nepasikartotų, o tada jau ir gydytoja rekomendavo liepos mėn sakė idealiausias laikas.... bandysim, vis pajuokauju kad mano angeliuka nutarė atsivest dvynuką, tai išlėkė jo ieškot 4u.gif
Atsakyti
#439
Skaudu tokie dalykai... sad.gif O ypač kai jau toks didelis nėštumas, kaip kriro, tai išvis... Stiprybės ir susitaikymo tik belieka palinkėti...
Atsakyti
#440
bandau, jau gal grįžtam į normalų gyvenimą, tik labai skauda, kai aplink rodo nėštukes, mažylius besišypsančius ir t.t., keista, aš nepavydžiu nėštukėm, bet man toks jausmas, kad širdy peilis įkištas ir vis jį ten pasukioja, ko gero šita žaizda niekada neužgis, o šiaip jau lyg ir susitaikiau, kad rugsėjį vežimėliu nestumdysiu, po vėlykų eisiu pasižiūrėt, kaip reikali pas mane po abrazijos, po viso šito siaubo, aš nors ir negimdžiau, bet žinau, kas yra sąrėmiai ir nugaros skausmas, atsikankinau dvi su puse valandos, o akušerė ligoninėj man eišbarė, kad be reiklao čia skundžiuos, gi pakentėt galima... pakentėjau, tik naudos nėra..
norėčiau susapnuot tą angelėlį, gal jis atsakytų, kodėl pabėgo? gal atrodo savanaudiška, bet aš taip noriu žinot kodėl, mes labai ilgai jo laukėm, tikrai buvo labai labai laukiamas ir mylimas, o jis ėmė ir pabėgo...
noriu paklausti jūsų, ar kada nors po persileidimo sapnavot savo angeliukus?
o juk vis tiek, kam darė abrazijas, ar iš tų tyrimų jums pasakė, kokia buvo persileidimo priežastis? g.gif man sakė ateiti po mėnesio atsakymo, bet anot gydytojo - mažai tikėtina, kad bus nustatyta priežastis.
geriu dabar folį, tiesą sakant net nebuvau nustojus jo gert, po tyrimų bandysim vėl, įkalbėjau vyrą vasarą važiuot pailsėt , o tada jau vėl kalbint gandrus ax.gif

kalbant apie vyrus, mano MB man labai padeda... tikrai tapom daug artimesni ir aš supratau, koks trapus yra gyvenimas ir kaip mažai mes avo artimiesiems sakom, kad juos mylim....
Atsakyti
#441
niekada nesapnavau savo pabegusio angeliuko. ir kaip antra karta pastojau, tai kazkaip tas pirmas praradimas, kazkaip uzsimirso.
tik kaip antra karta pastojus teko daryti echeskopija, labai bijojau ir tik mano vienintlis klausimas buvo ar plaka sirdute.
Atsakyti
#442
Aš sapnavau ir ne vieną kartą... Bet net nežinau ar tai buvo tas mūsų - nesulauktas... O gal tai tik pati pasąmonė taip dėliojo tuos sapnus, nes tuo metu labai norėjau susapnuoti ir pamatyti, kaip atrodo ir pan. Tai sapnuodavau mažą, šviesų berniuką, sėdinti prie kažkokio krioklio...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *Liepa18*: 30 kovo 2012 - 14:12
#443
Liepa, kaip gražu, matyt tas berniukas jautėsi ten laimingas... nežinau, ar esu tokia stipri, bet labai stengiuosi nesigraužti... jau svajoju, bet kartu ir bijau, kažin, ar ištverčiau tai dar kartą... gal man tik taip atrodo, bet ko gero jeigu tai būtų įvykę iki dvyliktos savaitės, gal būtų lengviau... dabar žinau viena, kai pastosiu - kuo ilgiau niekam nesakysiu, nes gal tai tik prietaras, bet kai tik pasakėm aplinkiniams iš karto prasidėjo kraujavimai...
dabar visokių klausimų kyla, ar verta skubėti? sako plaukti pusmetį, bet gal galima nesisaugoti jau pasidarius tyrimus po gerų trijų mėnesių? ir noriu ir baisu....mąstau, kaip pastojus nesibaimnti kad tai pasikartos? blush2.gif
Atsakyti
#444
QUOTE(kriro @ 2012 03 30, 14:51)
Liepa, kaip gražu, matyt tas berniukas jautėsi ten laimingas... nežinau, ar esu tokia stipri, bet labai stengiuosi nesigraužti... jau svajoju, bet kartu ir bijau, kažin,  ar ištverčiau tai dar kartą... gal man tik taip atrodo, bet ko gero jeigu tai būtų įvykę iki dvyliktos savaitės, gal būtų lengviau... dabar žinau viena, kai pastosiu - kuo ilgiau niekam nesakysiu, nes gal tai tik prietaras, bet  kai tik pasakėm aplinkiniams iš karto prasidėjo kraujavimai... 
dabar visokių klausimų kyla, ar verta skubėti? sako plaukti pusmetį, bet  gal galima nesisaugoti jau pasidarius tyrimus po  gerų trijų mėnesių?  ir noriu ir baisu....mąstau, kaip pastojus nesibaimnti kad tai pasikartos? blush2.gif


Aš manau, kad kurių nėštumai didesni buvo, tai sunkiau ištverti... Nes jei jau jautėte judesius... Man tai įvyko, kaip buvo 12 sav. galas. Bet ir tai labai sunkiai pernešiau, kaip tyčia aplinkui - draugai/giminaičiai pradėjo lauktis leliukų, visur aplink nėščios, o man tik gumulas gerklėj ir ašaros. O kai tie visi leliukai gimė, kaip buvo sunku juos lankyti ir matyti... Nes jie visi buvo panašaus amžiaus, kaip būtų buvęs mano... Aš tik vėliau suvokiau, kad tuo metu man labai reikėjo psichologinės pagalbos... Bet tuo metu dar nelabai madinga buvo tie psichologai, kaip dabar...

Kai pastojau antra kartą, tai paranojiškai bijojau, kad vėl gali kas būti negerai, labai slėpiau savo nėštumą nuo visų, na tikrai perdėtai pergyvenau dėl visko... Aš net antrą kartą pastoti bijojau, tokie dviprasmiški jausmai buvo. Tai nuo pirmo nėštumo iki antro buvo kažkur 5 metų tarpas net...

Manau jei būčiau kreipusis dėl psichologinės pagalbos, tai ir ta netektis būtų lengviau praėjusi ir taip ilgai nebūčiau delsusi dėl antro...

O jums nežinau ką patarti, bet manau pusmetį gal geriau palaukti... Nesu medikė, bet manau, kad vis tiek pati gleivinė tu atsigauti...



Papildyta:

QUOTE(kriro @ 2012 03 30, 14:26)
aš nors ir negimdžiau, bet žinau, kas yra sąrėmiai ir nugaros skausmas, atsikankinau dvi su puse valandos, o akušerė ligoninėj man eišbarė, kad be reiklao čia skundžiuos, gi pakentėt galima... pakentėjau, tik naudos nėra..


Man tai visada baisu, kaip kiti žmonės tokie atbukę ir jiems mažai rūpi svetimas skausmas... Suprantu, ten joms kasdienybė matyt, jau pratusios... Bet...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *Liepa18*: 30 kovo 2012 - 14:14