Persileidimas

na manau nereikia dar taip greit nusivilti reikia bandyti ir tiketi kad viskas bus gerai sekmes jums

Ačiukas , tik kai prasideda linksmosios dienos visada pasijaučiu šiek tiek nepilnavertė, o ir metai ne mano naudai

manau kiekviena mamyte praradusi savo laukta maziuka jauciasi nepilnaverte, bet reikia buti stipriai ir stengtis iveikti visas kliutis

oi, mergaitės, o kai sužinojau, kad leliukas, kuriam nelemta išvysti pasaulio mergytė, tai iš viso taip garudu graudu pasidarė.... bet pasak daktarų jai išgyventi tikimybė labai labai menka... Taip skaudu, kad net... oi... pirmadienį gulsiu į ligoninę... nu bijau šito gimdymo kaip velnias kryžiaus... bet teks

stiprybes jusu seimai

O tokios minties, kad išnešiot iki galo nebuvo (išbandyt tą menką galimybę)? Gal ir baisus toks laukimas, bet jei yra nors menkutė galimybė, tiesiog atidėti praradimo datą, palikt viską savieigai...

buvo ši mintis, bet gal esame per daug silpni, kad laukti vaikelio, kuriam nelemta gyventi... daug yra niuansų, bet mes pasiduodame... o tiksliau, nusimetame tą moralinę kaltę, nors, žinau, ji lydės visą gyvenimą, nes gydytojai perinatologai net neklausė, ką mes galvojame, tiesiog pasakė "gulsitės į ligoninę..." galbūt man to reikėjo, nes nešioti kūdikį be vilties, kad jis gyvens yra baisu, o jį gimusį laidoti-dar baisiau...
jaučiuosi šlykščiai, be galo kalta, bet pasiduodu, neturiu jėgų...
nei vienai to nelinkiu...

Suprantu, kad abu pasirinkimai yra nežmoniški, pasibaisėtini ir abiem reikia beveik antžmogiškų jėgų. Tik matuodama savo pojūčiais galvoju, kad man lengviau būtų leisti vaikui nugyventi iki gimimo, iki būsenos, kai jis gyventi nebegalės. Gal ir pasibaisėtina būtų tokia laukimo būsena, bet tokiu atveju nebelieka klaustukų - padariau viską, kas nuo manęs priklausė. Kitu atveju, kaip sakai, liks amžinas nerimas... Gink Dieve, neturiu jokios moralinės teisės tave įtikinėti rinktis vieną ar kitą variantą. Tiesiog pamąsčiau, kaip jaučiasi mamos lydėdamos nepagydomai sergančius vaikus per jų likusią gyvenimo atkarpą. Neteko sutikt tokios, kuri nedarytų visko, kas įmanoma iki paskutinės minutės, kuri norėtų pagreitint atsisveikinimą. Laidoti vaikelį vistiek reikės (gal ne fiziškai, jei jo neimsite, bet dvasioje teks), tik skirtumas,ar leisi jam gyventi kiek buvo skirta, ar nepajėgsi to padaryti. Beje, dabar, kai abortai tapo kasdienybe, niekas nebekalba apie staiga nutraukto nėštumo poveikį moters organizmui, kuris persitvarkęs tam tikram ciklui, staiga priverstas nutraukti "programą" ir vėl versti viską aukštyn kojom. Natūrali nėštumo baigtis gal tavo kūnui būtų lengvesnė fizine prasme (apie psichologinę būseną nedrįstu kalbėti, to nesu pajėgi įvertinti).
Labai atsiprašau, jei skaudinu tave. Gerais noras, sakoma, pragaras grįstas, bet norėjau padėti tau apmąstyti pasirinkimą, kad tikrai žinotum, jog nori to. Mano jaunutė dukterėčia analogišku atveju pasirinko gimdyti ir laidoti, nors niekas iš aplinkos nedarė jai jokio spaudimo, tai buvo jos intuityvus pasirinkimas. Negirdėjau jos gailintis savo sprendimo. Linkiu tau ramybės .

oi, kaip tu gražiai ir teisingai rašai... ačiū tau...

Vaiku dar neturiu, tik nedrasiai planuojam...uzjauciu, kad teko jums toks isbandymas...taciau pritariu Unai Li, labai teisingos ir logiskos jos mintys, nors rinktis tik jums.

Viskam yra savas laikas , svarbu atleisti sau ir viskas bus gerai . Juk esi pati geriausia mama , o mazylis ateis kai bus tam laikas .

visiškai sutinku... sėkmės visoms