Atsimenu tave Ragnez ir labai užjaučiu, ne iš tikro anksčiau prieš atsitinkant šiai nelaimei aš net neįsivaizdavau kad gali taip skaudėti, kad taip gali atsitikti nei iš šio nei iš to. Juolab kad tai nepirmas vaikas, bet skauda tikrai ne mažiau, bet vat kaip sakoma vistik pas moteris yra šeštas jausmas, man viskas lyg ir gerai buvo, nieko neskaudėjo, bet aš susigalvojau paprašyt savo ginekologės kad padarytų echo, kartu su vyru pasiėmę fotiką nuvarėm į ligoninę, sakiau nu tik pamatysi vaikuką (vaisiuką) fotkink fotkink.... deja deja pagal echo rodė mažesnį nėštumą 2-3 savaitėm, dingo noras fotkint, išėjom iš gyd. kabineto susinervinę, bet vyras vis guodė, kad gal pastojau prieš pat prasidedant kitoms mmm, viskas čia gerai, Echo darė penktad, nu o nuo pirmad. kai pradėjo tepti supratau kad negerai, labai čia kažkas negerai, nuo pirmad iki penktad (trečiad iškeliavo vaikelis, o penktad padarė abraziją) ta savaitė buvo pati blogiausia mano gyvenime, bliamba kiek žilų plaukų atsirado, svoris nukrito , nes nepameluosiu beveik visą saviatę pražliumbiau, ateinu į darbą ir tik pagalvoju apie visa tai ašaros pradeda riedėt ir nieko negaliu padaryt. Dar taip pajuodus gyvenime nebuvau. Bet žinai, šiandien lygiai 2 savaitės po abrazijos, jau biskutuką lengviau, aišku tas skausmas nepasimirš, ir visada šis vaikiuks bus mano antras, bet jau biski lengviau. O darbe teko arti, nes kolega išėjo atostogų, nebuvo kam vadovaut, gamyba sustoti negali... Bet iš kitos pusės darbo metu tikrai net nebuvo laiko kada galvoti apie save, gal tai buvo šiokia tokia terapija.
Apie tave vis paskaitinėdavau kovinukių pašnekesiuose, laikykis, tikrai labai gaila kad taip atsitiko. O kada tavo vyras iš užsienio grįš? Labai reikalinga vyro parama, ir reikia kartu visą tą skausmą praeit.
Prieš porą dienų gavau audinių, kurie buvo paimti po abrazijos atsakymą - priežastis neaiški, kaip ir daugumai kitų merginų ar moterų kurioms įvyko ta pati nelaimė, kai persileidau vaisius jau buvo žuvęs, nors trečiad ryte dar matė mažylio širdelę, o vakare jis iškrito
Kas dar buvo parašyta tam atsakyme, a, nėštuminiai pakitimai, nekrobiotiniai pakitimai, leukocitai, lofoblastas (nelabai įskaitau aš čia tuos gyd. keverzones). Sakė leukocitų ir normaliam nėštume būna, tad tirtis nuo virusų neverta, nors aš jau buvau pasiryžus, aišku kad ir privačiai. Prieš ir po persileidimo dariaus kraujo tyrimą - jis buvo geras, viskas normoj. Tik man ramybės neduoda vienas dalykas - kokią savaitę prieš nelaimę pradėjau aš kosėt, iš pradžių nedaug kuo toliau tuo tas mano kosulys stiprėjo, gėriau antibiotokus, nieko napadėjo - ar čia nebus koks mikoplazmos virusas (gyd. sakė kad toks mano kosulys- arba užsispazmavę bronchai arba gali buti tas virusas), o kiek žinau tas visusas įtakoja pakenkimus vaisiui.
oij kiek aš čia daug prirašiau, išsikalbėjau, dar gyd sakė kad už kokių 2-3 mėn vėl galime planuot vaikelį, spalį pas ją pasirodyt, ir pirmyn... Kontraceptinėm sakė nesisaugot, jei greitau laiku planuosim, nes kartais jos irgi įtakoja apsigimimus, sakė sukis brangioji kaip išmanai...
po abraz buvo praėję 9 dienos, žiūrėjo echo tai sakė gleivinės storis 4,1 mm, po mmm buna apie 4,5 o vaisingom dienom apie 16, tai sakė mmm laukti po kokių 4 savaičių, dar paėmė tepinėlį, reiks pirmad pasiskambint ar rado ten ką nors, ar geras.
Taiva, o dar vieno vaikelio tai noriu, dabar labiau nei bet kada, ir jei dar dėl šito abejojau, gal vėliau, t.t. nors vyras tai jau seniai, vos ne iškart po dukrytės gimimo svaigo apie antrą, tai jau dabar iš aš neabejoju, ir tikiuos kad šis išėjęs vaikiuks tikrai atsiųs Godytei brolį ar sesytę.
Ragnez, viskas turi būti gerai, nes kas išeina, tas turi grįžti, ir galbūt taip Dievulis tikrina mus, ko mes iš tikro trokštam ir norim. Laikykis brangioji.