Pasakėlė gimė tada, kai labai svajojau, kad dukrytė išmoktų užmigti pati...
Pasakėlė apie bitę ir saulę ir jomis besirūpinantį mėnulį
Vieną kartą gyveno maža maža bitutė, kuri labai mylėjo saulę. Vieną rytą bitė klausia saulės:
- Saule saulute, ar užauginsi man gėlę?
- Žinoma, bitute, skrisk į pievą ir paieškok.
Ir bitė išskrido. Skrenda per vieną pievą neranda, skrenda per antrą neranda, skrenda per trečią o ten jau iš tolo gelytė moja lapeliais ir kviečia:
- Skrisk pas mane bitute, aš turiu tau medaus!
Bitė priskrido ir ėmė gerti medų... gėrė gėrė, pilną pilvelį prigėrė. O kas liko į kibirėlį surinko. Tada pasakė gėlytei Ačiū ir nuskrido pas kitas gėlytes: antrą, trečią, ketvirtą... visą dieną taip skraidė kol pilną kibirėlį pririnko.
Vakarė bitę pasikvietė saulė ir klausia:
- Ar matai, bitute, kad jau vakaras atėjo? Laikas tau į namučius ir saldaus miegelio...
- Iš tikrųjų, net nepastebėjau, kad jau vakaras,- atsakė bitutė ir išskrido.
Bitės namai yra avilys. Priskrido bitė prie avilio... bzzzz cik - ir įskrido vidun. Avilyje bitė turi mažą lovelę ir pagalvėlę. Atsigulė bitė į lovelę, pasivertė ant šonelio, užmerkė akutes ir saldžiai saldžiai užsnūdo...
O saulė, matydama kaip gardžiai miega bitutė irgi panoro miego. [čia reikia įtikinamai nusižiovaut
] Saulė miega debesėliuose: vieną pasikloja, kitu užsikloja ir taip pasislepia. Tada jau saulės niekas nebemato. Visur pasidaro tamsu, nes nebesimato saulutės... Tada ateina juoda naktis...O kad nebūtų baisu, saulės ir bitutės miegelį visą naktį saugo mėnulis, kuriam padeda žvaigždutės, dainuojančios lopšinę:
