Na, manau ir aš jau pribrendau savajai gimdymo istorijai. Tiksliau ne aš, o pats laikas man padiktavo, kad jau metas. Metas pasidalinti ir su jumis didziausiu savo gyvenimo stebuklu.
Saulė šildė žemę savo glostančiais spinduliais, žemė nusidažė ryškiomis įvairiaspalvėmis juostomis, rodos ji tapo vienu nuostabiu birželio gėlės žiedu, kai sužinojau, kad manyje Dievas nusprendė užmegzti naują Gyvybę. Tai buvo labai netikėta, bet beprotiškai laukta. Mano mielasis verkė kaip mažas vaikas, kai pasveikinau jį tapus būsimu tėveliu.
Bėgo laikas, ruduo barstė auksinius lapus ir sulig kiekviena diena mažas žmogutis manyje augo, vis pakibindamas mane, švelniai apsiversdamas ir pabaksnodamas. Šis laukimas virto nerimu, nes buvau nuolat stebima medikų, ankstesnės sveikatos bėdos galėjo bet kada skaudžiai atsiliepti ir man, ir mano kūdikėliui. Tačiau viskas ėjosi pakankamai sklandžiai. Kasdien išimdavau iš komodos savo angeliuko kraitelį, žiūrėdavau, dėliodavau, džiaugdavausi ir laukdavau.
Kai sulaukėme žiemos ir žemę užklojo purus sniegelis, pasijutau negerai. Pradžioje laikas bėgo savo namuose lovoje, tačiau gydytoja nusprendė, kad bus geriau, jei likusį laiką iki stebuklėlio atėjimo praleisiu ligoninėje. Buvo žvarbus vasaris, ir iki nustatyto laiko buvo likę dvi savaitės. Tyrimai parodė, kad laukiuosi berniuko.
Laikas ėjo beprotiškai ilgai, skaičiavau dienas ir valandas iki to momento, kada gi pagaliau išvysiu savo angelėlį. Tačiau tas laikas atėjo ir praėjo, o mano pupulis visai neskubėjo ateiti. Turbūt nuo laukimo ir savijauta pagerėjo, praėjo kankinusios bėdos. Gydytojai pasakė, kad viskas mums gerai ir reikia laiko, kada mano mažylis pasibels į šį pasaulį. Laikas kankinamai ėjo, sulaukėm ir kovo, už lango švietė saulytė, o burbuliukas sau sėdėjo šiltai ir nesiruošė niekur eiti.
Kai mano augančiam pilveliui suėjo 41 savaitė, buvo nuspręsta, kad jau laikas. Ne, ne mano mažylis nusprendė, gydytojai pasakė, kad jie padės mano zuikučiui ateiti, nes ilgiau laukti jau negalima.
Tą rytą jaučiausi labai gerai, 10 val. ryto po apžiūros gavau vaistukų. Jau po keturių valandų kaklelis buvo atsivėręs 5 cm. Pusę septynių vakaro mane perkėlė į gimdyklą. Jaučiausi gerai, skausmų nebuvo. Paskambinau gydytojai, kuri turėjo priimti gimdymą. Kai atvažiavo mano vyras, pasijutau tokia rami ir laiminga, nes žinojau, kad jis su manimi, todėl man niekas nebaisu. Su gydytojos pagalba nubėgo vandenys, ji dar pasakė, kad ko gero teks pinti kasas, nes ji netyčia nukirpo kuokštelį mano zuikučio plaukiukų juodų ir ilgų. Tada prasidėjo skausmai. Esu labai dėkinga brangiausiam žmogui savo vyrui, be jo man būtų buvę labai sunku visa tai ištverti.
Artėjo vidurnaktis, o mano pupulis neskubėjo. Visą laiką tarp sąrėmių miegojau. Mačiau, kad mano vyrui būti šalia ir matyti, kaip man skauda, tikrai buvo daug sunkiau, nei man.
Tuoj po vidurnakčio baigėsi sąrėmiai. Labai norėjau kuo greičiau pamatyti savo sūnelį. Gydytoja nusprendė, kad ir vėl gausiu vaistų, jei noriu, kad pupuliukas gimtų greit. Vaistų poveikis darė savo, skausmas pasidarė laba aštrus ir pastovus. Tai artėjo. Pajutau, kad jau greitai. Tereikėjo truputėlio pastangų ir pasaulį išvydo Jis mūsų brangiausias ir labai lauktas Sūnus. Buvo kovo 6 diena. 3 val. 12 min. Kai pajutau jo šiltą kūnelį ant savo krūtinės, apėmė nenusakomas žodžiais jausmas, šiluma ir nenumaldomas džiaugsmas užplūdo krūtinę, pasidarė taip gera ir ramu. Jis net neverkė, tik didelėmis tamsiomis akytėmis žiūrėjo į šalia stovintį tėvelį. Šis stiprus ryšys tarp jų užsimezgė dar tada ir iki šiol jie negali vienas be kito. Laukiau savo sūnelio verkimo, tačiau jis buvo toks ramus, kad net gydytoja stebėjosi. Vėliau nusprendė, kad sūnelis turbūt nepatyrė didelio streso, nes aš gimdymo metu buvau labai rami ir pasitikėjau šalia esančiais žmonėmis. Sūnelis gimė 3420 gramų ir 53 centimetrų, didelėmis akytėmis ir juodais ilgais plaukučiais.
Pirmąjį mažo žmogučio rytą skaisčiai švietė saulė, sveikindama jį ir apšviesdama jo angelišką veiduką.
Taip gimė mūsų Ignutis. Iki šiol mūsų angelėlis džiugina mus savo juoku, nepaprastu ramumu ir gerumu, širdį glostančiu švelnumu ir meilumu.
Esu be galo dėkinga Dievui, kad suteikė man progą būti tokio nuostabaus žmogučio mama, dėkinga savo mylimam vyrui, kuris buvo ir yra šalia mūsų kai sunku ir kai gera, kuris labai mus myli. Bet labiausia aš dėkinga Ignučiui, kuris mus išsirinko būti savo tėvais. Pažadu tau mažyli, kad visomis savo jėgomis pasistengsiu tave užauginti tikru doru Žmogumi, kad savo buvimu džiugintum ne tik mus, bet ir visą pasaulį.
šaunuolė labai gražiai parašei, tokia švelnumo banga užliejo beskaitant.
aukit, būkit sveiki ir laimingi
aukit, būkit sveiki ir laimingi
Saunuole,grazi istorija
Graži ir šviesi istorija
Aukit stiprūs ir sveiki
Aukit stiprūs ir sveiki
Zamke, be galo graži, švelni ir jautri tavo istorija
Sėkmės jūsų gražiai šeimai
Sėkmės jūsų gražiai šeimai
Aciu
labai grazi istorija net susigraudinau
Nu labai graziai papasakota
Sekmes Jusu seimynelei
Sekmes Jusu seimynelei
Labai gražiai ir jausmingai viskas aprašyta
Silta istorija... Sekmes jums
Pilna meiles ir romantikos gimdymo istorija.
Be detaliu ir smulkmenu
Sveikinmai kuo didziausi, linkiu, kad tavo grazus siekiai issipildytu.
Augink dora zmogu, tokiu tikrai labai truksta.
Sekmes
Be detaliu ir smulkmenu
Sveikinmai kuo didziausi, linkiu, kad tavo grazus siekiai issipildytu.
Augink dora zmogu, tokiu tikrai labai truksta.
Sekmes