Mano dukra į muz. mokyklą įstojo 6 m. (kaip ir į pirmą klasę nuėjo).
Ant bajerio nuėjom, kai buvo priėmimas, ir priėmė į smuiką + papildomai fortepijonas. Man tai buvo nerealus pasididžiavimas

(pati nieko apie natas ir muziką nenusimanau).
Per tą laiką (7 metus) buvo viskuo. Bet reikia tėvams imtis gudrumo (ne prievartos). Aš niekada jos neverčiau groti, aš tiesiog prašydavau sakydama: Man labai gražu kai tu groji, pagrok man... ir pan.
Aišku pradžioj toks ir būdavo grojimas ant nervų.
Buvo kai nenorėdavo eiti į smuiką arba solfedį tai tada tiesiog kalbėdavomės, kad tai dar vienas diplomas, kad gal tu norėsi dirbti mokytoja tai bus didelis pliusas prie algos

, kad kai turėsi savo vaiku jiems bus labai smagu kai mama moka gražių dainelių ir muzikėlių, o ne taip kaip aš nieko negaliu jums pagroti ir padainuoti, kad o gal tu norėsi surišti savo gyvenimą su muziką, na ir t.t. vis ką nors sugalvodavau. O kaip buvo jau labai sunku, vienas kartas, tai ėjau su mokytoja pakalbėt, na ji buvo jai švelnesnė irgi paskatino savais budais.
Fortepijonas jai patiko labiau. Man smagu, kad ji pati kuria muziką, eilėraščius. Iš interneto randa ir atsisiunčia natas, tada pati groja. Buvo atsisiuntusi Linkin park dainos NUMB natas fortepijonui, tai ji manė, kad niekada nepavyks išmokti, o po mėnesio jau grojo nežiūrėdama

.
Būna žmonių (vaikų) kurie tvirtai žino ko nori nuo mažumos, o kitiems reikia paskatinimo ir biški tėvų nenuolaidumo, bet, kad neryškiai tai butu, neperlenkti lazdos, kad vaikas nesuprastu. Aš pati visą gyvenimą norėjau groti fortepijonu, bet manęs niekas nenuvedė į muzikalkę. Ir kai lankiau šokius, užteko kaprizo, kad nebelankyčiau

.
Dabar mano dukra baigia 7 kl.(ir vienoj mokykloj ir kitoj). Paskutiniai metai ir ji planuoja kitais metais dar lankyti smuikininkų ansamblį.
Aš džiaugiuos ir ji irgi džiaugiasi, kad aš neleidau jai mesti mokyklą.