QUOTE(smiltute11 @ 2011 09 08, 13:04)
nelabai suprantu ka jus siulote?
mes ir einame savaite bunam apie valanda, ir visa sia valanda vaikas verkia, atsisveikinima ir labai graudus, o emocine bukle siuo metu yra kritine, net paemus vaika is darzelio jis visa diena verkia, zyzia, nepriisleidzia nei tecio nei brolio, nei mociutes, nevalgo, pietu miegas?tokio nebera ismiega valanda per kuria 3 kartus pabunda, pvz sianakt 3 h nakti verke mama nors gulejau salia....o ka daryt kas patars aukletojos sako gink dieve nenutraukit ejimo turi priprasti, o kaip bus is tiesu zinau kad turi bet kada?po metu daugiau?ar dabartine jo busena, itampa nepridarys jam zalos.aukletoja sako jis labai priisrises prie jusu-na taip nepasakyciau, likdavo tiek su mociute tiek su senialais, tacaiu labai ilgai adaptuojasi prie aplinkos pvz. jau senelius pazysta daug laiko tik mociute uzsides akinisu viskas bijo verkia, nebepazysta, apie toki dalyka kad svetimas uzkalbins tai ner kalbos dudos baisiausios, dedes nemate menesi viskas naujas-svetima s zmogus.jautrus yra nuo gimimo....tad as puikiai ji suprantu atvede mama paliko su nepazystamais zmonem, jam yra baisu. bet ka daryti sukasi tukstantsi minciu galvoje bet kuri yra protingiausia, dar laukti koki pusmeti tada bandyt bet ar kas bus kitaip?pirmasis ejo gal iprastai kaip ir visi per 3 men adaptavosi, ejimas buvo su asarom bet uzdarius duris nurimdavo, o kaip ateidavau pasimt apsidziaugdavo ir visus rupescius paligdavo uz tu duru, manau savaitele turiu dar buti stipri, aisku geraiusiai butu po menesio tiesiog nezianu ar uzteks tiek valios ir jegu.visoms stiprybes ir sekmes
Panašiai yra su mano sūnumi. Jis niekda labai lengvai su niekuo į kontaktą neidavo. Reikėdavo kažkiek laiko, kad pripažintų žmogų ir su juo elgtųsi kaip su savu.
Kiekvienas vaikas individualus. Mes išgyvenam labai sunkų periodą, kas liečia darželį. Jis gailiai verkia, vos tik supranta, kad jau rengiu drabužėliais darželiui. Nešant keliu, apstoja, paskui vėl isterija prasideda, pamačius darželio vartus.
AUklėtojos sakė, kad itin jautrus vaikas, nenori žaist, nieko nenori. Nustoja verkt, vėl pradeda, vėl nustoja, vėl pradeda. Džiaugiuosi, kad bent eina prie pietų stalo ir valgo. Gal kažkas gali pasakyt pasakyt, kadžkažkur klaidą padariau auklėdama-gal užsidariusi buvau nuo aplinkos, nėjau su juo ten, kur žmonių yra. Deja-visur važinėjom ir ėjom kartu, pas mus ateina draugai, nes jų turim, mes patys nesėdim namuose.
Tiesiog yra jautrus vaikas.
Jam dabar labai sunku. SUtinku su ta nuomone, kad negaliu pasilikt su juo grupėj nei pusvalandžiui, nei valandai. Jei eiti ta taktika, reikėjo ieškoti Lietuvoje darželio (mūsų atveju) kur mamos su vaiku gali būti visą ištisą dieną kokias 2 sav. - mėnesį.Tikiu, kad tada be ašarų būtume apsiėję. Kitu atveju-nei valanda, nei 2 neišgelbės mūsų nuo streso.
Žinau, galima pasiūlyti variantą, kad samdyti auklę, kuri jį nuo pietų paimdinėtų (nes jau turėsiu išeiti į darbą). Bet žinau savo vaiką-tai nieko pakeis. Esmė ne darželis, bet tame, kad nėra šalia mamos arba tėčio. Jis verks ir prie auklės ir bus dar vienas šokas.
Galima svarstyti variantą, neleisti į darželį dar metus, bet tai neišgelbės nuo padėties. Vėl gi, žinau savo vaiką ir jei dabar nebus lūžio, bus žiaurus lūžis vėliau. O su kiekvienais metais tik didesnis pažeidimas vaiko galvelėje bus. Jei neleisiu aplamai į darželį, mokykloje (1 klasėj) bus trauma juoda.
Tad lieka vienintelis kelias, laukti kol dabar jis persilauš. Man tai irgi labai žiauriai skamba. Aš nežinau, kaip jam padėti ir pagelbėti. Čia gal tik jam pačiam turi ateiti suvokimas, kad darželis yra tik laikinas dalykas, kad tai nėra taip baisulingai baisu, kaip jam atrodo. NEBEŽINAU.