Na kur gi tame gimdyme mielumas, šiltumas, tyrumas ir romantika? Tai yra skausmas, fizine kančia, baimė, nežinomybė - visos natūralios emocijos + dar kaukėti nepažįstami žmonės, hormonų audra, svetima aplinka. Tai biologinis aktas, fiziologija - kaip maitinimasis, mylėjimasis ir pan. Manau, kad šilčiausia ir tyriausia iš viso gimdymo yra akimirka, kai viskas pasibaigia, gydytojai išeina ir šeima lieka kiek intymesnėje aplinkoje.
Koks gi čia džiaugsmas gali būt, kai skausmas plešia perpus? Galbūt tik retrospektyvoj tas džiaugsmas...
Ir šiaip gamta yra grubi... toks yra ir gimdymo procesas - be jokių saldybių, tiesiog brutuali nuoga realybė, visai neestetiška, net nemeniška... žmogus taip gimsta, labai panašiai i kačiuką ar paršiuką.
Visai kas kita, kai jau pailsėjus mama mūsų cilizacijos rėmuose bando perteikti visą procesą - kai kuriom sunku pripažinti net sau, kad skaumo akimirką plaukė ne vien cukruotos mintys apie mylimo kūdikio gimimą.
Pasak psichoterapeutų suaugusiam žmogui būdingas sugebėjimas priimti savo jausmų dualizmą - gebėti ir pykti ir besąlygiskai mylėti ta patį objektą vienu metu. Iki tam tikro amžiaus vaikai to nesugeba... toks infantiliškumas dėl raidos sutrikdymo kai kuriems pasireiškia ir vėliau...
,skausmas,kamčia,nežinomybė ir daug daug kitų emocijų kyla gimdymo metu,nerimas dėl vaikelio ir t.t,bet tikrai ne džiaugsmas,kad pagaliau skauda...