Nežinau, nežinau.. šiandien skambina, sako atvažiuosiu už 2 valandų, su mama pašnekėsiu, taip ir norėjosi įkasti `viską papasakosi, aišku..`, bet susilaikiau, nes žinau jos būdą, vos ne ausį prie ragelio prikišusi sėdi, tas šneka su manim, o ta po kiekvieno jo sakinio spygauja po visus namus ir karksi.. ech, vieną dieną norisi imti ir pastatyti ją į vietą, kitą išvis viską mesti ir palikti..
As kartais pagalvoju, jei visuomeneje butu leidziama sunui lytiskai santykiauti su savo motina, tai zmonos jam nereiketu...
Papildyta:
o jis ir apie jusu intymu gyvenima jai pasakoja?
man turbut issivyniotu liezuvis pasakyt "zinai, brangusis, as paskutiniu metu lovoje nejauciu pasitenkinimo, gal paklausiam tavo mamos patarimo?"
Papildyta:
QUOTE(buurbuulis @ 2012 02 03, 18:53)
o jis ir apie jusu intymu gyvenima jai pasakoja?
man turbut issivyniotu liezuvis pasakyt "zinai, brangusis, as paskutiniu metu lovoje nejauciu pasitenkinimo, gal paklausiam tavo mamos patarimo?"
Ne, mano žiniomis nepasakoja. Intymūs santykiai nebūtinai yra lytiniai, žodžio intymus prasmė, kad asmeniniai. O mūsų santykiai man atrodo visomis prasmėmis asmeniški ir nepasakotini mamai, net jei tai tik kvailas ginčas ir durelių trankymas. Maniškis dar ne visai to lygio mamyčiukas, bet va jeigu būtų anytų valia, tai tikrai visos užrakinusios laikytų, neduok dieve, kokia merga juos iš jų atims..
Sveikos,
Noriu ir aš pasidalinti nelabai malonia istorija.
Kai susipažinau su savo vaikinu jam buvo 24 metai, o man 20. Kaip dažniausiai turbūt ir būna, mes susitikdavom ir norėdavom kuo daugiau laiko praleisti kartu. Suprantu, kad mano mama rūpindavosi kada dukra grįš namo. Paskambindavo, paklausdavo, aš atsakydavau, tarkim 24 h ir viskas ok. O vaikino mama jam pradėdavo skambinėt nuo 21h ir skambinėdavo kas 15 min., kad jis grįžtų namo
jau tada man viskas atrodė keista.
Vaikinas pasakodavo kokia bloga buvo jo buvusi mergina, nes nemėgo jo tėvų. Aš galvojau, kad tikrai kažkas jai negerai, kaip galima nemėgti vaikino tėvų (tada dar nebuvau susidūrusi su tokia situacija).
Bėgo laikas, aš supažindinau su savo tėvais. O jis manęs vis nepažindindavo, tiesą sakant aš labai ir nesiveržiau, nes iš vaikino pasakojimų, jais per daug nesižavėjau.
Kuo toliau tuo dažniau vaikinas pradėjo nakvoti mano namuose. Manau, kad jam mano namuose buvo daug mieliau nei savo, nes turbūt gyvenime nebuvo matęs normalios šeimos. Tuo metu kai mes susipažinome, jo tėvai ant jo žiauriai varė, vadino nevykėliu loxu, nes jis nebaigė mokslų. Matėsi, kad vaikinas ir pats pradėjo taip jaustis, kaip buvo vadinamas. Mano tėvai labai šiltai jį priėmė, greitai pamilo ir stengėsi padėti viskuo, kuo galėjo. Padėjo jam susirasti darbą.
Praėjo nemažai laiko, kai vaikinas supažindino mane su savo tėvais ir nuo tos akimirkos aš pradėjau jausti didžiulį psichologinį spaudimą. Pastoviai buvo nežinau dėl ko kabinėjimąsi prie manęs, mėtomi akmenys į daržą. Gal dėl, kad buvau iš padorios šeimos, tėvai išsilavinę, gerai uždirbantys, aš pati mokiausi ir dirbau ir pati save išlaikydavau. Gal pavydėjo, nežinau.
Pradraugavom mes du metus ir nusprendėm eiti gyventi kartu. Mano tėvai parūpino mums butą bei visą kitą ko reikėjo bendro gyvenimo pradžiai. Pagyvenom kartu ir nusprendėm tuoktis, tada viskas pasidarė labai blogai.
Tėvai nusprendė iškelti mums vestuves, ir aš labai nustebau, kaip jo tėvai sutiko prisidėti prie vestuvių.
Kai pradėjom gyventi kartu, jo mamytė pradėjo pastoviai skambinėti, pas tėvus jis turėjo važiuoti vos ne kas antrą dieną. Aš manau, kad tai yra visiška nesąmonė, nes yra darbai, mokslai, buitis, galų gale draugai. O įdomiausia tai, kad ir aš turėjau pastoviai važinėti, kaip jinai sako "rodyti jai dėmesį". Aš to nedariau, nuvažiuodavau per šventes, o jų pasitaikydavo pakankamai. Kalėdos, gimtadieniai ir t.t.
Tada viskas pradėjo aštrėti dar labiau.
Pradėjom organizuoti vestuves, prasidėjo skandalai, kodėl viską išsirinkom mes patys.Vietą, muzikantus, vedėjus ir pan. Nes pasirodo viską turi išrinkti mamytė. Pradėjom pyktis, aš savo vaikinui pasakiau, kad aš netėkėsiu, jei vestuvės bus tokios kaip jinai nori, o ne tokios kaip aš. Nes kažkodėl mano tėvai nei žodzio nepasakė kaip ką daryt, nors jie už vestuves mokės daugiau.
Vaikinas bandė pakalbėti ta tema su mama.
Po kiek laiko perskaičiau sms jo telefone nuo mamos: ji yra neišprususi, nemandagi, tu darai didžiausia savo gyvenimo klaidą. Ir panašūs žodžiai nuo kurių man prasidėjo isterija ir didžiausia neapykanta.
Džiausiausi tik tuom, kad supratau, kodėl jinai su manim taip elgdavosi, nes tiesiog nekentė manęs. Ir nekenčia. Tik nesuprantu už ką.
Vestuvės jau suplanuotos, o vaikino tėvai pasakė, kad jie vestuvių neorganizuos. Nu ir nereikia, džiaugiuosi, kad turiu savo tėvus, kurie tikrai neleis sugadint šventės.
Tik neįsivaizduoju kaip blogai gali būti ateityje.
Stogas važiuoja juodai, dėl bet kokio menkniekio verkiu. Stengiausi čia viską parašyti gražiai, nes jei aprašyčiau visas smulkmenas...
Noriu ir aš pasidalinti nelabai malonia istorija.
Kai susipažinau su savo vaikinu jam buvo 24 metai, o man 20. Kaip dažniausiai turbūt ir būna, mes susitikdavom ir norėdavom kuo daugiau laiko praleisti kartu. Suprantu, kad mano mama rūpindavosi kada dukra grįš namo. Paskambindavo, paklausdavo, aš atsakydavau, tarkim 24 h ir viskas ok. O vaikino mama jam pradėdavo skambinėt nuo 21h ir skambinėdavo kas 15 min., kad jis grįžtų namo
jau tada man viskas atrodė keista. Vaikinas pasakodavo kokia bloga buvo jo buvusi mergina, nes nemėgo jo tėvų. Aš galvojau, kad tikrai kažkas jai negerai, kaip galima nemėgti vaikino tėvų (tada dar nebuvau susidūrusi su tokia situacija).
Bėgo laikas, aš supažindinau su savo tėvais. O jis manęs vis nepažindindavo, tiesą sakant aš labai ir nesiveržiau, nes iš vaikino pasakojimų, jais per daug nesižavėjau.
Kuo toliau tuo dažniau vaikinas pradėjo nakvoti mano namuose. Manau, kad jam mano namuose buvo daug mieliau nei savo, nes turbūt gyvenime nebuvo matęs normalios šeimos. Tuo metu kai mes susipažinome, jo tėvai ant jo žiauriai varė, vadino nevykėliu loxu, nes jis nebaigė mokslų. Matėsi, kad vaikinas ir pats pradėjo taip jaustis, kaip buvo vadinamas. Mano tėvai labai šiltai jį priėmė, greitai pamilo ir stengėsi padėti viskuo, kuo galėjo. Padėjo jam susirasti darbą.
Praėjo nemažai laiko, kai vaikinas supažindino mane su savo tėvais ir nuo tos akimirkos aš pradėjau jausti didžiulį psichologinį spaudimą. Pastoviai buvo nežinau dėl ko kabinėjimąsi prie manęs, mėtomi akmenys į daržą. Gal dėl, kad buvau iš padorios šeimos, tėvai išsilavinę, gerai uždirbantys, aš pati mokiausi ir dirbau ir pati save išlaikydavau. Gal pavydėjo, nežinau.
Pradraugavom mes du metus ir nusprendėm eiti gyventi kartu. Mano tėvai parūpino mums butą bei visą kitą ko reikėjo bendro gyvenimo pradžiai. Pagyvenom kartu ir nusprendėm tuoktis, tada viskas pasidarė labai blogai.
Tėvai nusprendė iškelti mums vestuves, ir aš labai nustebau, kaip jo tėvai sutiko prisidėti prie vestuvių.
Kai pradėjom gyventi kartu, jo mamytė pradėjo pastoviai skambinėti, pas tėvus jis turėjo važiuoti vos ne kas antrą dieną. Aš manau, kad tai yra visiška nesąmonė, nes yra darbai, mokslai, buitis, galų gale draugai. O įdomiausia tai, kad ir aš turėjau pastoviai važinėti, kaip jinai sako "rodyti jai dėmesį". Aš to nedariau, nuvažiuodavau per šventes, o jų pasitaikydavo pakankamai. Kalėdos, gimtadieniai ir t.t.
Tada viskas pradėjo aštrėti dar labiau.
Pradėjom organizuoti vestuves, prasidėjo skandalai, kodėl viską išsirinkom mes patys.Vietą, muzikantus, vedėjus ir pan. Nes pasirodo viską turi išrinkti mamytė. Pradėjom pyktis, aš savo vaikinui pasakiau, kad aš netėkėsiu, jei vestuvės bus tokios kaip jinai nori, o ne tokios kaip aš. Nes kažkodėl mano tėvai nei žodzio nepasakė kaip ką daryt, nors jie už vestuves mokės daugiau.
Vaikinas bandė pakalbėti ta tema su mama.
Po kiek laiko perskaičiau sms jo telefone nuo mamos: ji yra neišprususi, nemandagi, tu darai didžiausia savo gyvenimo klaidą. Ir panašūs žodžiai nuo kurių man prasidėjo isterija ir didžiausia neapykanta.
Džiausiausi tik tuom, kad supratau, kodėl jinai su manim taip elgdavosi, nes tiesiog nekentė manęs. Ir nekenčia. Tik nesuprantu už ką.
Vestuvės jau suplanuotos, o vaikino tėvai pasakė, kad jie vestuvių neorganizuos. Nu ir nereikia, džiaugiuosi, kad turiu savo tėvus, kurie tikrai neleis sugadint šventės.
Tik neįsivaizduoju kaip blogai gali būti ateityje.
Stogas važiuoja juodai, dėl bet kokio menkniekio verkiu. Stengiausi čia viską parašyti gražiai, nes jei aprašyčiau visas smulkmenas...
QUOTE(Anželika555 @ 2012 02 07, 18:36)
Sveikos,
Noriu ir aš pasidalinti nelabai malonia istorija.
Kai susipažinau su savo vaikinu jam buvo 24 metai, o man 20. Kaip dažniausiai turbūt ir būna, mes susitikdavom ir norėdavom kuo daugiau laiko praleisti kartu. Suprantu, kad mano mama rūpindavosi kada dukra grįš namo. Paskambindavo, paklausdavo, aš atsakydavau, tarkim 24 h ir viskas ok. O vaikino mama jam pradėdavo skambinėt nuo 21h ir skambinėdavo kas 15 min., kad jis grįžtų namo jau tada man viskas atrodė keista.
Vaikinas pasakodavo kokia bloga buvo jo buvusi mergina, nes nemėgo jo tėvų. Aš galvojau, kad tikrai kažkas jai negerai, kaip galima nemėgti vaikino tėvų (tada dar nebuvau susidūrusi su tokia situacija).
Bėgo laikas, aš supažindinau su savo tėvais. O jis manęs vis nepažindindavo, tiesą sakant aš labai ir nesiveržiau, nes iš vaikino pasakojimų, jais per daug nesižavėjau.
Kuo toliau tuo dažniau vaikinas pradėjo nakvoti mano namuose. Manau, kad jam mano namuose buvo daug mieliau nei savo, nes turbūt gyvenime nebuvo matęs normalios šeimos. Tuo metu kai mes susipažinome, jo tėvai ant jo žiauriai varė, vadino nevykėliu loxu, nes jis nebaigė mokslų. Matėsi, kad vaikinas ir pats pradėjo taip jaustis, kaip buvo vadinamas. Mano tėvai labai šiltai jį priėmė, greitai pamilo ir stengėsi padėti viskuo, kuo galėjo. Padėjo jam susirasti darbą.
Praėjo nemažai laiko, kai vaikinas supažindino mane su savo tėvais ir nuo tos akimirkos aš pradėjau jausti didžiulį psichologinį spaudimą. Pastoviai buvo nežinau dėl ko kabinėjimąsi prie manęs, mėtomi akmenys į daržą. Gal dėl, kad buvau iš padorios šeimos, tėvai išsilavinę, gerai uždirbantys, aš pati mokiausi ir dirbau ir pati save išlaikydavau. Gal pavydėjo, nežinau.
Pradraugavom mes du metus ir nusprendėm eiti gyventi kartu. Mano tėvai parūpino mums butą bei visą kitą ko reikėjo bendro gyvenimo pradžiai. Pagyvenom kartu ir nusprendėm tuoktis, tada viskas pasidarė labai blogai.
Tėvai nusprendė iškelti mums vestuves, ir aš labai nustebau, kaip jo tėvai sutiko prisidėti prie vestuvių.
Kai pradėjom gyventi kartu, jo mamytė pradėjo pastoviai skambinėti, pas tėvus jis turėjo važiuoti vos ne kas antrą dieną. Aš manau, kad tai yra visiška nesąmonė, nes yra darbai, mokslai, buitis, galų gale draugai. O įdomiausia tai, kad ir aš turėjau pastoviai važinėti, kaip jinai sako "rodyti jai dėmesį". Aš to nedariau, nuvažiuodavau per šventes, o jų pasitaikydavo pakankamai. Kalėdos, gimtadieniai ir t.t.
Tada viskas pradėjo aštrėti dar labiau.
Pradėjom organizuoti vestuves, prasidėjo skandalai, kodėl viską išsirinkom mes patys.Vietą, muzikantus, vedėjus ir pan. Nes pasirodo viską turi išrinkti mamytė. Pradėjom pyktis, aš savo vaikinui pasakiau, kad aš netėkėsiu, jei vestuvės bus tokios kaip jinai nori, o ne tokios kaip aš. Nes kažkodėl mano tėvai nei žodzio nepasakė kaip ką daryt, nors jie už vestuves mokės daugiau.
Vaikinas bandė pakalbėti ta tema su mama.
Po kiek laiko perskaičiau sms jo telefone nuo mamos: ji yra neišprususi, nemandagi, tu darai didžiausia savo gyvenimo klaidą. Ir panašūs žodžiai nuo kurių man prasidėjo isterija ir didžiausia neapykanta.
Džiausiausi tik tuom, kad supratau, kodėl jinai su manim taip elgdavosi, nes tiesiog nekentė manęs. Ir nekenčia. Tik nesuprantu už ką.
Vestuvės jau suplanuotos, o vaikino tėvai pasakė, kad jie vestuvių neorganizuos. Nu ir nereikia, džiaugiuosi, kad turiu savo tėvus, kurie tikrai neleis sugadint šventės.
Tik neįsivaizduoju kaip blogai gali būti ateityje.
Stogas važiuoja juodai, dėl bet kokio menkniekio verkiu. Stengiausi čia viską parašyti gražiai, nes jei aprašyčiau visas smulkmenas...
Noriu ir aš pasidalinti nelabai malonia istorija.
Kai susipažinau su savo vaikinu jam buvo 24 metai, o man 20. Kaip dažniausiai turbūt ir būna, mes susitikdavom ir norėdavom kuo daugiau laiko praleisti kartu. Suprantu, kad mano mama rūpindavosi kada dukra grįš namo. Paskambindavo, paklausdavo, aš atsakydavau, tarkim 24 h ir viskas ok. O vaikino mama jam pradėdavo skambinėt nuo 21h ir skambinėdavo kas 15 min., kad jis grįžtų namo
jau tada man viskas atrodė keista. Vaikinas pasakodavo kokia bloga buvo jo buvusi mergina, nes nemėgo jo tėvų. Aš galvojau, kad tikrai kažkas jai negerai, kaip galima nemėgti vaikino tėvų (tada dar nebuvau susidūrusi su tokia situacija).
Bėgo laikas, aš supažindinau su savo tėvais. O jis manęs vis nepažindindavo, tiesą sakant aš labai ir nesiveržiau, nes iš vaikino pasakojimų, jais per daug nesižavėjau.
Kuo toliau tuo dažniau vaikinas pradėjo nakvoti mano namuose. Manau, kad jam mano namuose buvo daug mieliau nei savo, nes turbūt gyvenime nebuvo matęs normalios šeimos. Tuo metu kai mes susipažinome, jo tėvai ant jo žiauriai varė, vadino nevykėliu loxu, nes jis nebaigė mokslų. Matėsi, kad vaikinas ir pats pradėjo taip jaustis, kaip buvo vadinamas. Mano tėvai labai šiltai jį priėmė, greitai pamilo ir stengėsi padėti viskuo, kuo galėjo. Padėjo jam susirasti darbą.
Praėjo nemažai laiko, kai vaikinas supažindino mane su savo tėvais ir nuo tos akimirkos aš pradėjau jausti didžiulį psichologinį spaudimą. Pastoviai buvo nežinau dėl ko kabinėjimąsi prie manęs, mėtomi akmenys į daržą. Gal dėl, kad buvau iš padorios šeimos, tėvai išsilavinę, gerai uždirbantys, aš pati mokiausi ir dirbau ir pati save išlaikydavau. Gal pavydėjo, nežinau.
Pradraugavom mes du metus ir nusprendėm eiti gyventi kartu. Mano tėvai parūpino mums butą bei visą kitą ko reikėjo bendro gyvenimo pradžiai. Pagyvenom kartu ir nusprendėm tuoktis, tada viskas pasidarė labai blogai.
Tėvai nusprendė iškelti mums vestuves, ir aš labai nustebau, kaip jo tėvai sutiko prisidėti prie vestuvių.
Kai pradėjom gyventi kartu, jo mamytė pradėjo pastoviai skambinėti, pas tėvus jis turėjo važiuoti vos ne kas antrą dieną. Aš manau, kad tai yra visiška nesąmonė, nes yra darbai, mokslai, buitis, galų gale draugai. O įdomiausia tai, kad ir aš turėjau pastoviai važinėti, kaip jinai sako "rodyti jai dėmesį". Aš to nedariau, nuvažiuodavau per šventes, o jų pasitaikydavo pakankamai. Kalėdos, gimtadieniai ir t.t.
Tada viskas pradėjo aštrėti dar labiau.
Pradėjom organizuoti vestuves, prasidėjo skandalai, kodėl viską išsirinkom mes patys.Vietą, muzikantus, vedėjus ir pan. Nes pasirodo viską turi išrinkti mamytė. Pradėjom pyktis, aš savo vaikinui pasakiau, kad aš netėkėsiu, jei vestuvės bus tokios kaip jinai nori, o ne tokios kaip aš. Nes kažkodėl mano tėvai nei žodzio nepasakė kaip ką daryt, nors jie už vestuves mokės daugiau.
Vaikinas bandė pakalbėti ta tema su mama.
Po kiek laiko perskaičiau sms jo telefone nuo mamos: ji yra neišprususi, nemandagi, tu darai didžiausia savo gyvenimo klaidą. Ir panašūs žodžiai nuo kurių man prasidėjo isterija ir didžiausia neapykanta.
Džiausiausi tik tuom, kad supratau, kodėl jinai su manim taip elgdavosi, nes tiesiog nekentė manęs. Ir nekenčia. Tik nesuprantu už ką.
Vestuvės jau suplanuotos, o vaikino tėvai pasakė, kad jie vestuvių neorganizuos. Nu ir nereikia, džiaugiuosi, kad turiu savo tėvus, kurie tikrai neleis sugadint šventės.
Tik neįsivaizduoju kaip blogai gali būti ateityje.
Stogas važiuoja juodai, dėl bet kokio menkniekio verkiu. Stengiausi čia viską parašyti gražiai, nes jei aprašyčiau visas smulkmenas...
Pas mane antra santuoka... jau rasiau anksciau forume, kiek negraziu epitetu apie save sulaukiau... Negrazi, nemandagi... buvusi santuoka truko 9 metus... mano vyras man buvo pirmas, jos sunus angtrasis dabar taip pat jau mano vyras
nors pirma karta vaziavau su saldainiais, buvo mandagi ir maloni.. bet matai nepatikau poniai karalienei... labai skaudu buvo, bet kai praejo jau daug laiko, atsokome vestuves ne lietuvoje, galiu pasakyti kad esu labai laiminga su savo vyru, o apie skaudulius nebegalvoju, bet pradzioje buvo labai, labai skaudu... istiesu jauciausi klaikiai kai ji skambino prase nesituokti ir .t.t
Na turbt dabar supratote kuo tėvai nepatiko pirmai merginai 
gali būti visaip, gal anyta apsiramins, gal susitaikysit pasitelkusi kažkokią taktiką, gal savaime praeis, gal pjausitės visą gyvenimą, o gal anyta ir šeimą išskirsi.. būna, gaila, bet būna.. pati to bijau, nes nebūtinai toks varymas ant marčios sūnui tai padaro, manau ir kitais būdais įmanoma, Jeigu pavyzdžiui mano atveju ji kišis, kišis ir toliau, tai pačiai man gali trūkti kantrybė. geriausia tai kai sėdim, o ji šneka, aš tai nesikišiu į vaikų gyvenimą, tegul gyvena, kad ir čia, bet aš tai jau tikrai nesikišiu.. juokas ima, tai nustok dabar kištis ir tiek cackint tą vaiką, kaip kūdikį
gali būti visaip, gal anyta apsiramins, gal susitaikysit pasitelkusi kažkokią taktiką, gal savaime praeis, gal pjausitės visą gyvenimą, o gal anyta ir šeimą išskirsi.. būna, gaila, bet būna.. pati to bijau, nes nebūtinai toks varymas ant marčios sūnui tai padaro, manau ir kitais būdais įmanoma, Jeigu pavyzdžiui mano atveju ji kišis, kišis ir toliau, tai pačiai man gali trūkti kantrybė. geriausia tai kai sėdim, o ji šneka, aš tai nesikišiu į vaikų gyvenimą, tegul gyvena, kad ir čia, bet aš tai jau tikrai nesikišiu.. juokas ima, tai nustok dabar kištis ir tiek cackint tą vaiką, kaip kūdikį
Esant probleminiams santykiams su anyta vienintele iseitis - gyvent kuo toliau, matyti kuo reciau, skambint kuo rečiau (o i jos visus skambucius pradet nebeatsiliepinet, tik i koki..kas trecia ), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas.
P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas. P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
QUOTE(aridax @ 2012 02 08, 11:13)
Esant probleminiams santykiams su anyta vienintele iseitis - gyvent kuo toliau, matyti kuo reciau, skambint kuo rečiau (o i jos visus skambucius pradet nebeatsiliepinet, tik i koki..kas trecia ), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas.
P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas. P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
Butent ta taktika ir pasirinkau... pasveikinu ja per metines sventes, nebendrauju, kai vaziuoja vyras jis vaziuoja vienas, be manes...
Ir taip nusistovejo baigesi visos diskusijos... per kaledas sunui dovana specialiai man idejo... cia buvo sokas man... gali taves nemegti, bet pagarba uzsitarnausi jei elgsiesi protingai... ta pagarba siandien as jau jauciu... nes niekas nesileido i jos gyvatynus
QUOTE(aridax @ 2012 02 08, 09:13)
Esant probleminiams santykiams su anyta vienintele iseitis - gyvent kuo toliau, matyti kuo reciau, skambint kuo rečiau (o i jos visus skambucius pradet nebeatsiliepinet, tik i koki..kas trecia ), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas.
P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
), ir apsiginkluot kantrybe. Kito vaisto nera, ir taskas. P.S. Jokiu budu nesivelkit i atvira kara su anyta. Geriau vengt, bet ne kariaut. Nes blogai bus tiek paciai marciai, tiek sunui, tiek anytai. Ir aisku visiems aplinkiniams.
Aš visiškai sutinku, kad geriausia taktika didesnis, mažesnis ignoras
nes vistiek reikia išlaikyti kažkokią pagarbą kaip vyresniam žmogui, kaip mylimo žmogaus mamai, kaip anytai, kokia ji bebūtų. Tik va logiškai pagalvojus, mes patys nešime skudurus nuo jo tėvų, bet realiai atskirai apsigyventi tikrai ne visi turi galimybes 
QUOTE(aridax @ 2012 02 02, 14:07)
Beje, neminejau - zieda suzadetuvems ji man nupirko ir padave vyrui, kad man paduotu aisku ten iki normalaus suzadetuviu ziedo laaabai toli, jis taip ir suli spintoj..
aisku ten iki normalaus suzadetuviu ziedo laaabai toli, jis taip ir suli spintoj.. O man visai žavu, kai vyrui sužadėtuvių žiedą padeda išrinkti jo mama
Gi ne žiedo gražume visa laimė ir meilė... man jau vien tai, kad kartu renka, parodo, kad anyta noriai priima tave į savo šeimą ir linki ko geriausio savo sūnui būtent su tavimi
Būna tikrai ir blogiau, nei bet koks žiedas, būna gi vyrai ir be mamų sugalvoja ir tiesiog pasako "nu ką, ženijamės, išsirink pati žiedą, jei reikia..."
Tokių istorijų pilna Na, o kas dėl manojo mamulės
Tai... Tiesą sakant aš greičiau pati kartais jaučiuosi kalta, kad mes nesutariam taip, kaip norėtųsi... Man tiesiog sunku rasti bendrų temų pokalbiams... Ir nežinau kaip tai pakeisti Ji dirba gan aukštose pareigose, rimta, bet labai aktyvi moteris. Ji galėtų būti daugelio pavyzdžiu. Ir kai sėdim prie stalo pas ją nuvykę, tarkim vakarieniaujam, ji plepa kaip tas ar tas darbe vyksta arba wow kas buvo tam ir tam žmogui iš jos darbo aplinkos ar pažįstamų... O aš būna net nesuprantu apie ką kalba Arba pasakoja kaip tas ar anas žmogus kažką padarė, visi krizena, o aš nesuprantu iš ko juoktis... nes tų žmonių nepažįstu. Dėl to dažniausiai pratyliu ar prasišypsau. Aišku, kai būna kitokios temos, kuriomis turiu ką pasakyti - visuomet išsakau savo nuomonę, stengiuosi padiskutuoti... Bet tai būna ne taip dažnai, kaip norėtųsi 
Arba vyksta savaitgalį koks pietų darymas... Ateinu padėti, prisijungti prie darymo... ir tarkim imu kokį kopūstą tarkuot
Tai aš jį tiesiog imu ir tarkuoju, nu kaip visada... Nieko čia ir neišmąstysi... O ji prieina ir sako "gerai gerai", apsisuka nueina iki kažkur, pareina, aš dar tarkuoju O ji sako "ai čia bus gerai" Nu toks nekoks jausmas užklumpa, kad kažką tarytum negerai daryčiau... Negaliu šito jausmo paaiškinti. Bet tai netik su kopūstu kokiu būna Taip praktiškai visada, kai ką nors gaminam... Toks tarytum nepasitikėjimas manim... ir jaučiuos kaip koks 5m. vaikas, kurį reikia nuolat prižiūrėti Bet sakau, kad gal čia tik man taip atrodo... Ji gal nieko blogo ir nenori tuo.Žodžiu tema apie anytas neišsemiama... Bet nieko nėra tobulo
Juk būna ir mūsų mamos keistai elgiasi (ar mes pačios), tik mes jau įpratę nuo vaikystės tai matyti ir atrodo normalu, o kitiems gal kitaip atrodo
QUOTE(sviecia_saule @ 2012 02 11, 14:44)
O man visai žavu, kai vyrui sužadėtuvių žiedą padeda išrinkti jo mama
Gi ne žiedo gražume visa laimė ir meilė... man jau vien tai, kad kartu renka, parodo, kad anyta noriai priima tave į savo šeimą ir linki ko geriausio savo sūnui būtent su tavimi
Būna tikrai ir blogiau, nei bet koks žiedas, būna gi vyrai ir be mamų sugalvoja ir tiesiog pasako "nu ką, ženijamės, išsirink pati žiedą, jei reikia..." Tokių istorijų pilna
Gi ne žiedo gražume visa laimė ir meilė... man jau vien tai, kad kartu renka, parodo, kad anyta noriai priima tave į savo šeimą ir linki ko geriausio savo sūnui būtent su tavimi
Būna tikrai ir blogiau, nei bet koks žiedas, būna gi vyrai ir be mamų sugalvoja ir tiesiog pasako "nu ką, ženijamės, išsirink pati žiedą, jei reikia..."
Tokių istorijų pilna Na, jei kartu renka pasitardami, tai aisku, viskas cia gerai ir grazu
. Bet jeigu ji, turedama SAU padovanota ceki, nueina ir nuo savo issirinkto daikto atlikus pinigeliu nuperka man itin masyvu sidabrini zieda su juoda akim (tokius dazniausiai nesioja moterys +40 m), sunui nieko net nesakius, ir kai mes pas ja nuvaziuojam, o ji ji pasikviecia i kita kambari ir sako "va, nupirkau, tau nereikes pirkt, galesi sita paduot")... 
QUOTE(sviecia_saule @ 2012 02 11, 13:44)
O man visai žavu, kai vyrui sužadėtuvių žiedą padeda išrinkti jo mama
Na savotiškai miela, kad prisideda prikimu, kaip sakote, parodo, kad linki gera, priima į šeimą ir bla bla bla. Nu bet nežinau.. priimti, palinkėti gero ir t.t., galima ir kitasi būdais. Nes pavyzdžiui pats vyras, kuris vežasi mamą, kad padėtų išrinkti tą patį žiedą būsimai žmonai, man didžiausias mamyčiukas atrodo ir nereikia čia šnekėti apie moterišką skonį ir pagalbą, nes vistiek pagyvenusių moterų skonis dažniausiai skiriasi, nebūtinai yra atsilikęs ir dar kažkoks, bet tiesiog skiriasi nuo jaunų sužadėtinių. O ir šiaip.. na čia toks dalykas, į kurį mano manymu mamos neturi kištis, tai yra vyro sprendimas ir poelgis, tai kažkaip man čia tėvų prikišto piršto mažiausiai norisi.. gal dar tegul pakiša mintį kaip pasipiršti, ane?
tai tik mano nuomonė. Tai mūsų `intymus` reikalas mūsų piršlybos, ir nenoriu, kad jo mama padėtų rinkti žiedą (o ir skonio ji deda išvis neturiu, jos išrinktos dovanos man sėkmingai guli, planuoju atiduoti savo mamai, nes pagal amžių labiau tinka jai).---
mes pačios turime keistenybių ir tėvai mūsų turi
tik nepastebime, kaip sakoma ant savęs visada sunkiau pamatyti, o ir susigyvenę su tuo jau esame Jūsų atveju manau viskas gražu, tiesiog trūksta kažkokio `apsitrynimo` aš su saviške irgi labai bendros kalbos nerandu.. nes tiesiog ji temėgsta kalbėti apie vien savo vaikelius ir juos aukštinti.. ji gali kokias tris valandas šnekėti apie jų bėdas, sėkmes ar dar kažką, o manęs net nepaklausti kaip sekasi 
---
o aš pasijutau keistai.. mano pyktis tik didėja jai
kažkaip išėjo kalba ir pasijuokiau, kad mano tėvai savo žentą myli labiau nei mane (na tiesiog juk visada svetimam žmogui, kurį matai rečiau stengiesi būti malonus, geras, mandagus, o aš kaip dukra, tai juk ir susibaram, ir kažką blogo padarau jų manymu ir panašiai), o ji maždaug: nu jau visai, aš tai savo labai myliu, labai labai ir t.t. pasijutau taip, lyg tėvai manęs nemylėtų, nes ji taip viską išvertė į kitą pusę, o savo meile kaip visada spėjo pasigirti, tai nebegaliu, imu siusti po šito per kiekvieną jos skambutį. Važiavome aną savaitgalį iš kaimo, o ji skambina, jis atmetė. Sakau mama? sako taip. sakau: tai kur esi, tai kada grysi, tai ar pavalgei, tai atvaziuok pavalgyti, tai tu nepavalges, sedziu ir vaipausi nebeistveriau.. poto kažkaip kol negirdėjau susitarė,kad užsuksim pas juos ir pasakė man vėliau,nors aš norėjau tiesiog namo, nes buvau jau pavargusi, tai sakau taip, tu būtinai turi nuvažiuoti pavalgyti, nes kitaip ji dešimt kartų skambins: ar pavalgei, grįžk pavalgyt, tu nepavalgęs.. turbūt negerai darau, bet kantrybė lašas po lašo nyksta...
