Santykiai su būsima anyta II

Patarčiau bėgti kuo toliau nuo tokios,jei tik yra galimybė kai gims vaikas,būsit jautri,oi kaip tada nervus gadins,kaip mokys (spėju tik) kaip auginti vaiką,aiškins.. Aišku,galima neklausyti,bet juk nervus ėda kaip reikalas tokios kantrybės jums

Esu pakraupus....Baisu kokiu zmoniu sioje Zemeje yra...O jus nesinervuokit,is jusu pasokojimu susidaro ispudys,kad jai greit stogelis pavaziuos
Stiprybes jums ir jusu busimam mazyliui

aciu.. Taip, as irgi manau, kad kisis i auginima. Reikes daug stiprybes tada ir sugebeti parodyti savo tvirta pozicija kad atsoktu fantazija jai toliau listi i musu nauja seima ir esti man nervus...
Papildyta:




man atrodo, kad jau pavaziavo )) gaila man kartais jos net. Ir labai liudna, kad tokie bejausmiai zmones jau niekad nesikeicia. O dar labiau gaila busimo vyro, kad tokia mamele turi ir turi kasdien klausytis jos kliedesiu, kokia as tokia ir anokia )) aciu, stengiuosi nepaluzti Tikiuosi nepakenks nervai ir mazyliui.

Aš su savąja anyta puikiai sutariu. Gyvenam atskirai, bet tam pačiam name. Kartais kartu ir virtuvėj pasisukam jei pagalbos prireikia, abi po parduotuvės pavaikštom... Ji mane dukra vadina Aš jos mama vadint kažkaip nedrįstu, bet kad draugė ji man yra tai tikrai galiu drąsiai teigti

Mes su uošve žaidžiam atvirą karą. Ypač po to, kai sužinojo, kad turėsim berniuką, o ne mergaitę.. Pasiuto velnio boba.

sveikos mergaitės
pasisakysiu ir aš, prisikaičiau čia visokių siaubų ir pagalvojau- kaip gi man pasisekė mano busimoji anyta kai pamatė mane apsiverkė iš džiaugsmo (esame su ja pažįstamos, draugavom su busimu vyru metus paskui buvom 8 metus išsiskyrę, bet dabar vėl kartu ), sakė kad čia geriausią dovaną sunus jai padarė kokią tik buvo galima įsivaizduoti, vienu žodžiu labai jinai mane myli, bent jau kol kas (tfu tfu tfu, tiek prisikaičius baisu prisikalbėt) dabar tik didžiasuais galvos skausmas, kad jinai verčia mus kuo greičiau ženytis ir jiems anukų padovanot bent tris , o mes galvojam kokius meteliu kitus dar palaukti pinigėlių sutaupyti. Jinai jau ir vestuves sutinka apmokėti ir butą mum suremontuoti, kad tik mes galėtume kartu gyventi, kad jau tiek metu buvom atskirai. Tai vat ta jos meilė mane biškutį baugina, kad paskui neperaugtų į neapykantą tokio pat stiprumo bet kol kas tai tikrai viskas žinau kad ir ką aš pasakyčiau ar padaryčiau, viskas bus gerai viskas jai tiks tai bent kol kas mėgaujuos nors ir retu bendravimu su savo busimą anyta

Saule, reta tokių anytų. Pasisekė.

O dieve! skaitau ir toks jausmas kad zodis i zodi apie musu istorija As uosvenei per kuda, ( esu normalaus kuno sudejimo) irgi taip pat rode mano nuotraukas ir siaip jai labai nepatikau, todel sunu pries mane nuteikinejo kai jis nustojo bendrauti ji dabar man skambineja ir drauge prisimetusi klausineja apie ji kai susikaupsiu daugiau papasakosiu apie savo naujaja anyta, cia tik ziedeliai

Man irgi su anyta pasisekė. Nuostabus, draugiškas žmogus, sūnų užaugino kaip savarankišką asmenybę, todėl nėra tokio nejaukumo, kad tarsi aš iš jos sūnų būčiau pavogusi. Ji neįkyri, taktiška, neskambėja kasdien be reikalo, niekuo nesiskundžia. Esu dėkinga kažkam ten aukštai, kad mūsų santykiai labai geri.

kaip pavydžiu..
Mano būsima anyta, tai.. negaliu pakęsti, bijau, kad ir išsiskirti spėsim iki vestuvių per jos įtaką, netiesioginę.. dar kartu negyvename, bet.. kai jis atvažiuoja nakvoti pas mane, tai skambina iš vakaro kokius tris kartus, ar grįši namo, tai grįšk namo.. ar pavalgęs, ar pavalgysit, tai kada rytoj grįši? Kitą rytą mes dar nespėjame iš lovos išsiridenti, o kartais net ir prabusti, ji jau rašo žinutes, kokias dvi, tai kada grįši, kada grįši.. paprastai kadangi gulime, tai net neskaitome jų, tai po valandos neatrašymo skambina: kada grįši? Pasako vakare, tai į pavakarę vėl skambina: tai kada grįši? Jau grįšti? Neduok dieve būdavo, kad dar užtrukdavom, tai su tėčiu užsiplepėdavo, tai sugalvodavau, kad kažko į parduotuvę reikėtų, vėl žinutės, skambučiai.. jeigu neužsuka namo, o pavyzdžiui po darbo iškart pas mane, vėl žinutės, skambučiai: kur esi, kada grįši ir svarbiausia TAI NEPAVALGĘS, grįžk pavalgyti.. kiek kartų pas mane buvo, visus kartus terorizavo, kad tu nepavalgęs, jis jai ir aiškina, kad aš valgyti padarau, o ji kiekvieną kartą vėl su tuo pačiu.. jeigu į darbą neįsideda pietų, skambina 20 kartų per dieną. važiavome kartu pas gydytoją, laikas buvo pavyzdžiui 15:40. Bet įėjęs užtruko, ilgiau, aš laukiu jo koridoriuje, o ji nuo 15:55 du kartus spėjo paskambinti, aš nekėliau, tai kai perskambino išėjęs iškart ji: tai kaip, tai kaip ir t.t., nors žmogus tik paprastu virusu sirgo ir šiaip sakyčiau suaugęs, grįš papasakos.. jau kartais juokas pro ašaras, kai sėdim ir ateina žinutė ar ima skambėti telefonas, sakau kas čia dabar, o jis net nepažiūrėjęs sako: spėk.. ir juokiasi jis dirbantis, o ji vistiek jam daiktus perka, už viską moka.. jis stengiasi neimti, bet.. serga, nusiperka vaistų, tai ji būtinai tuos pinigus atiduos, nusipirko batus, būtinai atiduos tuos pinigus, nuvežė iki parduotuvės ją 1km atstumu, atiduos už kurą.. šito tai nekenčiu, nes suaugęs vyras, o dabar per ją visai nemoka pinigų leisti, ištaško.. dar bijau, kad jis mamyčiukas, nes `labai gerai sutaria su mama`.. eidamas į pirmą pasimatymą su manimi, mamai papasakojo kur, kaip, su kuo ir t.t. grįžęs žinoma vėl papasakojo. Kiekvieną mūsų pyktį papasakoja, atsimenu papasakojo, kaip supykus mašinos dureles trenkiau.. viską pasakoja.. dabar kai galvojame apie bendrą gyvenimą, papasakojo, kad noriu gyventi atskirai nuo tėvų, tai ta iškart papasakojo visiems ir jau sako va pas tuos ir tuos galėsim išsinuomoti.. dar man nebuvo minėjęs apie vestuves, o jai jau pasakė, kad aš jau ta ir pirks man žiedą.. katastrofa. Negaliu.. mano santykiai su ja normalūs, nėra karo, pykčių, iš jos pusės malonus priėmimas manęs, stengiasi, kad jausčiausi kaip šeimoje, bet aš jai jaučiu didelę antipatiją už tą visą auklėjimą ir už tuos santykius `mamytės ir mamyčiuko`.. negaliu, negaliu, negaliu. Kai tyliu, viskas būna gerai, jis toliau viską pasakoja mamytei, abu patenkinti ir laimingi, o aš siuntu ir kaupiu pyktį.. kai pratrūkstu, baigiasi ašaromis ir pykčiais su juo, nes šiaip jis pats mato ir kartais sako, kad jo mama rūpinasi ir skambinėja, bet kai tai pasakau aš, tai labiausiai įsižeidžia ir maždaug `nepatinka, tai skirkis..`. Vakar vėl susipykome, nuo savaitgalio jaučiau nuoskaudą vėl dėl tų mamyčiuko išsipasakojimų ir pasakiau, tai didžiausias pyktis, kad `tu blogai sutari su savo tėvais, o aš gerai, todėl ir pasišneku, tai vadinama gerais santykiais`, `apsiramink..` ir t.t.. o aš negaliu, aš nelaiminga, aš kuo toliau, tuo labiau imu jausti antipatiją būsimai anytai, blogėja santykiai su juo, o kaupti savyje taip pat ne išeitis..

Is dalies tam tikri aspektai buvo ir mano atveju praejau ir skambucius "kada grisi", ir "uzsuk po darbo, as tau pietu idesiu", ir asaras, kai jis pas mane kraustesi, ir skambinimus kiekviena diena po 2 k., prasymus atvaziuot, ir kiekvieno savaitgalio isvykas pas mama, o kartais ir keliskart per savaite.. praejau ir pirkinius jam, kokiu ji nori... palaipsniui baigesi ir vyro atviravimai apie visa musu gyvenima. Beje, neminejau - zieda suzadetuvems ji man nupirko ir padave vyrui, kad man paduotu aisku ten iki normalaus suzadetuviu ziedo laaabai toli, jis taip ir suli spintoj.. zodziu, bet nesipleciant - siuo metu pas vyro tevus vaziuojam karta per dvi-tris-keturias savaites, kaip iseina.. pabunam 2 val. Susiskambina vyras su mama taip pat karta per savaite. Pasipasakoja nebent apie eilinius nesvarbius, nereiksmingus dalykus. Palaipsniui, man su juo kalbantis ir parodant tam tikras anytos ypatybes, jis pats viska suprato ir "atjunko". Aisku musu atveju gelbsti tas, kad ji turi dar du sunus, is kuriu vieno gyvenima kontroliuoja 100 proc. Jo ir jo visos seimos zodziu, gal mums tiesiog laiko nebelieka
Ka patarciau Tavo situacijoj: kantrybes didziules, gyvenimo kazkur toliau nuo anytos (kiek imanoma), ir stengimosi kuo reciau matytis. Palaipsniui ji apsipras su tuo, kad sunus gyvena vienas ir savarankiskai. Antras variantas - sest ir graziai, ramiai, be pykciu pakalbet su busimuoju - sakyt, man yra labai blogai taip gyvent. As neprasau, kad tu nebendrautum su mama, as neprasau, kad nesilankytum pas ja, tik prasau kuo maziau pasakot visas musu gyvenimo smulkmenas ir taip daznai su ja nesiskambinet. Jeigu jis tame visiskai nematys jokios problemos, taip ir pasakyk, kad nebepakeldama viso to, galvoji skirtis. Jeigu jis sakys "na ir pirmyn", ir nesistengs nei kiek Taves suprast.. ir jeigu pasirinks tokius santykius su mama, kaip yra dabar, o ne stengimasi tvarkytis gyvenima su Tavim.. manau, Tau ir nereik jo

Labai ačiū..
Na yra taip, kad kaip minėjau dar kartu negyvename, vestuvės jau arti planuose.. bet kartais po tokių dalykų ir pagalvoju ar būčiau laiminga visą gyvenimą taip, jei jau dabar negaliu pakęsti, o suprantu, kad žmogaus nepakeisiu ir žinoma neužrakinsiu nuo šeimos.. jis turi dar vieną brolį, kuris dar išvis nesiruošia kelti sparnų iš namų, bet ji su juo taip nesielgia, nes jis ją gražiai ir negražiai pasiunčia, o maniškis daugiau pagarbos turi mamai, šeimai, supratingumo, kad pakelia, pašneka ir padeda.. ir viską, viską pasakoja, nes tai tiesiog `geri santykiai`.. todėl ir bijau, kad galbūt kaip Jūsų atveju, mes būsime ta šeima, kurią ji toliau kontroliuos, nes jo brolis ją į visas puses išsiuntinės ir net nelenda ji prie jo tiek jau dabar.. dėl pirkinių, kai susipažinome jis taip, visą laiką važiuodavo apsipirkti su ja.. tik vėliau, kai pradėjau kritikuoti jos skonį ir kartais įkasti pusiau juokais, kad suaugęs vyras, o dar su mama apsipirkinėja, po truputį atsigavo.. buvo ir pavydo scenų, kai dirbdavo savaitę laiko komandiruotėje, o penktadienį grįžęs iškart pas mane, namo sekmadienį pavakare, o pirmadienį vėl į komandiruotę.. tada ėmė ji kandžiotis, kad `visai mums laiko neskiri, savo šeimai, visai namie nebūni ir t.t.`. Bet pabūdavo jis namie sekmadienio vakarą, kartais ir kartu atvažiuodavome sekmadienį pietų, pabūdavome iki vakaro, bet juk jau suaugęs vyras, jau turi savo būsimą žmoną, normalu, kad daugiau laiko skiria savo kitai širdutės pusei.. kartais vis užsimina nesuprasi kokiu tikslu, kad `kaip dažnai pas ją važiuoji`. Žinoma nori, kad gyventume susituokę pas juos, net man skundėsi, kad kaip norėčiau, kad liktų čia, nebus kam padėti ir t.t. nepaveikė manęs jos ašaros, tik nutylėjau.. siūlė jam ir namą statytis per metrą nuo jų namo, tame pačiame sklype.. gerai, kad maniškis pats nenori TEN statytis. Nors mane priėmė, nieko blogo nesako, atrodo patinku, nes ir kviečia į šventes, ir apkabina, ir gražiai bendrauja, ir būsimam vyrui gerai apie mane atsiliepia, bet turbūt vistiek išlieka įtampa ir konkurencija, nes kai pirmą kartą pareiškė jai, kad aš jau ta, tai ji ėmė atkalbinėti, kad jei dabar apsiženysit, tai atsibosit viens kitam, tai kur jūs ir iš ko gyvensit (nors jis dirba, aš irgi dirbu), vienu žodžiu..

Dėl pačio vyro.. apskritai jo toks charakteris, aš vadinu `vyriška savigarba ir orumu`, jeigu pavyzdžiui aš pasakysiu, kad ta apranga netinkama eiti kažkur, jis pasipūs kaip gaidys ir iki raudonumo ginčysis, kad tinkama ir jis teisus. O kitą rytą atsikėlęs to nebesirengs ir oriai pareikš, kad apranga netinkama, nes jis taip nusprendė, pasakė, sugalvojo.. čia banalus pavyzdys, atspindintis jo charakterį. Dėl mamos tas pats, jis pats kartais sako, kad mama per daug rūpinasi, per daug skambinėja, lenda.. kad jei taip elgsis ir susituokus, kovos kitais būdais.. teks atsakinėti grubiau ir išvis nevažiuoti.. pats jis tą mato, sako.. bet kai aš pirma iškeliu šitą problemą, tai jis pasipučia ir sako: `nepatinka, skirkis..`. Aš galvoju čia kaltas tas charakteris, kad labai vaidina `visiems vadovaujantį, pats nusprendžia ir išmano` ir `niekas ant galvos neužlips`, gal dar vistiek kažkoks instinktas ginti šeimą, juk dažniausiai kokia šeima bebūtų ir kaip patys tai suprastume, vistiek dažniausiai ją giname ir teisiname, natūralu.. tuo ir pasibaigia pykčiai, ginčai. O kitą rytą jis pats ateina ir sako baigiam pyktis, čia išsprendžiama problema ir t.t.