(visko gi buna gyvenime) 
dažniausiai neturiu laiko rašyti lietuviškomis raidėmis nes yra laiko stoka ir stengėsi greit atrašyt, tai net nespėji atspėt kur kokia reidė turi būt (pas mane irgi nepažymėtos). kai turiu laiko tada jau stengiuosi rašyt lietuviškomis raidėmis (visko gi buna gyvenime)
(visko gi buna gyvenime)
Kadaise už tai bausdavo. Už nesugebėjimą įsisavinti lietuviško raidyno ir rašyti be klaidų palikdavo po pamokų, pataisoms per vasaros atostogas, o jei rašeiva pasirodydavo itin neimlus lietuviškam raštui palikdavo kurso kartoti antrus metus. Jei labai reikėdavo ir trečius. Anekdotais virsdavo kokioje penktoje šeštoje klasėje po kelis metus užstrigę žiopliai.
Dabar viskas kitaip. Bendravimas internetu leidžia į viską žiūrėti paprasčiau, ir lietuviui visai nebūtina žinoti, kad jo tautiniame raidyne esama š, ž, č, ą, ę, ū, ų, į. Iš senų laikų užsilikęs apkerpėjęs kalbininkas dar bando kartais prabilti apie tai, kad mūsų kalba unikali, viena seniausių Europos kalbų, išlaikiusi ilguosius ir trumpuosius balsius, priegaides, linksnius, kirčiuotes ir asmenuotes bei daugybę kitų, senai ir dėl to turtingai kalbai priklausančių gramatinių dalykų. Niekų darbas. Net pyplys su mobiliuoju telefonu rankoje žino, kad rašant žinutę nzn reiškia nežinau. Ir visiškai nesivargina paieškoti balsių ir dvibalsių į tarpus tarp priebalsių.
Priimčiau tokius kalbos trumpnius kaip natūralų jos kitimo procesą, bet kartais taip rašomi tekstai tampa juokingi ir nesuprantami. Atkeliauja tokie švepli laiškai, kad reikia rimtai įtempti fantaziją, idant suprastum, kas norėta pasakyti.
Esi muzikas ir nieko nesupranti, skaitau komentarą po vienu populiariu straipsniu. Ilgai galvoju, kodėl muzikas nieko nesupranta, juk straipsnisbūtent apie muziką. Ir tik gerokai vėliau paaiškėja, kad ne muziku, o mužiku pravardžiuojamas neįtikęs autorius.
Kituose komentaruose skaičiau, kad Akmenėje gyvena vieni muzikai, kad lietuviai muzikai, net ir Ispanijoje elgiasi kaip muzikai. Aš žinau, kad lietuviai muzikali tauta, kad mūsų kalba jos nesuprantantiems skamba taip, tarsi mes ne kalbėtume, o dainuotume. Tačiau liūdna pripažinti, kad tuose švepluose laiškuose omenyje turimas ne įgimtas lietuvio muzikalumas, o visai kiti dalykai. Tiesiog rašantysis nepasiieškojo lietuviško raidyno savo kompiuteryje. Štai ir tapo mužikas muziku.
Pagalvojau, kaip atrodytų mūsų prozos ir poezijos šedevrai, rašomi sutartine šveplių kalba. Pavyzdžiui, nuo vaikystės žinomas Salomėjos Nėries eilėraštis:
Apserksnije musu ziemos
Balta balta, kur dairais
Pusėtina, jeigu taip posmą deklamuoja vaikas iki ketverių metų. Vėliau tėvai turėtų kreiptis į logopedą, kad šis išmokytų vaiką tarti garsus tinkamai.
Yra toks kalbos sutrikimas disgrafija, kai žmogus kalba gerai, bet prisireikus užrašyti žodžius ant popieriaus, prasideda bėdos: išnyksta raidės, skiemenys kaitaliojami vietomis, neskiriami duslieji ir skardieji, šnypščiamieji ir kitokie priebalsiai. Tai- liga, kurią gydo diplomuoti specialistai. Nustebau apsidairiusi, kiek aplinkui ligonių. Jie reiškia savo mintis po garsiausių žurnalistų straipsniais, jie siunčia laiškus savo draugams ir pažįstamiems. Liga- ne nusikaltimas. Sergantieji stengiasi pagyti. Bet šiuo atveju procesas, mano galva, yra atvirkštinis: sveikieji stengiasi susirgti. Ir dėl to visai nesuka sau galvos. Siunčia šveplus laiškus, rašo šveplus komentarus, telefono žinutėmis šveplai sveikina su gimtadieniu, vardadieniu ar Kalėdomis. Tai galėčiau prilyginti infekcijos skleidimui. Tai užkratas. Reikia turėti labai stiprų kalbinį ir nacionalinį imunitetą, kad atsilaikytum prieš šią infekciją.
Manau, aš taip pat susirgau, nes labai noriu parašyti šveplą laišką:
Nzn, kas man acitiko. Acargei paziurejau i save veidrodije. Akis vietoi, nosis irgi, net dantis neiskrite, bet kalbeti, kaip seneu, negaliu. Textai kazkokie keisti. Eisiu cetintis prie kompo. Gal pageres, nzn.
Dabar viskas kitaip. Bendravimas internetu leidžia į viską žiūrėti paprasčiau, ir lietuviui visai nebūtina žinoti, kad jo tautiniame raidyne esama š, ž, č, ą, ę, ū, ų, į. Iš senų laikų užsilikęs apkerpėjęs kalbininkas dar bando kartais prabilti apie tai, kad mūsų kalba unikali, viena seniausių Europos kalbų, išlaikiusi ilguosius ir trumpuosius balsius, priegaides, linksnius, kirčiuotes ir asmenuotes bei daugybę kitų, senai ir dėl to turtingai kalbai priklausančių gramatinių dalykų. Niekų darbas. Net pyplys su mobiliuoju telefonu rankoje žino, kad rašant žinutę nzn reiškia nežinau. Ir visiškai nesivargina paieškoti balsių ir dvibalsių į tarpus tarp priebalsių.
Priimčiau tokius kalbos trumpnius kaip natūralų jos kitimo procesą, bet kartais taip rašomi tekstai tampa juokingi ir nesuprantami. Atkeliauja tokie švepli laiškai, kad reikia rimtai įtempti fantaziją, idant suprastum, kas norėta pasakyti.
Esi muzikas ir nieko nesupranti, skaitau komentarą po vienu populiariu straipsniu. Ilgai galvoju, kodėl muzikas nieko nesupranta, juk straipsnisbūtent apie muziką. Ir tik gerokai vėliau paaiškėja, kad ne muziku, o mužiku pravardžiuojamas neįtikęs autorius.
Kituose komentaruose skaičiau, kad Akmenėje gyvena vieni muzikai, kad lietuviai muzikai, net ir Ispanijoje elgiasi kaip muzikai. Aš žinau, kad lietuviai muzikali tauta, kad mūsų kalba jos nesuprantantiems skamba taip, tarsi mes ne kalbėtume, o dainuotume. Tačiau liūdna pripažinti, kad tuose švepluose laiškuose omenyje turimas ne įgimtas lietuvio muzikalumas, o visai kiti dalykai. Tiesiog rašantysis nepasiieškojo lietuviško raidyno savo kompiuteryje. Štai ir tapo mužikas muziku.
Pagalvojau, kaip atrodytų mūsų prozos ir poezijos šedevrai, rašomi sutartine šveplių kalba. Pavyzdžiui, nuo vaikystės žinomas Salomėjos Nėries eilėraštis:
Apserksnije musu ziemos
Balta balta, kur dairais
Pusėtina, jeigu taip posmą deklamuoja vaikas iki ketverių metų. Vėliau tėvai turėtų kreiptis į logopedą, kad šis išmokytų vaiką tarti garsus tinkamai.
Yra toks kalbos sutrikimas disgrafija, kai žmogus kalba gerai, bet prisireikus užrašyti žodžius ant popieriaus, prasideda bėdos: išnyksta raidės, skiemenys kaitaliojami vietomis, neskiriami duslieji ir skardieji, šnypščiamieji ir kitokie priebalsiai. Tai- liga, kurią gydo diplomuoti specialistai. Nustebau apsidairiusi, kiek aplinkui ligonių. Jie reiškia savo mintis po garsiausių žurnalistų straipsniais, jie siunčia laiškus savo draugams ir pažįstamiems. Liga- ne nusikaltimas. Sergantieji stengiasi pagyti. Bet šiuo atveju procesas, mano galva, yra atvirkštinis: sveikieji stengiasi susirgti. Ir dėl to visai nesuka sau galvos. Siunčia šveplus laiškus, rašo šveplus komentarus, telefono žinutėmis šveplai sveikina su gimtadieniu, vardadieniu ar Kalėdomis. Tai galėčiau prilyginti infekcijos skleidimui. Tai užkratas. Reikia turėti labai stiprų kalbinį ir nacionalinį imunitetą, kad atsilaikytum prieš šią infekciją.
Manau, aš taip pat susirgau, nes labai noriu parašyti šveplą laišką:
Nzn, kas man acitiko. Acargei paziurejau i save veidrodije. Akis vietoi, nosis irgi, net dantis neiskrite, bet kalbeti, kaip seneu, negaliu. Textai kazkokie keisti. Eisiu cetintis prie kompo. Gal pageres, nzn.
manau, didžiausia problema-laiko taupymas rašant, norisi daug ir greitai.
Oi, o aš net nepastebėjau, kad rašau ne lietuviškai 
.
Na, dabar reiks pasistengti
ir pasitaisyti 
Labai ačiū už priminimą
.Na, dabar reiks pasistengti
ir pasitaisyti Labai ačiū už priminimą
Jau seniai atėjo laikas lietuviškoms raidėms. Juk daug paprasčiau skaityti. Nereikia galvoti kas tai per žodis. Būtent dėl lietuvišku raidžių nebuvimo buvau patekusi į labai keblią padėtį.
Sms'ais susirašinėjau su draugu. Dar nebuvom labai gerai pažįstami. Į mano klausimą "ką veiki?", jis parašė: suneli maitinu. O aš supratau, kad šunelį ir kaip kokia kvailė paklausiau kokios jis veislės ir kuo vardu. Atsakymas buvo labai konkretus: tai mano sūnus Rytis.
Jei mano vaiką kas nors palaikytu šunimi mirtinai įsižeisčiau. Šį kartą tik pasijuokėm. Bet jaučiausi klaikiai...
Kad tokios istorijos nesikartotu palaikau lietuviškas ir tik lietuviškas raides
Įprotis daro savo. Jei ne viską parašiau taisyklingai, tikrai ne iš blogos valios...
Juk daug paprasčiau skaityti. Nereikia galvoti kas tai per žodis. Būtent dėl lietuvišku raidžių nebuvimo buvau patekusi į labai keblią padėtį. Sms'ais susirašinėjau su draugu. Dar nebuvom labai gerai pažįstami. Į mano klausimą "ką veiki?", jis parašė: suneli maitinu. O aš supratau, kad šunelį ir kaip kokia kvailė paklausiau kokios jis veislės ir kuo vardu. Atsakymas buvo labai konkretus: tai mano sūnus Rytis.
Jei mano vaiką kas nors palaikytu šunimi mirtinai įsižeisčiau. Šį kartą tik pasijuokėm. Bet jaučiausi klaikiai...Kad tokios istorijos nesikartotu palaikau lietuviškas ir tik lietuviškas raides
Įprotis daro savo. Jei ne viską parašiau taisyklingai, tikrai ne iš blogos valios...
Tikrai puiki idėja rašyti lietuviškai kai rašau dau telefoninių smsų ar bendrauju forumuose, pastebėjau, kad rašyti lietuviškomis raidėmis su nosinaitėmis ir t.t darosi sunkiau, tad tegyvuoja lietuviškasis raidynėlis 
kai rašau dau telefoninių smsų ar bendrauju forumuose, pastebėjau, kad rašyti lietuviškomis raidėmis su nosinaitėmis ir t.t darosi sunkiau, tad tegyvuoja lietuviškasis raidynėlis
QUOTE(Hestija @ 2006 11 23, 13:57)
Kadaise už tai bausdavo. Už nesugebėjimą įsisavinti lietuviško raidyno ir rašyti be klaidų palikdavo po pamokų, pataisoms per vasaros atostogas, o jei rašeiva pasirodydavo itin neimlus lietuviškam raštui palikdavo kurso kartoti antrus metus. Jei labai reikėdavo ir trečius. Anekdotais virsdavo kokioje penktoje šeštoje klasėje po kelis metus užstrigę žiopliai.
Dabar viskas kitaip. Bendravimas internetu leidžia į viską žiūrėti paprasčiau, ir lietuviui visai nebūtina žinoti, kad jo tautiniame raidyne esama š, ž, č, ą, ę, ū, ų, į. Iš senų laikų užsilikęs apkerpėjęs kalbininkas dar bando kartais prabilti apie tai, kad mūsų kalba unikali, viena seniausių Europos kalbų, išlaikiusi ilguosius ir trumpuosius balsius, priegaides, linksnius, kirčiuotes ir asmenuotes bei daugybę kitų, senai ir dėl to turtingai kalbai priklausančių gramatinių dalykų. Niekų darbas. Net pyplys su mobiliuoju telefonu rankoje žino, kad rašant žinutę nzn reiškia nežinau. Ir visiškai nesivargina paieškoti balsių ir dvibalsių į tarpus tarp priebalsių.
Priimčiau tokius kalbos trumpnius kaip natūralų jos kitimo procesą, bet kartais taip rašomi tekstai tampa juokingi ir nesuprantami. Atkeliauja tokie švepli laiškai, kad reikia rimtai įtempti fantaziją, idant suprastum, kas norėta pasakyti.
Esi muzikas ir nieko nesupranti, skaitau komentarą po vienu populiariu straipsniu. Ilgai galvoju, kodėl muzikas nieko nesupranta, juk straipsnisbūtent apie muziką. Ir tik gerokai vėliau paaiškėja, kad ne muziku, o mužiku pravardžiuojamas neįtikęs autorius.
Kituose komentaruose skaičiau, kad Akmenėje gyvena vieni muzikai, kad lietuviai muzikai, net ir Ispanijoje elgiasi kaip muzikai. Aš žinau, kad lietuviai muzikali tauta, kad mūsų kalba jos nesuprantantiems skamba taip, tarsi mes ne kalbėtume, o dainuotume. Tačiau liūdna pripažinti, kad tuose švepluose laiškuose omenyje turimas ne įgimtas lietuvio muzikalumas, o visai kiti dalykai. Tiesiog rašantysis nepasiieškojo lietuviško raidyno savo kompiuteryje. Štai ir tapo mužikas muziku.
Pagalvojau, kaip atrodytų mūsų prozos ir poezijos šedevrai, rašomi sutartine šveplių kalba. Pavyzdžiui, nuo vaikystės žinomas Salomėjos Nėries eilėraštis:
Apserksnije musu ziemos
Balta balta, kur dairais
Pusėtina, jeigu taip posmą deklamuoja vaikas iki ketverių metų. Vėliau tėvai turėtų kreiptis į logopedą, kad šis išmokytų vaiką tarti garsus tinkamai.
Yra toks kalbos sutrikimas disgrafija, kai žmogus kalba gerai, bet prisireikus užrašyti žodžius ant popieriaus, prasideda bėdos: išnyksta raidės, skiemenys kaitaliojami vietomis, neskiriami duslieji ir skardieji, šnypščiamieji ir kitokie priebalsiai. Tai- liga, kurią gydo diplomuoti specialistai. Nustebau apsidairiusi, kiek aplinkui ligonių. Jie reiškia savo mintis po garsiausių žurnalistų straipsniais, jie siunčia laiškus savo draugams ir pažįstamiems. Liga- ne nusikaltimas. Sergantieji stengiasi pagyti. Bet šiuo atveju procesas, mano galva, yra atvirkštinis: sveikieji stengiasi susirgti. Ir dėl to visai nesuka sau galvos. Siunčia šveplus laiškus, rašo šveplus komentarus, telefono žinutėmis šveplai sveikina su gimtadieniu, vardadieniu ar Kalėdomis. Tai galėčiau prilyginti infekcijos skleidimui. Tai užkratas. Reikia turėti labai stiprų kalbinį ir nacionalinį imunitetą, kad atsilaikytum prieš šią infekciją.
Manau, aš taip pat susirgau, nes labai noriu parašyti šveplą laišką:
Nzn, kas man acitiko. Acargei paziurejau i save veidrodije. Akis vietoi, nosis irgi, net dantis neiskrite, bet kalbeti, kaip seneu, negaliu. Textai kazkokie keisti. Eisiu cetintis prie kompo. Gal pageres, nzn.
Dabar viskas kitaip. Bendravimas internetu leidžia į viską žiūrėti paprasčiau, ir lietuviui visai nebūtina žinoti, kad jo tautiniame raidyne esama š, ž, č, ą, ę, ū, ų, į. Iš senų laikų užsilikęs apkerpėjęs kalbininkas dar bando kartais prabilti apie tai, kad mūsų kalba unikali, viena seniausių Europos kalbų, išlaikiusi ilguosius ir trumpuosius balsius, priegaides, linksnius, kirčiuotes ir asmenuotes bei daugybę kitų, senai ir dėl to turtingai kalbai priklausančių gramatinių dalykų. Niekų darbas. Net pyplys su mobiliuoju telefonu rankoje žino, kad rašant žinutę nzn reiškia nežinau. Ir visiškai nesivargina paieškoti balsių ir dvibalsių į tarpus tarp priebalsių.
Priimčiau tokius kalbos trumpnius kaip natūralų jos kitimo procesą, bet kartais taip rašomi tekstai tampa juokingi ir nesuprantami. Atkeliauja tokie švepli laiškai, kad reikia rimtai įtempti fantaziją, idant suprastum, kas norėta pasakyti.
Esi muzikas ir nieko nesupranti, skaitau komentarą po vienu populiariu straipsniu. Ilgai galvoju, kodėl muzikas nieko nesupranta, juk straipsnisbūtent apie muziką. Ir tik gerokai vėliau paaiškėja, kad ne muziku, o mužiku pravardžiuojamas neįtikęs autorius.
Kituose komentaruose skaičiau, kad Akmenėje gyvena vieni muzikai, kad lietuviai muzikai, net ir Ispanijoje elgiasi kaip muzikai. Aš žinau, kad lietuviai muzikali tauta, kad mūsų kalba jos nesuprantantiems skamba taip, tarsi mes ne kalbėtume, o dainuotume. Tačiau liūdna pripažinti, kad tuose švepluose laiškuose omenyje turimas ne įgimtas lietuvio muzikalumas, o visai kiti dalykai. Tiesiog rašantysis nepasiieškojo lietuviško raidyno savo kompiuteryje. Štai ir tapo mužikas muziku.
Pagalvojau, kaip atrodytų mūsų prozos ir poezijos šedevrai, rašomi sutartine šveplių kalba. Pavyzdžiui, nuo vaikystės žinomas Salomėjos Nėries eilėraštis:
Apserksnije musu ziemos
Balta balta, kur dairais
Pusėtina, jeigu taip posmą deklamuoja vaikas iki ketverių metų. Vėliau tėvai turėtų kreiptis į logopedą, kad šis išmokytų vaiką tarti garsus tinkamai.
Yra toks kalbos sutrikimas disgrafija, kai žmogus kalba gerai, bet prisireikus užrašyti žodžius ant popieriaus, prasideda bėdos: išnyksta raidės, skiemenys kaitaliojami vietomis, neskiriami duslieji ir skardieji, šnypščiamieji ir kitokie priebalsiai. Tai- liga, kurią gydo diplomuoti specialistai. Nustebau apsidairiusi, kiek aplinkui ligonių. Jie reiškia savo mintis po garsiausių žurnalistų straipsniais, jie siunčia laiškus savo draugams ir pažįstamiems. Liga- ne nusikaltimas. Sergantieji stengiasi pagyti. Bet šiuo atveju procesas, mano galva, yra atvirkštinis: sveikieji stengiasi susirgti. Ir dėl to visai nesuka sau galvos. Siunčia šveplus laiškus, rašo šveplus komentarus, telefono žinutėmis šveplai sveikina su gimtadieniu, vardadieniu ar Kalėdomis. Tai galėčiau prilyginti infekcijos skleidimui. Tai užkratas. Reikia turėti labai stiprų kalbinį ir nacionalinį imunitetą, kad atsilaikytum prieš šią infekciją.
Manau, aš taip pat susirgau, nes labai noriu parašyti šveplą laišką:
Nzn, kas man acitiko. Acargei paziurejau i save veidrodije. Akis vietoi, nosis irgi, net dantis neiskrite, bet kalbeti, kaip seneu, negaliu. Textai kazkokie keisti. Eisiu cetintis prie kompo. Gal pageres, nzn.
Visiškai sutinku su Jumis ir džiaugiuosi lietuvybės puoselėjimu. Tik kodėl Jūsų toks šiurpinantis paveikslėlis?
QUOTE(menuliete @ 2006 12 04, 09:59)
Jau seniai atėjo laikas lietuviškoms raidėms. Juk daug paprasčiau skaityti. Nereikia galvoti kas tai per žodis. Būtent dėl lietuvišku raidžių nebuvimo buvau patekusi į labai keblią padėtį.
Sms'ais susirašinėjau su draugu. Dar nebuvom labai gerai pažįstami. Į mano klausimą "ką veiki?", jis parašė: suneli maitinu. O aš supratau, kad šunelį ir kaip kokia kvailė paklausiau kokios jis veislės ir kuo vardu. Atsakymas buvo labai konkretus: tai mano sūnus Rytis. Jei mano vaiką kas nors palaikytu šunimi mirtinai įsižeisčiau. Šį kartą tik pasijuokėm. Bet jaučiausi klaikiai...
Kad tokios istorijos nesikartotu palaikau lietuviškas ir tik lietuviškas raides
Įprotis daro savo. Jei ne viską parašiau taisyklingai, tikrai ne iš blogos valios...
Juk daug paprasčiau skaityti. Nereikia galvoti kas tai per žodis. Būtent dėl lietuvišku raidžių nebuvimo buvau patekusi į labai keblią padėtį. Sms'ais susirašinėjau su draugu. Dar nebuvom labai gerai pažįstami. Į mano klausimą "ką veiki?", jis parašė: suneli maitinu. O aš supratau, kad šunelį ir kaip kokia kvailė paklausiau kokios jis veislės ir kuo vardu. Atsakymas buvo labai konkretus: tai mano sūnus Rytis.
Jei mano vaiką kas nors palaikytu šunimi mirtinai įsižeisčiau. Šį kartą tik pasijuokėm. Bet jaučiausi klaikiai...Kad tokios istorijos nesikartotu palaikau lietuviškas ir tik lietuviškas raides
Įprotis daro savo. Jei ne viską parašiau taisyklingai, tikrai ne iš blogos valios...
panaši situacija ir man buvo draugei pasakoju,kad manoji dukrytė nelabai valgo mėsytę su daržovėm ...o ji parašo: bus suneliui swente
... šuneliui ta prasme..,o man iš kart sūnelis , galvoju ,juk matė,kad dukrą auginu
O man automatiškai suveikia, kad į kurią nors programą įėjus iškart perjungiu lietuvišką šriftą. 
Nors dažnai į internetą įlendu tik paskaitinėti.
Aš tai irgi stengiuosi lietuviškom raidėm rašyti, nors ne visada sekasi, nes aš laptopą turiu, tai reikia klaviatūrą perjunginėti
šį kartą pasistengsiu būti madinga
