QUOTE(Dolitlė @ 2006 05 13, 20:01)
Taip taip, "sugraužiau" Granausko naujienas: ir Duburį, ir Kenotafą, ir Šunis danguje. Visos labai mielai skaitėsi ir kiekviena paliko savotišką įspūdį. Duburį pavadinčiau miestiškuoju Gyvenimo po klevu variantu. Skausimingas, įtaigus pasakojimas. Beje, jau ir inscenizuotas. Žvilgtelk http://www.eb.lt/lt....&id=21407&all=1
Kenotafe gražiai susipina dabartis, prisimenami sudėtingi pokario laikai, bet nuotaika savotiškai švelnesnė, šviesesnė. (man visai patiko knygos rašymas knygoje
)
Apysakos dar kitokį įspūdį paliko. Įstrigo Skustuvas ir paletė, nors manau, ne veltui knyga pavadinta Šunys danguje. Tai turbūt stipriausia apysaka. GYvūnų ir žmogaus gyvenimo, likimo paralelės, ryškūs charakteriai tikrai pavykę. Ir iškart apie tai, kas nuvylė: Rudens žmogus. Čia per daug kyšo ir įspūdį gadina publicistiškumas, per didelis aktualumas, gal ir charakterių schematiškumas, nuspėjamumas. O kokie Tavieji įspūdžiai?
Kenotafe gražiai susipina dabartis, prisimenami sudėtingi pokario laikai, bet nuotaika savotiškai švelnesnė, šviesesnė. (man visai patiko knygos rašymas knygoje
)Apysakos dar kitokį įspūdį paliko. Įstrigo Skustuvas ir paletė, nors manau, ne veltui knyga pavadinta Šunys danguje. Tai turbūt stipriausia apysaka. GYvūnų ir žmogaus gyvenimo, likimo paralelės, ryškūs charakteriai tikrai pavykę. Ir iškart apie tai, kas nuvylė: Rudens žmogus. Čia per daug kyšo ir įspūdį gadina publicistiškumas, per didelis aktualumas, gal ir charakterių schematiškumas, nuspėjamumas. O kokie Tavieji įspūdžiai?
Aha, apie Duburio pastatymą žinau, tik, deja, nemačiau.
O man va tie visi tavo išvardyti kažkaip nelabai. Dėl Duburio, tai labai teisingai pastebėjai, jis kažką bendra turi su Gyvenimu po klevu. Bet man vis viena Granauskas lieka apsakymo, apysakos rašytojas. Ir romanai kažkaip nelabai... Va ir Kenotafas. Atrodo, kažkas panašaus į ankstesnę kūrybą - tas grįžimas praeitin ir pokario laikų aprašymas. Tačiau va tas rašymas apie rašymą man nelabai ir patinka. Ir, kaip bebūtų keista, man jis susisiejo su Parulskio Dorifore. Objektyviai vertinant, tai jie, žinoma, skirtingi, bet skaičiau vieną po kito, tai, matyt, ir liko. Ir Doriforėje rašoma pirmuoju asmeniu, vėlgi atsiranda tas "rašymas apie rašymą". Kas kažkodėl paskutiniu metu dažnai man užkliūva už akių. Tačiau Doriforėj žaidžiama, rašytojas-autorius-pasakotojas manipuliuoja skaitytoju, įsuka į nesibaigiantį savo pasakojimo ratą - labai tiesiogine prasme, nes kompozicija labai gražiai užsidaro į ratą. O Kenotafas man buvo prėskesnis. Daugiau tikėjausi iš Granausko. O Šunys danguje patiko. Nors Vieškelyje džipai labiau... ai, nebežinau ir pati, susipainiojau savo visuose lyginimuose
