QUOTE(Noa @ 2007 12 13, 11:05)
Tas tai teisingai. O ką konkrečiai tiems tėvams reikėtų žinot??? 
Nu. O tau į liūlį, kepurę į balą ir sėdėk sau visas šustras...
Nu. O tau į liūlį, kepurę į balą ir sėdėk sau visas šustras...
O ar ne mes patys, suaugę, dėl to kalti esam? Ar ne mes patys mokom savo vaikus rodydami jiems tokį blogą pavyzdį?
Dabar piktinamės iki pajuodavimo paauglių žiaurumu, tačiau tas žiaurumas iš nieko neatsirado. Lygiai taip pat, kaip ir bandos jausmas.
Tokie dalykai subręsta pamažu įgaudami pagrindą šeimoje, o šeima, žinome, mūsų nesveikos, džiunglių filosofija besivadovaujančios visuomenės dalis.
Vaikai juk girdi kai tėvai pašiepia aplinkinius, kaip jiems pavydi, šaiposi iš to, kad tūlas kaimynas ne toks kaip visi - kvaila banda: mat jis nepasiduoda kvailam tuštybės pilnam bandos jausmui, yra kritiška asmenybė, elgiasi taip, kaip jam atrodo geriausiai, nesivadovauja kvailas stereotipais, neapsimetinėja, nepataikauja, turi savo tvirtą ir teisingą nuomonę, daugumai nepalankią ir t.t.
Šaipomasi iš kito žmogaus neįgalumo, prastesnės socialinės padėties, prastesnės mašinos ir t.t., nors tie žmonės, ių kurių šaipomasi dvasiškai yra daug tobuliasni ir morališkai geresni ar net žymiai protingesni už tuos, kurie jaučiasi tvirtaisiais, pateptaisiais, gražuoliais, protingaisiais ir dar kitaip.
Akcentuojama, dažnai džiunglių įstatymai ir darvinizmo teorijom, jog išlikti turi stipriausi. tas galioja ir pasakymui - jei davė - apsigink, duok atgalo. O tei yra neteisinga, nes smurtas iššaukia didesnį smurtą, ypač tada, kai jėgos toli gražu nelygios.
Ir tas dažniausiai daroma tam, kad nesugebant kitaip, bent tokiu būdu pasirodyti stipriais, viršesniais, protingiasniais, nugalėtojais, lyderiais ir įgyti autoritetą. Juk dažnai suaugusiųjų tarpe tenka pamatyti, kaip visa komanda užsisėda kitokį, nei jie ar tai būtų ramesnis, ar silpnesnis, ar uždaras bei nebendraujantis su kitais, ar protingesnis, ar gabesnis. Kolektyvuose taip prasideda mobingas, psichologinis smurtas. Suburiama visa komanda, iš kurių vieni gal pasiduoda bandos jausmui iš silpnumo, kiti iš prisitaikėliškumo , o treti todėl, kad prisišlieti prie tų autoritetų, o ketvirti gal ir gaili viduje aukos, bet bijo su ja net bendrauti, todėl, kad nesusilauktų autoritetų nemalonės. Ir taip stengiamas gniuždyti nepatikusį asmenį stengiantis įkalti jam pačiam į galvą, jog pats pradėtų abejoti savimi, savo gebėjimais savo protu. Juk ir posakis yra, "jei nuolat kartosi žmogui, kad jis durnas, tai jis jau ir pats pradės tuo tikėti". Ir tai atlaiko tik labai stiprios asmenybės, dauguma tiesiog palūžta arba neiškenčia.
taip yra ir mokykloje, juk dažnai prieš kitus vaikus smurtaujama ne todėl, kad jie blogo charakterio, o todėl, kad jie yra ramūs, atrodo fiziškai silpni. Kokie tėvai tokie ir vaikai. Kokia visuomenė, tokie ir paaugliai.
Taigi, vaikų žiaurumas iš nieko neatsiranda, nereikia čia stebėtis. Pirmaisiais turime keistis patys. Nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų. O suaugę yra visuomenės dalis. O visuomenės pagrindas, smulkioji dalelė šeima.
O pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ir pačiuose forumuose, ne išimtis ir SM vyksta tie patys dalykai. Taip pat kažkas sugalvoja užsisėsti ant jam nepatikusio žmogaus ant jo nuomonės, tuoj sukvieti suburi savo bendraminčių komandą su kuria esi susibendravęs kitose temose ir pasideda komandinis teroras: tyčiojimasis iš nuomonės, minčių, vadint nusišnekančių, neišprususiu, durnium, kalbančiu ne į temą, žemo intelekto ir t.t. Tas liečiau ir tave, Noa, konkrečiai. Ar niekada apie tai nesusimąstei?
Taip, kad reikia pažvelgti į problemą iš giliau, o ne kaltint tik žiaurius paauglius, kurie yra nesveikos visuomenės, nesveikos šeimos elgesio rezultatas. Pedagogai, psichologai, policijos pareigūnai, atsakingi valstybės tarnautoja yra tos pačios nesveikos visuomenės dalis
. Todėl, kad jie abejinagi, taip pat nereikia stebėtis. 
labai liūdna:cry: 
ir gėda 
. Aš tikrai neteisinu tų paauglių, aš jais baisiai pasipiktinusi. Aš perskaičiusi jūsų komentarus, nes laidos nemačiau, degu didžiule neapykjanta ir keršto troškimu 
jiems. Jaučiu, kad susidūrusi su panašiais dalykais, ir visiškai nesvarbu ar tai liestų mano, ar visiškai nepažįstamą vaiką, tikrai nejausčiau ir nebijočiau atsakomybės už savo veiksmus, o imčiausi rimtų priemonių prieš tokius žvėris. Ir tikrai daryčiau viską, kas įmanoma, kad jų tėvai pajustų atsakomybė ir deramai atsakytų už savo veikos rezultatų pasėkmes. 
