QUOTE(2Ditute @ 2013 05 13, 22:14)
Sveikutės, smagu, kad aptikau tokią temą. motinystė - nuostabus dalykas, patikėkit, tą sužinojau būdama 39m, kai po 7iui susilaukiau savo stebuklo :)Mano bendraamžės jau anūkų laukia, o aš jaučiuosi labai jauna mamytė ir žiauriai noriu dar vieno leliuko
( nors jau buvo dar 6 iui, bet nekimba
)
Noriu patarti visoms, kad nenuleistumėt rankų, išbandykit viską iki paskutinio šanso, patikėkit, atsiperka viskas su kaupu, kai tave apkabino dvi mažos rankytės. Linkiu visoms sėkmės
Kai neturi vaikučių vyresniame amžiuje, užkankina klausimais ir paraginimais. Kai jų laukiesi, irgi užkankina, stebisi, susirūpina ir t.t., maždaug - kam tau tokiame amžiuje toks vargas? Kaip užauginsi? Juk turbūt tokia jau žmonių prigimtis: visada reikšti nepasitenkinimą esama situacija, kokia ji bebūtų.
Aš ne tik pati vyresnė mama, bet ir mano vyras ne jaunuolis - dar beveik dešimčia metų vyresnis. Kai nuėjau pas gydytoją su savo gerąją naujieną, akušerė (nepiktai) išdrožė - tai kam tokį seną vyrą susiradai? Pasakiau, kad ir pati ne jauna esu. Tarsi tuos vyrus mes pasirenkame logiškai apskaičiavusios tinkamiausią amžių, tekame irgi tuomet, kai tai daryti geriausia, ir vaikus pasigimdom, tada, kad geriausias laikas gimdyti. Tos nuostatos ir rėmai gali iš proto išvesti, jei jau jų paisti. Todėl ir ieškau bendraminčių.
), keliaujam iki išsvajoto tikslo 
. 
), bet aš dar nenuleidžiu rankų, kaip pati juokiuosi : po nepasisekusios iui nuverkiu punktelį ir vėl iš naujo 
Žinoma, nebe pirmas mano vaikutis, bet ar čia labai didelė esmė? Per visą savo šitą "ilgą kelionę per kopas" svajonės link, niekada nepamiršau kokią laimę jau vieną turiu, bet vistiek dabar nors mažoji dar negimusi kartais jaučiuosi lyg savo dičkį būčiau apvogusi...
