Dienos sentencijos, gražios, pamokančios mintys

Labai graži mintis Ir šiaip Škėmos "Baltoj drobulėj" daug gerų minčių. Gili knyga...

...Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis jos klausosi. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias... Bent taip sako legenda


Aš bėgau nakties šešėliais, prisišliejusias prie akmeninio grindinio. Kad galėčiau kas vakarą tave sekti. Aš šaukiau tave įvairių paukščių balsais. Kad sustotum ir atsigręžtum. Aš uosčiau gaivų, kątik gimusios nakties orą. Kad suprasčiau ką reiškia kvėpuoti. Aš pjausčiau savo rankas aštriais peiliais. Kad žinočiau, kas yra skausmas. Aš liečiau sustingusias iš šalčio tavo lūpas. Tam, kad suprasčiau, ką reiškia atsispirti pagundai. Aš skendau tavo akių vandenyne, kad suprasčiau, ką reiškia uždusti vien nuo jausmo. Aš skubėjau į nuvažiuojantį traukinį, kad spėčiau iškristi kartu su ryto dulksna ir liesti tavo paraudusius skruostus...


-Ar ji dar nueina į Liuksemburgo sodą? - Ne. - Ar ji visdar gyvena šitame name? - Ne, ji išsikraustė. - Kur ji dabar gyvena? - Nežinau, ji to nepasakė. [kaip skaudu nežinoti savo sielos adreso]...

Sveikos,labai daug perskaiciau graziu minciunoriu pasidalinti su jumis ka turiu pati

Moketi brangiai reikia uz vaikus
Kasdien nuo pat gimimo ir ilgai,
Mazylis niekada nebus pigus.
Naktim keliesi,kol mazi vaikai,
Eini ziuret,ar miegas ju ramus,
Vis rupinies vaikais ir nerimauji,
Taciau uz tavo varga ir skausmus
Lemtis atseikeja palaimos pilna sauja.
Didziausias turtas-vaiko buciniai,
O rupesciai jau pamirsti seniai.

Edgar Guest(1881-1959)

Negras neatsako ir lipa į viršų. Vieną kartą jis staiga pajuto karštį, ranka nukrito ant ledo gabalo, turbūt ranka sušildė ledą. Šis negras - fanatikas. Ledui paaukoti nuosavą ranką? Herojiškas žygis. Negrui moka dolerį ir keturiolika centų per valandą. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Ironija priklauso patologijai. Matei medžius apaugusius šungrybiais? Jie ironiški, tačiau ar jie sveiki? — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti. Esu religingas. Magiškieji piešiniai uolose ir smūgis kuoka. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Aš tikiu manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas bus tolygus Giordano Bruno išrašytajam: Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Tokie nešiuręs triušiai, tieji šinšilai. Ir kurių velnių nuo jų lupa kailius ir siuva kailinius? — [A.Škėma "Balta drobulė"]

Aš bijau ramybės. Ji apglėbia mane. Geriau Laimė. Pragare leidžiama svajoti apie prarastą rojų. Taip, reikalingi didžiuliai katilai; velniški veidai ir verdanti smala; riksmas ir dantų griežimas; pasišiaušę plaukai iš senų giesmynų. Ir tada jau --- pasaka apie rojų, kuris virto rojumi, nes nebuvo prarastas. — [A.Škėma "Balta drobulė"]

- Nemanau, kad greitai pamiršiu tą veidą.
- Pamiršite, kai numirsite - kaip ir aš. Kai numirsiu užmiršiu viską, - patariu ir jums taip pat pasielgti. — [K.Vonegutas "Katės lopšys"]

- Žmonės turi apie kažką kalbėti vien, tam kad jų kakarinės neužsitrauktų ir neapviltų, jei kartais kada nors prireiks pasakyti kažką išties prasminga. — [K.Vonegutas "Katės lopšys"]

Gyvenimas puikus, Gyvenimas vienintelis, Gyvenimas baisiai trumpas. J. Ivanauskaitė "Viršvalandžiai"



Nemiga mums yra suteikta tam, kad turėtume laiko pasikalbėti su Viešpačiu. Tėvas Stanislovas



Kai beveik imi priprasti prie Nemeilės, kažkas ima keistis, lyg Tavo rankoje būtų išsiskleidęs drugys.

Seimos vaikai-
kaip geles puoksteje:
visada atsiras viena,krypstanti
i priesinga puse;negu noretu
kompozicijos autorius.
Marcelene Cox

Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir ką atmeni, neturint ko tikėtis.
A.Kamiu

Visus didžiausius atradimus padarė tie žmonės, kurių jausmai pranoko mintis.
Č.H.Parkcherstas

Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia.
F. de Larošfuko

Jei visą laiką sakysi tiesą, tau nieko nereikės atsiminti.
Mark'as Twainas


Diplomatija yra menas sakyti "Koks puikus šunelis!" tol, kol nesuradote gero akmens.
Willis Rogersas

Realybė yra tai, kas nuo tavęs neatstoja netgi tada, kai tu ja nustoji tikėti.
Philipas K. Dickas

Galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet už tat sustojau ten, kur norėjau.
Douglas Adamsas

Pagalvok bent kartą prieš duodamas, dukart prieš imdamas ir tūkstantį kartų prieš reikalaudamas.
M.Ebner-Ešenbach

Noriu parasyti keleta minciu tevu tema.Man grazu ,o jums?
Paprasytas ivardyti,ko labiausiai reikia
pasauliui,atsakyciau nedvejodamas-
ismintingu motinu ir...pavyzdingu tevu.
David O.McKA
Tevyste daugeli vyru ikvepia karsligiskoms
pastangoms zutbut subresti per nakti.


Tampame suauge tik tuomet,kai
sugebame atleisti savo tevams.

Garbini ji kaip didvyri,paskui niekini kaip
vyra.Galiausiai imi myleti kaip zmogu.

Kai tavo vaikas tiki ,jog esi visuomet teisus,
nejuciomis ir pats imi tiketi,kad taip yra.


Pam Brown

Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti.
Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas.
Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius.
Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką.

Bruno Ferrero

Nuspręsti turėti vaiką - tai sudaryti su juo pačią didžiausią skolos sutartį, kokią tik žmogaus protas gali įsivaizduoti. Ar gali būti kas nors daugiau, kaip pasakyti asmeniui, kurio dar nėra: "Nuo dabar tu egzistuoji, nes aš taip noriu“? Bruno Ferrero

Dievo hobis
Romos imperatoriaus duktė paklausė rabino:
- Ką Dievas veikia kiaurą dieną?
Rabinas atsakė:
- Supažindina žmonių poras. Sprendžia, kas su kuo turi susituokti. Tas vyras su ta moterimi, anas su ana ir taip toliau.
- Anokia čia veikia, - patraukė pečiais imperatoriaus duktė. - Tą padaryti galiu ir aš. Per vieną dieną galėčiau sutuokti tūkstantį porų.
Rabinas Josi nutilo.
O ką darė imperatoriaus duktė? Grįžo į savo rūmus ir, sukvietusi tūkstantį vergų ir vergių, juos sutuokė, rodydama pirštu: "Šis turi vesti šią, o toji turi tekėti už ano!"
Ištisą naktį visos poros tarpusavyje vaidijosi ir net susimušė iki kraujų. Ryte sugužėjo pas imperatoriaus dukterį.Vieno galva buvo perskelta, kitos veidą puošė mėlynė, kai kam buvo sulaužyta nosis.Imperatoriaus duktė liepė pašaukti rabiną Josį. Viską jam papasakojusi nusprendė:
- Tu buvai teisus. Dabar suprantu, kad tik Dievas gali vienam žmogui paskirti kitą.
Tada pasigirdo balsas iš dangaus:
- Tai nelengva ir man.
Niekas tuo neabejoja. (Bruno Ferrero)


Dievas neturi kitų rankų, kaip tik tavąsias.
Tik Dievas gali duoti tikėjimą; tačiau tu gali tikėjimą liudyti.
Tik Dievas gali suteikti viltį; tačiau tu gali skleisti pasitikėjimą tarp brolių.
Tik Dievas gali dovanoti meilę; tačiau tu gali išmokyti mylėti kitą žmogų. (Bruno Ferrero)

„Jei pažvelgsi į žmogų, kai jis miega, negalėsi daugiau jo neapkęsti“

Kad išgyventume, reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį, reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos apkabinimų per dieną“.

Bruno Ferrero "Gyvenimas - tai visa,ką turime"

„kiekviena gyvenimo akimirka – tai baltas popieriaus lapas, kurį žmogui skirta prirašyti. Ir net jei kažkam atrodai panašus į akmens luitą, žinok: tavyje tūno liūtas. Leisti jam pasirodyti dienos šviesoje gali tik Tu.“

„Puoselėk savo vidinį sodą: jis visur tave lydės. Ir suteiks tau jėgų gyventi.“

„Pasakyk ką nors malonaus žmogui, kurį myli. Dabar“

„Gyvenimas – tai ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tučtuojau. Gyvenimas – tai visa, ką tu turi. “

„Klausyti akimis – tai pasakyti žmogui: „Tu esi man svarbus“. Visi svarbūs dalykai mus pasiekia per akis.



Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką:

„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.

Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais - geras darbas.

Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.

Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis.

Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli.

Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti - padeda.

Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu.

Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia.

Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.“



Bruno Ferrero