Bediskutuojant temoje apie naujas vedybas iškilo nauja tema. Juk dauguma mūsų pirmoje santuokoje tuokėmės ir bažnyčioje. Taigi, pagal viską esam prisiekę savo vyrams iki grabo lentos

, bažnytinė santuoka nepanaikinama. Kiek teko girdėti tai yra tik keli ypatingi atvejai, kai santuoką gali bažnytinis teismas panaikinti: jei santuoka grėsė tavo gyvybei; jei šeimos tikslas nebuvo vaikai.
Aš tai turbūt būčiau galėjusi sau abu punktus prisitaikyti

, nes ištekėjus pamačiau, kad su TOKIU vyru nebus normalio šeimos, o paskutinę dieną kai išsiskyrėm galvojau gyva neišeisiu, teko melo greibtis.
Iki santuokos buvau "praktikuojanti katalikė", o paskui teko eit išpažinties ir kunigas davė išrišimą tik iki tol, kol mano gyvenime neatsiras kitas vyras. Sakė daugiau gali išpažinties nebeiti, tai aš po to karto ir nebeėjau

ir taip pikta man pasidarė - jaučiuosi ten raupsuota, išskirta. Dievas mato, tikiuosi - supras. Skaičiau diskusiją bernardinai.lt apie skyrybas - nieko gero, net ir jauni kunigai sako tą patį - tai sakramentas, kurį sulaužėm, tokia bažnyčios tvarka