Aš tai savo dukrą maitinau tik 1,5mėn.,bet tikrai jai šilumos netrūko. Kadangi pas mus buvo šokių tokių problemėlių pradžioje,tai ji ištisai verkdavo,o paaugus pasidarė labai nepaklusni.Aš pati buvau be proto pervargus ir jau,kai išvesdavo iš kantrybės ir per užpakaliuką gaudavo(dėl ko žiauriai gailėdavausi,kas nesusitvardžiau).Na bet kaip bebūtų viskas pasikeitė,vaiko ritmas susitvarkė ir aš atsigavau,tačiau dukra vistiek visur mato tėtį ir visus daiktus vadina "teti".Na,bet po truputį jau pradedu pastebėt,kaip keičiasi jos elgesys.Dukra pradeda daugiau skirti dėmesio man,nes tėtis matomas labai retai ,kasdien vos 15min. ir vienintelę sekmadienio dieną.Jis niekada jos nebara,neauklėja ir t.t.-žodžiu visa tai atlieku aš. Tai ir gaunasi išvada,kad tėtis dižiausias jos džiaugsmas,o mama tik užsiėma visais rūpesčiai,žaidimais,taip pat ir nemaloniom procedūrom-nagų kirpimas,ausų valymas ir t.t. Bet yra ir išimčių... jei aš noriu kur nors išeiti,tai be ašarų napaleidžia,taip pat ir užsigavus bėga tik pas mane,o bučinuko vistiek sulaukiu,nors ir ne visada.
Konsultavausi su gydytoja,ar tai gali būti dėl to,kad kartais nesusivaldydavau,todėl dukra šaltesnė mano atžvilgiu.Sakė,išaugs ir viskas bus gerai,jei su vaiku užsiėmi,žaidi ir rodai jam savo meilę,jis visas nuoskaudas augdamas pamiršta ir jų nesureikšmina,taip kaip tai daro tėvai.(Na žinoma,jei ten nebuvo vaikui stiprus stresas). Tai štai,nereikia pergyventi dėl negauto bučinuko,nes vaikas augdamas įvertins jūsų pastangas visiškai kitaip,kad ir atsidavimu jums.
