Ką daryti kad būtų artimas ryšys su vaiku?

O siandien tai tikrai net verkti norisi. Pastebejau, kad maziuks uzsikabarojo ant gulincio ant sofos tecio, kur jisai praleidzia savo kone visas "namines" valandas. Mazulis apsikabines teti abiem rankytem, prisiglaudes, prisispaudes ir buciuojasi abudu. Tetis tik istiesia kakla su atkistom buciniui lupom ir maziukas iskart atsiliepia. Paskui juokias, krykscia abudu ir vel buciuojasi. Pasiziuri i mane ir vel sau tesia... O kuomet as pameginu panasiai pasielgti, tai mazulis kazkur i sona ar zemyn sau ziuri ir nulis demesio. Na, tai as i ta minksta skruosteli buciuoju, kaip kad dazniausiai. Labai retai buna, kad maziuks mane pabuciuotu pats. Nezinau, kodel taip yra. Liudna ir skaudoka... Negaliu jo aukstyn kilnoti, kaip anksciau, nes laukiuosi, ir sulig kiekvienu eiliniu ant ranku paemimu man suskausta pilvo apacia. Tai jau tikrai link aukstai kabancio laikrodzio, kaip kad aukstaugis tetis, mazylio nepakelsiu ir neislaikysiu. Su teciu jiedu fiziniu zaidimu daugiau zaidzia, as gal ramesnius uzsiemimus randu... Et, nezinau, kame suva pakavotas. Rodos, myli mane, bet teciui daugiau meiles parodo, nei man.

Nesikrimskite, matyt tėtį rečiau mato, todėl jam iš karto atiduoda visą meilę, o jums po truputį. Ir pas mus taip buvo, kai tėtis pareidavo namo, turėdavo patirti baisią meilę: būti suspaustas, išbučiuotas, išmyluotas, ir jo labisu klausydavo. O mama gi visada po ranka taip sakant. Iš tirkųjų, tai tokie vaizdai net sugraudindavo. Kai paaugs, tada svarbiausia bus kalbėtis kalbėtis kalbėtis.

Man atrodo, kad nera ko cia krimstis, net priesingai - as dziaugciausi. Jau vien del to, kad yra rysys tarp tevo ir sunaus. Kad tetis vaika myli, kad jiems gera kartu. Juk ir svarbiausia, kad tevo ir sunaus rysys butu. Nemanau, kad vaiko meile reikia uzsikariauti kazkokiais konkreciais dalykais.......
Mano abu vaikai taipogi siausdavo ir dukdavo su teciu, o problemas spresdavo su manim. Buvo laikas, kai as net sagos negaledavau uzsegti - tik tetis
Aisku, kartais norisi pamyluoti ir sulaukti atsako, bet svarbiausia zinoti, kad vaikas myli, kad jauciasi saugus salia, kad jam gera kartu.

O rysys su vaiku.... Jis atsiranda ne per diena. Ir ne visuomet isreiskiamas, bet jei vaika myli, jei gerbi ji kaip asmenybe, jei randi laiko jo problemoms, jei moki atsiprasyti ir pripazinti savo klaidas, kai buvai neteisus........ manau tuomet galima tiketis tarpusavio supratimo.

ar nepastebejot, kad dazniausiai vaikystej berniukai labiau myli (jei taip galima pasakyti) mamas, o mergaites tecius. Paaglystej viskas pasikeicia, nes atsiranda bendru interesu...

Labai svarbu, kad tetis vis tave prie vaiko pabuciuotu, apkabintu ir vaikui vis pabreztu, kad "tai musu brangioji, mylimoji, vienintele mamyte, ka mes be jos darytume" ir pan. Ir kai antras vaikiukas atsiras, daug kas palengves, bet ir daugiau bendravimo psichologijos prisides

na as manyceu kad reikia tiesiog parodyti vaikui kad mums gera buti kartu su juo.. na seip as asmeniskai linkusi savo dukrai skaitytipasakas, ypac tai darydavau kai ji budavo mazesne... beje mielosios mamytes gal zinote kur galima internete rasti kalediniu pasaku ar seip istoriju ? buciau labai dekinga...

O pas mus viskas kitaip!Dukra neprisileidzia nieko!Nei manes nei tecio,tai ka jau cia bekalbeti apie svetimus!Negalime jos nei apkabinti,nei pabuciuoti!O taip noretusi,juk gera kai prie taves prisiglaudzia mazas angeliukas!Tikiuosi ji is to isaugs!Jai dabar 9men.

trys auga.visko buvo-ir vyras savaitgaliui tik gryždavo,nes kitame mieste dirbo ,ir namie sėdėjo ,o aš dirbau,bet vaikai mūsų nišskirdavo.ir myli vienodai.o kad kažkokiu laikotarpiu pasiglaudo prie vieno ar prie kito-dėmesio nekreipiame.ir nuo pat mažiausių dienu visus mokome mylėti,gerbti mus.jei kaprizinasi,ima šaukti- nemyliu taves,pagaunu toki neklaužaduka ,žiūrėdama tiesiai i akis sakau -ar tikrai nemyli? tai nori kad taves negirdėčiau,nematyčiau ,nes aš irgi nemyliu.tie neigiami žodžiai įtaigiausiai suveikia.myliu.-nedrasiai atsako. tai,sakau,susėskime ir pasikalbėkime.tada išsiaiškiname viską viską ,dėl ko buvom susipykę ir t.t. niekada nepriverčiu vaiko suabejoti,ar mylimas jis,ar juo rūpinuosi .neleidžiu ,kad susipykimo metu lėktų ieškoti tetes paramos ar atvirkščiai,nes būtent kai susipykstam,yra vaikai sakę-tu negera,aš myliu tete.tai tiesiog neleidžiu abejoti ta meile ,paaiškinu,ar net atsiprašau,kad griežtai,piktai liepiau tarkime tvarkytis ,nedūkt ar pan.išviso dabar,kai daug didesni aiškinu jiems ,kad žmonės būna labai skirtingi ,visai kitaip mąsto ,tad reikia kitus gerbti ,mylėti,nes meilė -labai labai svarbus dalykas.juk mylime ne tik žmones-bet ir savo darbus,mylime kažkokius gyvūnus ir pan. meilė reikalinga žmogui ,kad jis augtų ,tobulėtų ir t.t. žiūriu,kad nepermaži jie,šnekamės daug,ir dažnai,ir jokiais būdais meilė neišreiškiama vien bučiniais ,ar dovanomis- meilė turi būti parodoma darbais,laikomės tam tikrų taisyklių ,kurios tai padeda įrodyti.tarkime ,pažadėjau
kažkur nueiti pasivaikščioti.nu lyg tyčia,laiko nėra,darbų-iki kaklo.bet einame.nes p a ž a d ė j a u .sutarėm,po darbo piešime kartu,pasakas skaitysim.o čia ir vėl savi rūpestėliai užgriuvo,bet jiems sakau-myliu jus, turiu skirti laiko jums .ir viska metusi,darau,ka sutarėme.išviso mn dažnai aplinka nėra svarbi-daugiau dėmesio skiriu vaikams,labai branginu su jais praleista laiką .vaikai tai jaučia ,supranta ir vertina.vasara kai laisvalaiki skyriau ežero maloimams,nukentėjo daržas.vyresnėlis pareiškė-sesė braškes nuskins,o mes su mama nuravėsime-nu juk ji nespėja.taigi ,meilė yra visų pirma draugystė su vaiku.kitaip neimanoma išmokyti ,o darbais ,bendrais siekiais.
o pagal bendra psichologija,mergaičių autoritetas visada -tėtis,berniukų -mama.
mergaitė net nejučia užaugusi rinksis vyrą panašų i tėtį,nes tai buvo jos pirmasis vyras gyvenime.o berniukui -pagal mama.tarkime,gera kulinarė ,tyli mergina ,tokia ,kokia buvo mama.
savo sugebėjimu užimti vaikus ,sudominti juos daugiau ar mažiau užkariaujame jų dėmesį.pristraukiame jų palankumą juos pastebėdami,laikydami pilnateisiais piliečiais .bet tikrai netiesa,kad tarkim myliu tėtį,nes su juo visada žaidžiau futbolą.
linkiu daug kantrybės ,supratimo ,ko nori vaikai,ir ko jiems reikia,juk jie-lyg tuščias puslapis i kurį tik tėvams lemta įrašyti pačius gražiausius žodžius-meilė ,tėvai,pasaulis....

mamytes nenusiminkit jei vaikiukas daugiau nori praleisti laiko su teciu o ne su jumis is tikruju reikia dziaugtis kad pas teti ir vaikiuka yra glaudus rysis ,as taip pat turiu du mazylius berniukus tikrai labai dziaugiuosi kaip jie su teciu bendrauja ir turi bendra kalba taip pat ir man demesio netruksta visalaik jauciuosi reikalinga ir mylima ,tiesiog dziugiuosi kad mano vaikiukai turi toki teti ir rupestina ir jie randa bendru kalbu ir zaidimu ,nes paciai to neteko tureti ne del to kad tecio neturejau bet todel kad tetis neturejo ar nenorejo su mumis bendrauti nes per daug jau letas zmogutis ,geras bet deja gal ir nemokejo parodyti demesio kurio be galo truko is jo puses tai zavejausi kaip drauges turejo demesingus begalo bendraujancius tecius daznai galvodavau kas mano teciui trugdo taip bendrauti ,bet deja negali zmogaus pakeisti jeigu jau jo toks budas per daug uzdaras,gaila bet ka jau padarysi dziaugiuosi kad nors mama uz du zmones demesi kompensuodavo dekinga esu jai labai ir dziaugiuosi kad glaudus rysis islikes tarp musu iki siol tai nepykit prasau cia ir savo gyvenimo pasipasakojau bet tiesiog manau dziaukites mamytes kad teciai su vaikiukais taip gerai bendrauja,tikrai jusu mazylai niekad neuzmirso ir myli jus labai tiesiog jei visa dienos dali prabuna su jumis tai zinoma kad jie pasiilgsta tecio tai leiskit jiems pasidziaugti ir negalvokite kad jus esat nemylimos mazyliu,nes taip tikrai nera.

As taip pat pre prie tos nuomones, kad kas daugiau praleidzia laiko su vaiku, dazniausiai ir nukencia As ta prasme, kad jei mama visa diena buna su vaiku, vaiks labiau pasiilgsta tecio per diena ir atvirksciai. Pati tai zinau, nes as dirbu, o vaikas su teciu namie sedi, taigi vaikas yra mamuciukas Nors vyras su juo isdykauja ir visokiu idomu dalyku kartu jie nuveikia, bet kai gristu as, tecio jam nebereikia :/

As tai teciui visai meiles nepavydeciau, tikrai ne , juk esat abu tevai to vaikelio, manau dziaugtis reikia , bet kaip Ramunis rase tikrai pavydeciau mociutei ir pavydziu , kai pvz. vakare, po darbo, atvaziuoju pasiimti dukrytes tai ji nenori vaziuoti, ir siaip pasiilgsta, nes man atrodo, kad artimiausi turi buti tevai, po to visi kiti.....

O aš noriu pasiguosti, kad pavydžiu vaikučio dėmesio visiems: tėčiui, broliui, auklei. Pavydą suvokiu normaliai ir suprantu, kad taip yra dėl to, kad vaiką laikau savo kūno dalimi, nors jis jau toks nebėra. Bandau džiaugtis, kad vaikutį myli kiti žmonės ir net skatinu, kad jie paimtų vaikutį ant rankų, pažaistų ir pan. Tik paskui užpavydžiu.

Nebūtinai vaikas labiau glaudžiasi prie to, kurį rečiau mato. Su aukle maniškis praleidžia visas darbo dienas ir taip gerai sutaria, kad turėčiau būti laimingiausia mama pasaulyje. Panašiai ir yra, tik kad tas pavydas, kai būnu namuose, o vaikas eina ne prie manęs, o prie auklės, sunkus. Dar užplūsta nepilnavertiškumo jausmas ir kaltės ieškojimas: gal be reikalo išėjau į darbą, gal nemoku taip gerai ir gražiai su vaiku užsiimti, kad jam manęs mažai reikia, gal aš netikusi mama. Pikta ant savęs, kad su mano vaiku kažkas kitas geriau sutaria nei aš, kad aš kartais galvoju vengianti vaiko (nors laikau, kad normalu trumpam atsiriboti laiko tik sau, kokią valandą). Bandau sau paaiškinti, kad auklė prižiūri jau n-tąjį vaiką ir žino šimtąkart daugiau nei aš.
Visiška košė.