Tiesa sakant, ir as kartais taip paty karciai pagalvoju, kaip Eva. Keista, kodel manes maziuks taip daznai nepabuciuoja, kaip kad teti? O juk ir demesio, ir meiles stengiuosi skirti, kiek tik pajegiu, kiek tik galiu, stengiuosi prisigalvoti nauju zaidimu, kvieciuosi kartu "padet" man gaminti valgyti, tesla pamaisyti... Darbus stengiuos i sali padeti tol, kol maziukas labai nusiteikes zaisti ar bendrauti. Veliau jis moka ir pats vienas graziai zaisti su savo zaisliukais, kol vel pasigenda manes kaip zaidimu kompanijos. Bet kazkaip man atrodo, kad tas svelnumo ir meiles israiskas ismokes is manes, retai namie bunantis tetis mazajam suneliui reiskia kur kas daugiau, nei as. Kartais pagalvoju, kad negaliu ir negalesiu niekad sunui pasakyti, kad tetis jo isvis nenorejo siam pasauly, kad tik as ji isverkiau, issiderejau, islaukiau, tik ant savo peciu nesiau laukimo dziaugsmus ir nerimus, bemieges naktis... Teciui ir varda vaikui isrinkt visai nerupejo, o kai rinkom, tai turejau i skaudzius kompromisus leistis, bijodama, kad jis to vaikucio neatstumtu... Tetis subrendo buti teciu tik tada, kai maziukui suejo 7 men, kuomet mazylis eme jam skirti savo sypsenas ir gugavimus... O dabar pastebiu, kad su teciu jam linksmiau, rodos, labiau krykstauja, nei su manim... Nors kai uzsigauna, tai eina pas mane rekdamas... Bet ir tetis, zinoma, moka graziai nuraminti. Gal ir be reikalo nerimauju, meginu ismatuoti vaiko meile kiekvienam is musu...

Is tikro tai ir dziaugiuos, ir slapta pavydziu, kad sunaus ir tevo rysys stipreja.