Onkologinės ligos 7

Tai va. is Klaipedos pervezem mama i Santariskes, gyd.Petrulis informavo mama,kad pas ja tupi storoj zarnoj piktas auglys,kuri salins po svenciu.
Suteike daug vilties, kad vieta patogi, kad viskas turetu praeit sekmingai.
Pati mama liudna, sake neturinti noro gyventi.
visiems sunkus metas, mes artimieji,jau pergyvenom ta soka, ir dabar esam kupini vilciu, tiesiog isitikine, kad viskas baigsis ilgu jos gyvenimu.
Taip idomiai baigesi musu pokalbis...pasake,kad kai turesiu didesniu argumentu kodel jai reikia gyventi - paskambinciau...
Tikiu,kad ligoniui irgi reikia isgyventi,susigyventi su sia naujiena.
Noriu paklausti jau praejusiu ta etapa, kas ikvepe nora kovoti?

Taip,esi teisi,ligoniui reikia suprasti,kad jį ištiko bėda,kad atsirastu noras su ta bėda kovoti...Gal ir banaliai ,kvailai nuskambės,bet mano vyrui padėjo mano pasakymas,kad mes privalom sulaukti anūkų...gal ir Jūsų mamai padėdų truputuką,jei pasakytumėt ,kad privalo sulaukti proanūkų...kartais skęstančiam paduotas šiaudas pasirodo toks didelis didelis rąstas ir laikosi jo...o kai laokosi tada galima jau ir kitaip bandyti padėti...
Sveikatos ir stiprybės JUMS ir mamai

Ačių už gerus žodžius , bet Lietuva yra Lietuva.
Kadangi antra grupė, tai tabelyje reikia rašyti me daugiau 3 val, darbdavys klaus . kodėl.Jei rašysi 8 val nubaus Sodra ir darbo inspekcija mane ir darbdavį, aš galiu ir invalidumo netekti.
Taigi du keliai arba pasisakai ir tave priima arba ne.
Arba nesisakai , bet atsisakai invalidumo pašalpos.

Papildyta:


Jei jau pradžioje motyvų nėra , dar sunkiau bus kai prasidės "malonioji" chemoterapija.Štai tada man reikėjo motyvų .Be to savųjų kalbos mažai padeda, gal bandykit pas psichologą nueiti.Jei religinga , gal kunigas padės.Gal nupirkit knygą 'Jūsų pasamonės galia".
Jei turi internetą , nebus gerai.Aš kai prisiskaitydavau internete statistikos , tai visus motyvuotojus mintyse siųsdavau velniop.

Motyvuokit anukais , jei jie yra, kad pamatys kaip jie auga.
Kai šoko būsena praeis bus lengviau.Jei galit nuvažiuokit, pasivaikščiokit kartu, pasikalbėkit.Gal taip pavyks kiek atitraukti nuo minčių.

Turėjau abejonių ar verta gydytis. Viena iš priežasčių, kodėl bandau pereiti šį pragarą yra tai, kad privalau palaidoti savo tėvus, o ne jie mane.

O kita priežastis - mano artimųjų dėmesys, kurį vėl pajutau susirgusi. Begalo svarbu jaustis reikalingu ir mylimu. Todėl skambinkite mamai be jokių argumentų - todėl, kad norite ją išgirsti, sužinoti ką veikia.

Mano mociutei 95 metai . Negaliu leisti jai kenteti esu mylimiausia anuke .

Pagrindinis geležinis argumentas :
1) Tiesiog, Jūs mamą labai mylite ir ji Jums labai brangi ir reikalinga.

2) Teigkite, kad Jums visai nebus sunku pasirūpinti mama ir jos gerove. Mamos liga, jokiu būdu, nėra vien mamos liga. Jūs padėsit ir paremsit ją, būsit šalia. Ji Jūsų neapkraus. (Ligonius puola kaltės jausmas, kad materialiai skriaus šeimą ir artimuosius, reikės fizinės ir moralinės pagalbos, bus priklausomi nuo artimųjų, vienu žodžiu, artimiesiems bus VARGELIS IR NAŠTA: tai dabar imti ir geriau numirti, vis vien pabaiga aiški, kuo greičiau, tuo geriau.) Sakykit, kad būna išimčių ir ne tiek mažai. Kodėl mama negali būti išimtimi? . Sakykit, kad atėjo laikas padėkoti mamai, kad Jus užaugino, kad esate jai be galo dėkinga už tai ką gavote iš jos. Kam tada vaikai ir šeima, jei nepriimi jų meilės ir pagalbos?

3) Ji Jus auklėjo, buvo Jums pavyzdys, šitaip nuspręsdama, ji parodo, kad susidūrus su rimtais sunkumais reikia pasiduoti.

dar vienas geležinis argumentas:
4) Kaip ji sureaguotų į Jūsų nenorą gydytis, jei tai būtumėte Jūs, o ne ji?

Kalbėkite apie šiuolaikinę mediciną, kad žmonės visai neblogai gyvena ir tvarkosi su tokia diagnoze. Pasakykit, kad ji ne vienintelė susirgusi, daug tokių kaip ji ir daug gyvenančių 5-10 metų. Pabandyti pasveikti verta ir nevartokit tos baisios militaristinės leksikos: nugalėti, įveikti, kovoti, pasiduoti, priešas ir pan. Nei draugas nei priešas...Sveikti reikia kaip nuo bet kokios ligos, šita gal truputį sudėtingesnė, bet ne pati blogiausia. Pvz. Blogai kai nuo insulto suparaližuoja ir pasidarai daržove metams, dviem ir daugiau, ar kai protą liga atima. Po gydymo atsigaus, sustiprės ir viskas bus visai neblogai tik, gal maistą reikės daugiau prisižiūrėti. Tik tokia bus problema. Drąsinkite.

Šiaip Vilniuje onkoligoninėje yra profesionalus psichologas, kreipkitės pati ir aptarkite savo elgesį ir savo jausmus. Kai pati susigaudysit, kaip Jums elgtis, reaguoti į ligą, padrąsinsite ir mamą. Kad nebūtų, jog ZUIKIS drąsina KIŠKĮ.

Dėl statistikos man labai patiko rusų onkoforumo IV krūtų stadija sergančių jaunų moterų išvada. Statistika sau, o mes sau.

Norėčiau dar pridurti, kad drąsinkite mamą ir sakykite, kad viskas bus gerai daug daug kartų, nuolatos. Kai man mama kažkada pasakė, "kiek aš tau rūpesčių sukeliu" aš atsakiau tuo pačiu "o aš sudaryčiau rūpesčių?" porą sykių tai aptarėm... ir išsprendėm šį klausimą.
Papasakokite mamai apie šį forumą. Čiauškutė, šio forumo įkūrėja (labai retai beužsuka), jau nesuskaičiuoju 10 ar 11 po diagnozės, kaip kažkada berods rašė ir užsimirštų visai, jei ne tie patikrinimai, deganti - jau "išbraukta iš įskaitos" ir kitos. Merginos realiai paneigia mitą, kad tai nuosprendis. Sunki liga, nes gydymas ilgas ir sunkus, bet ji gali būti pagydoma, tik reikia gydytis.
Dėl psichologo VUOI, jei dabar nepainioju, reikia kreiptis į gydantį gydytoją ir gydytojas be jokių siuntimų ir pan. iškvies jį. Psichologas ateina į skyrių pas gulinti ligonį 1 ar 2 pokalbiams. Kaip dėl tolesnių konsultacijų nepamenu (buvau vienoj paciento mokyklos paskaitėlej, tai apie tai pasakojo).

Aciu merginos uz jusu mintis, visos teisios ir visu mintis sugeriau kaip seruma,kuri perteiksiu mamai.
Guodzia tai,kad siuo metu ji pas savo broli Vilniuje, kurie nuo pat vaikystes yra labai labai artimi, o jo zmona -psichologe.
Ruosiu savo seima savaitelei "atostogoms" nuo manes, nes pries ir po operacijos noriu buti su mama ir busiu.
Labai keistai nuteikia bendradarbiai, kurie suzinoje skambina man ir "alpsta" i rageli, nervina ir pykdo tokia senoviska zmoniu reakcija...bet geriau tegu man skambina, negu jai...jai paskambins, tikuosi ,jau "suvirskine" sia naujiena.
Dar karta dekoju, uz teisingo kelio parodyma Jus labai stiprios...pacios neisivaizduojate kaip.

Daile,
Labai geras sprendimas. Nežinau kaip kitoms, aš po operacijų (jų jau buvo dvi) labai gerai jaučiausi sekančią dieną. Vyras pamatęs, kad man visai neblogai išvažiavo namo. Antrąją dieną man jau buvo blogiau, trečiąją dar blogiau. Todėl tris-keturias dienas būtinai reikėtų šalia mamos būti. Jei matysit, kad kažkas ne visai gerai, atkreipsit medikų dėmesį. Nežinau, kiek Jūsų mamytei metų. Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus žmonės tyliai kenčia, bijo ar nenori trukdyti sesutes, gydytojus.

Beveik prieš tris metus vieną pavasario penktadienį Šiaulių onkologiniame man pasakė krūtų vėžys II stadija, deja negalim operuoti. Negalėjau patikėti, atėjau į onkologinį iš sporto salės, nes buvo šalia...Niekaip nesupratau, kaip, kodėl, kas čia per nesąmonė. Apsiverkaiu. Kodėl neoperuoja, kai visas operuoja? Paprašiau siuntimo konsultacijai į KMUK, pirmadienį jau buvau ten. Čia išgirdau dar baisesnį dalyką, ne II, o IV stadija. Ekstra paguldė (nebegrįžau namo), kad atlikti kuo greičiau visus tyrimus ir pradėti chemoterapiją. Pasiūlė dalyvauti studijoje, tyrimų buvo daugybė. Patekau į kažkokį sapnų fabriką. Vis atrodė - pabusiu ir bus viskas kaip buvę. Tokio neralaus ir netikroviško gyvenimo dar nesu turėjusi, kaip tada...
Palatoje buvo pagyvenusi moteris iš Telšių, buvusi mokytoja. Truputį virš 70 m. Jai buvo žarnyno auglys, jau po operacijos, su stoma. Tada jai taikė chemiją. Pasakojo, kai išvedė stomą, nenorėjo gyventi, priprato, visai netrukdo. Ji kai, nesigydydavo ir gerai jausdavosi organizuodavo Telšiuose pagyvenusiems žmonėms III-iojo šimtmečio universiteto paskaitas. Palatoje vakarais deklamuodavo eilėraščius; apie meilę, gyvenimą. Kalbėdavo apie savo buvusius mokinius ir jų išdaigas. Tai jai priklauso, ne vieną kartą mano cituota šiame forume frazė: „Atmink, kaip tau bebūtų chemoterapijos metu blogai, vėžiukui dar blogiau“. Drąsino mane, sakė esi jauna -viskas bus gerai. Chemija padarys savo darbą. Nebijok ir tiesiog gyvenk. Norisi tikėti, kad viskas jai gerai, daugiau nesutikau. Taip atsitiktinai sutikta moteris man savo pavyzdžiu parodė, liga nėra priežastis pulti į depresią ir ja susirgti. Galima ir toliau tarpuose tarp gydymų gyventi normalų gyvenimą, o gydymo metu tiesiog pakentėti, nes tai laikina. Kai gydausi pasiplanuoju, pasvajoju, ką veiksiu, kai gydymo nebus. Vėliau ką susiplanavau daugiau, mažiau ir padarau.

P. s. Jei mamytei išvestų stomą, laikui bėgant priprasit, tai nėra labai malonus dalykas, bet jei gali gyventi su ja kiti, visai neblogai tvarkytis, galės ir jūsų mamytė. Stomų yra įvairių, modernių. Medicina iš tikrųjų eina į priekį.

[quote: „Atmink, kaip tau bebūtų chemoterapijos metu blogai, vėžiukui dar blogiau“. Drąsino mane, sakė esi jauna -viskas bus gerai. Chemija padarys savo darbą. Nebijok ir tiesiog gyvenk. Norisi tikėti, kad viskas jai gerai, daugiau nesutikau. Taip atsitiktinai sutikta moteris man savo pavyzdžiu parodė, liga nėra priežastis pulti į depresią ir ja susirgti. Galima ir toliau tarpuose tarp gydymų gyventi normalų gyvenimą, o gydymo metu tiesiog pakentėti, nes tai laikina. Kai gydausi pasiplanuoju, pasvajoju, ką veiksiu, kai gydymo nebus. Vėliau ką susiplanavau daugiau, mažiau ir padarau.

Aciu uz padrasinancius zodzius,nors atsakyma rasete Dailei,taciau jis tinka visoms kas ruosiasi operacijai

Aciu Adis.
Mano mama dar labai jauna - 53metai. todel ir rekomendavo vezti i Vinliu, Pasak gydytojos -jaunas zmogus, o Vilniuje gyd.labiau patyre, gydymas gersenis ir t.t.
Tikiuosi stomos neprireks,o jei prireiks,nieko baisaus, yra daug svarbesniu dalyku.
Kazkaip man pradeda atrodyti,kad pzichiskai buna sunkiau issigyditi sia liga,negu fiziskai...kas per liga, "kerta per abi busenas".

Mano mama sakė tą patį. IR NUO TO LAIKO PRAĖJO BEVEIK 10 METŲ. Tik auglys buvo kitur.