Abu raguoti-ožaragis kvadratu!

Keliu temą aukštyn..Ožiaragiai? Kaip sekasi KRIZenti?

beeeeeeee

mes su vyru oziaragiai eina sau...jausmai tai liejasi per krastus bet...mano ragai baisiai dideli, pasiseke kad vyro mazesni,jis nuolaidesnis, visada taikosi pirmas ir negali ilgai pykti, o as kai uzsiraukiu, tai ojojoj bet jis moka man "sulysti" tad pradedu juoktis ir dingsta pyktis bet jei jau susiriamem tai ojojoj kiekvienas uz save...bet seima mum labai svarbi ir istikimybe...daug tiesos kas rasoma apie oziaragius yra pas musu, ir sutampa mano seima su jusu
Papildyta:
ir abu gyvates tais paciais metais gime

Smagu girdėt, kad ožiaragiai sugyvena..

oi kaip senai tema neliesta, negi tiek nedaug ožiaragių porų??
mes irgi abu ožiaragiai, o sunus žuvis. tai pasibadom, pasibadom...

Na turėjau vaikiną ožiaragį, pradraugavome arti dviejų metų. Per tą laiką beveik nesipykome. Net keista, nes aš degtukas, greit reaguoju, intensyviai, išsiverkiu išsikraunu ir ramu, o jis ramus, viską ramiai racionaliai reikia kalbėti, todėl kai pykomės man buvo dvigubas stresas - negaliu karščiuotis, turiu nusiramint ir ramiai kalbėtis, nes kitaip negirdi, nekalba. Mūsų santykiai labai stabilūs ir ramūs buvo. Nors asmenybės esame skirtingos: aš kad ir rami, bet nestabili, tai man labai gerai tai labai blogai, noriu naujų įspūdžių ir labai negalvoju apie tai kas bus, o jis ramus, viską pasveriantis, pasvarstantis, stabilus, nekarštakošis, bet pastovėti už save labai moka. Jis labai atsakingas ir tikslingai einantis savo keliu, o aš vis pasišokėdama ir nukrypdama - dėl to buvo irgi nesutarimų.
Romantiškų santykių prasme jis siūlė išbandyti daug naujovių ir viską priėmė kaip normalų ir įprastą dalyką - man buvo droviau . Romantikas jis buvo mažas, bet pradžiuginti mokėjo.
Pinigus skaičiuot mokėjo, nors taupyt ne visada pavykdavo. O aš išlaidūnė pagal jį buvau negalvojanti apie ateitį nors tokia nesijaučiau, tačiau jis mane išmokė elgtis su pinigais apdairiau.
Kelionės. Jis jų visiškai nemėgo ir kai klausdavau apie hobius ar pomėgius teigė tokių neturintis. O aš mėgstu kur ištrūkti kelioms dienoms ir grįžti visa purvina, apiplėšyta, skaudančiais raumenimis, nusikalus, tačiau su galybe prisiminimų (na ekstremalu). Tai buvo vienas dalykas kodėl jis man priekaištaudavo - kad nekeliauju kur ar nesusitinku su draugais, o jie visi dabar kaip tik išsimėtę buvo o naujus sunkiai prisileidžiu, nors mėgstu bendraminčių kompaniją, tačiau bijau kur eit viena.

Deja mūsų santykiai pasibaigė, tačiau buvo tikrai šilti ir stabilūs santykiai, kuriuos prisiminsiu gerai. Gaila ne itin žinau kodėl jie nutrūko. Galbūt todėl, kad dar negalime visiškai savimi pasirūpinti o esame tėvų išlaikytiniai.

[quote=Mexil,2011 08 13, 22:27]
Na turėjau vaikiną ožiaragį, pradraugavome arti dviejų metų. Per tą laiką beveik nesipykome. Net keista, nes aš degtukas, greit reaguoju, intensyviai, išsiverkiu išsikraunu ir ramu, o jis ramus, viską ramiai racionaliai reikia kalbėti, todėl kai pykomės man buvo dvigubas stresas - negaliu karščiuotis, turiu nusiramint ir ramiai kalbėtis, nes kitaip negirdi, nekalba. Mūsų santykiai labai stabilūs ir ramūs buvo. Nors asmenybės esame skirtingos: aš kad ir rami, bet nestabili, tai man labai gerai tai labai blogai, noriu naujų įspūdžių ir labai negalvoju apie tai kas bus, o jis ramus, viską pasveriantis, pasvarstantis, stabilus, nekarštakošis, bet pastovėti už save labai moka. Jis labai atsakingas ir tikslingai einantis savo keliu, o aš vis pasišokėdama ir nukrypdama - dėl to buvo irgi nesutarimų.


Na , o pas mus viskas atvirkščiai, aš ramesnė, viskas devynis kartus pamatuoju, o poto darau/sakau, na o jis tikras degtukas, net prie ,, isteriko" geraja prasme, bet kaip užsterikuoja, taip ir nurimsta...kartu jau dešimt metų
ko mas daugiau panašumu ar skirtumu net sunku pasakyti visgi gal skirtumų...
dėl ekstrymo tai mane irgi tas traukia, kaip ir pati minėjai patika grižti namo visai ,,apdaužytai" na ir mano ,,oželis" tam prijaučia tik kažkiek atsargesnis
tiek moto sportas tiek vandens sportas na ar šeip kokios nesamonės mane tiesiog veža, kuo baisiau tuo geriau
romantikos pas ožiaragius manau aplamai nebūna daug..na aš ir p[ati nesų iš tų kur labai prie žvakių dūsautų...,žodžių mažai, bet vertingi...

Taip, aš irgi tokia Na smagi jūsų šeimynėlė, džiaugiuosi girdėdama kaip kitiems sekasi. Ir išvis paskutiniu metu jau pykstu ant savęs kaip galiu būt tokia laiminga po to, kas nutiko, visų skyrybų ir nesėkmių.
Šiaip mane nervina, kad aš mėgstu su savo širdele kalbėt apie jausmus ir priežastis ir jei įvyksta konfliktas visada bandau išsiaiškinti pirma.. O jis toks uždaras būdavo, nepasakydavo daugiau nei būtina, nieko neišpeši kas jo galvelėje darosi. Ir šiaip mane nustebino - apie skyrybas savo šeimai nesakė, jie vos ne iš manęs sužinojo kai paklausė kada atvažiuosiu. Šitas mane išmušė iš vėžių ir nežinojau kaip tai suprasti.

Na ir as ir ,,maniškis" nmėgstam kalbėti apie savo santykius, kad ir su artimiausiai giminaičiais, kai vieną sykį senais blogais,o gal gerais laikais buvome priėje vos ne iki skyrybų (suiskroviau ,,manatkes' ir išvaiavau), nežinojo niekas net jo jo ar mano tėvai, taip pat tylai kaip išsiskyrėme taip ir susitaikėme, aplamaimanau, kad sankykiai tai poros reikalas, o ne artimūjų...