Dainelių ir eilėraštukų tekstai

man pirma mintis ,buvo, kad gal turėjo būt kukliuos . Nors iš kur čia žinot, literatai visokių žodžių žino.

Rudenėlio juokas

Paauksuoti lapai
Suktinėlį šoka,
Šaltas rudenėlis
Pasijuokti moka.

Jis išraškė sodą,
Žiedelius išskynė,
Vien tik gluosniai liūdi
Tylūs, nusiminę.

Rudeninės rasos
Ašarom sustingo,
Vasarėlės juokas
Su plaštakėm dingo.

Saulė klevo lapui
Šypsnio pagailėjo,
Gelsta, gelsta lapas,
Išbučiuotas vėjo.

Taip norėč, kad saulė
Vėl mums šviest galėtų,
Kad vėjelis piktas
Lapų pagalėtų.

V.Valsiūnienė

Ruduo

Vorai, greiti audėjai,
Iš rytmetinio rūko,
Akių net nesudėję,
Gijas tik suka suka...

O medžių lapai dažos,
Spalvų prisigaminę,
ir nori būti gražūs
Prieš saulę rudeninę.

Ruduo ant lauko plyno
Geltoną ūsą raito,
pamatęs, kaip dalina
Mums žemė savo kraitį.

E.Drėgva

Juozas Erlickas. Eina Vasara

Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs — spinduliai — išdykę.
Nemiegok ilgai — praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio...
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola — bėkim gelbėt –
Laikrodžių neturim — turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos...
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena...


Na mano atsargos visos.

Kiek suprantu, čia būdvardis, nusakantis vešlius ąžuolų vainikus O vat kad voveraitės siaudžia- kažkas iš fantastikos srities...

Rudenėlio keliu

Jau atėjo rudenėlis
Krenta lapai. Pučia vėjas,
Šiaušia medžių šakeles
Ir vaikučių galveles.

O kai ima smarkiai pūsti -
Negali net atsidusti.
Debesėliai susiraukę
Rudeninį dangų niaukia.

Į sužvarbusią žemelę
Beria lietų po lašelį.
Kai prapliumpa smarkiai lyti -
Nei takelio nematyti.

Ei, vaikai, ruduo atėjo.
Daug lietaus ir šalto vėjo.
Paskubėkim į namus
Kol nepermerkė lietus.

Visiskai teisingai del tu azuolu vainiku - labai taikliai paaiskinai Na o del tu "siaudzia" tai tikriausiai kai nesusirimuoja, poetai kotletai savo sukuria ka nors. Kaip kad ir Salomeja Neris "negyvuos ziemos speiguos tujen lauk manes", jei pamenat is mokyklos repertuaro. Na parodykit man zmogu, kuris sakytu 'tujen"

ŽIOGO VAIŠĖS

Prie berželio - pievų sargo
Grojo žiogas ir pavargo.
Sujudėjo dobilai -
Sugužėjo vabalai.
Vienas raiko jam pyragą,
Kitas neša sraigės ragą
Boružėlių pieno margo.
Reikia žiogui, juk pavargo.

/Martynas Vainilaitis/

ŽIOGO ŽIBINTAS

Pakvipo šienelis.
Ir sodo gale
Sužibo žibukas -
Ugnelė žalia.

Nejudink,
Tai žiogo žibintas,
Ant smilgos
Aukštai pakabintas.

Žiogelis per naktį
Smuikelę styguos,
Pralinksmins gėlytę,
Žolytę paguos.

Tespindi
Aukštai pakabintas,
Teblykčioja
Žiogo žibintas!

/Martynas Vainilaitis/

ŽIOGŲ SMUIKELIAI

Po šalnų, ant kupsto pliko,
Smuikelius žiogai paliko.
Du smuikeliai nusirito,
Du į samanas įkrito,
Du prakiuro, du supuvo.
Kiek žiogų smuikelių buvo?

/Martynas Vainilaitis/

GROK, ŽIOGELI, SMUIKELIU

Pievos žalios,
Daug gėlių.
Grok, žiogeli,
Smuikeliu.

Trept lyg vyras
Kojele -
Čyru vyru!
Tra lia lia!

Grok, žiogeli,
Smuikeliu,
Šoks, kas gali,
Tarp gėlių.

/Anzelmas Matutis/

ŽIOGAS

Žiogo kojos
Ilgos, plonos.
Žiogas -
Pievų čempionas.

Strykt - į aukštį,
Strykt - į tolį.
Kas pranoks
Žiogelio šuolį?

Pievon lėkite,
Vaikai!
Šokinėkit
Kaip žiogai.

/Algimantas Baltakis/

O maniskei sitas labai patinka :


KATINĖLIS



TURIU AŠ KATINĖLĮ
BALTĄ BALTĄ TAIP KAIP SNIEGAS
KATINĖLIUI LAUKE ŠALTA
SU MANIM JIS MIEGA

PRISILAKĘS SALDAUS PIENO
PUČIA SAU Į ŪSĄ
O PER VISĄ NAKTĮ DIENĄ
KAMARAITĖJ TRIŪSIA

MAIŠO PYRAGUS IR DUONĄ
RAGAIŠĖLĮ KEPA,
BARSTO CUKRUM IR AGUONOM
STORAI SVIESTU TEPA

PRISIKVIETĘS PELIŲ ŠIMTĄ
I TURTINGĄ BALIŲ
KATINĖLĮ GERĄ RIMTĄ
RENKA UŽ KARALIŲ

labai jums aciu uz tokius grazius eilerastukus. Is tikruju kaip buvau uzmirsus. esame toli nuo lietuveles ir labai pasiilgstame lietuvisku daineliu.Tik esame dar labai mazi, tik 6 men, o taip norisi su juo pazaisti dainuojant, tik kad nebepamenu jau tu daineliu..tik vire vire kose ir te zinau....Gal galite padeti, ir parasyti kokiu daineliu tinkanciu tokiam maziukui? labai aciu is anksto.

LĖLYTĖS SAPNAS

Mik, mažoji lėle,
Mik, saldžių sapnų!
Pūko pagalvėlę
Tau išpurenu.

Mik, mažoji lėle,
Su gėle plaukuos!
Ramūs balandėliai
Tau sapne burkuos...

Po žvaigždes skraidysi
Tu šviesiam sapne,
Bet visur matysi
Mamą ir mane.

/K. Kubilinskas/

***

KIŠKIO BATUKAI

Turi kiškis
Batukus,
Tuoj jis pyškins
Per laukus.

Jo batukai
Keturi -
Striuku striuku
Pagiry.

Šunys loja
Prie namų,
Kiškiui piškiui
Neramu.

Strykt kiškiukas
Į miškus
Ir ... nuspyrė
Batukus.

/A. Matutis/

***

AŠ BUVAU PIPIRAS

Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.
Lovoj ankšta. Kai guliu,
Išsitiesti negaliu.

Aš buvau pipiras, o dabar jau vyras.
Tėtės batais apsiaunu –
Per ankšti. Nepaeinu.

/Justinas Marcinkevičius/

***

LABAS, SRAIGE!

– Sraige, labas! Kur eini?
– Į pasaulio kraštą!
– Ką tu, sraige, gabeni?
– Aš nešioju paštą.
– Ar sunkus tavo krepšys?
– Oi, sunkus be galo!
– O iš kur žinias neši?
– Iš pasaulio galo...
– Kas girdėti už kalnų?
– Ten jau žydi gėlės.
– O už jūrų mėlynų?
– Gieda vieversėlis!
Bet dabar – gana kalbų –
Aš labai labai skubu!

/Jurgis Kunčinas/

***

KUR KAS GYVENA!

– Kas gyvena tvartely?
– Paršiukai kriuksiukai!
– Kas gyvena miškely?
– Rudžiukai lapiukai!

– O kas ežere gyvena?
– Žuvys! Didelės, mažos!
Ant pačio dumblėto dugno –
Storas, ūsuotas šamas!

– Klausyk! Kas gyvena ant stogo?
– Žvirblis! Žinoma, žvirblis!
Neša pilka žvirblienė
Mažam žvirbliukui kirminą.

– O kas gyvena virtuvėj?
– Pelytė. Mažytė Cycytė.
Oi, kaip ji baltą cukrų
Mėgsta laižyt ir kramtyti!

/Jurgis Kunčinas/

***

LINKSMOJI KIAULAITĖ

Oi, padūkus ši kiaulaitė!
Kaip viela jos uodegaitė!
Pasiknisus po kiemelį,
Ji į tamsią girią skelia!

Kur dumi, palauk, degloji!
Sargis ją piktai aploja.
Bet kiaulaitė jau toli,
Ir pavyt ją vos gali...

Vilkas dairos iš lomelės:
Tai kąsnelis! Bent kąsnelis!
Tiesiai į nasrus man neria...
Oi koksai gardus kąsnelis!

Jei ne ištikimas Sargis,
Greitas kaip strėlė, ir Margis,
Iš padykusios kiaulaitės
Būtų likus... uodegaitė!

/Jurgis Kunčinas/

***

Aš turiu dvi rankeles, (Tiesti rankas pirmyn, delnais aukštyn)
Kad leliją pasodinčiau, (Tūptis, vaizduoti sodinimą)
Kad paglostyčiau šuniuką, (Vaizduoti šuniuko glostymą)
Kad paukštelį pamaitinčiau. (Tiesti rankas i šalis, moti aukštyn, žemyn)
Aš turiu dvi rankeles, (Tiesti rankas į priekį)
Kad linksmai katučių pločiau. (Ploti delnais)
Aš turiu dvi rankeles, (Ištiesti rankas pirmyn (pirštai išskėsti))
Kad darbelio nebijočiau. (Moti riešu kairėn, dešinėn)
Dar man duotos dvi kojelės
Šokt su kiškiais ir drugeliais. (Kelti vieną ir kitą koją aukštyn)
Šokt lauke per patį lietų, (Šokinėti abiem kojomis)
Kad saulutė suspindėtų. (Eiti vietoje)
Ir iš tolių grįžt namolio. (Atsisėsti).

/J. Degutytė/


APIE MAMĄ

labai grazi ir naudinga temele aciu mamukai

AČIŪ, Mikita, kad buvai kantri ir laukei . Jau dasikasiau iki Kubilinsko poemėlių . Tai štai eikėraštukas apie tą kriaušę:

Kostas Kubilinskas

GOBŠĖ

Oi godi, labai godi
Buvo gobšė pavydi!
Vos išbėgs tiktai kieman:
- Viskas mano! Viskas man!

Tėtis obuolį parneš...
Pusę jai pasiūliau aš.
- Visą! - klykia ji balsu.
Pamanykit, kaip baisu!
Kai iš darbo grųždama
Kriaušę parnešė mama,
Pusę jai pasiūliau aš...
- Ne! - tuoj gobšė nusigręš.
- Visą! - klykia ji balsu.
Pamanykit, kaip baisu!

Oi godi, labai godi
Buvo gobšė pavydi!
Ir todėl tu paklausyk,
Kas nutiko vienąsyk!

Girdi gobšė kas diena,
Kad saulutė dyvina
Lygiai šildanti visus.
Ir pavydas toks baisus
Gobšę ašėmė slapta:
Ne! Saulutė apskrita
Turi šildyti tik ją,
Pakabinta troboje.

Kartą žaidė ji kieme.
Žiūri - ritasi žeme
Rausvas saulės kamuolys
Kaip didžiulis obuolys...
Ir, palikusi vaikus,
Dumia gobšė per laukus:
Ji saulutę nuraškys
Ir jai šviesti įsakys
Tik jos - gobšės - troboje,
Aukštoje palubėje.
Bėga gobšė vakare.
Priešais - mėlyna giria.
Gobšė girion vis gily,
Saulė rieda vis tolyn...
Iš pavydo gobšė čia
Pasiklydo, ir nakčia
Ji iš girips nebylios
Ieško kelio atgalios.
O aplink labai tamsu,
O aplink labai baisu:
Pasiklydusi godi
Žliumbia gobšė pavydi...

Ir pernakt drebėjo ji,
Ir pernakt kalbėjo ji,
Jei lig ryto prasėdės,
Niekam ji nepavydės
Kriaušių anei obuolių,
Nei saulutės spindulių.

Saulė nušvietė takus.
Grįžo gobšė per miškus.
Grįžus gobšė pavydi
Nebebus daugiau godi,
Nes pamokė ją tamsa.
Štai ir pasaka visa.

Labai ačiū mamytės už eilėraštukus ir daineles, būtinai panaudosim